Žurnalas "Apskaitos ir mokesčių apžvalga", www.paciolis.lt

Jadvyga Miniotaitė (JM). 29-ajame didžiajame „Pačiolio“ seminare, kuriame, be kita ko, buvo nagrinėjami ir aktualūs 2009 metų finansinių ataskaitų rinkinių rengimo klausimai, nemažai dėmesio buvo skirta finansinių ataskaitų gražinimo klausimams. Tai nedalyvavusiems seminare mūsų skaitytojams sukėlė iš pirmo žvilgsnio pagrįstų klausimų: kaip galima gražinti finansines ataskaitas, kurios turi atspindėti tikrą ir teisingą įmonės padėtį, rodiklius?

Tačiau šiuo atveju kalba netgi ne apie tai. Taip, mes mokėme, kaip pateikti įmonių veiklos rezultatus kuo palankesnėje įmonei šviesoje, nesvarbu, kada viena ar kita ataskaita rengiama. Nors, suprantama, orientavomės į 2009 metų atskaitomybę – juk kaip tik ja remdamosi, atsiribojant nuo politinių šio klausimo aspektų, įmonės ir gali pretenduoti į banko kreditą. Nepaisant to, kad, norint gauti kreditą šiais sunkais laikais, bankams pirmiausia reikia įrodyti, kad įmonei to kredito visiškai nereikia, yra būdų, kaip šią jų juokingą nuostatą galima patenkinti.

JM. Tikrai visiems gerai žinoma situacija, kai visų mūsų uždirbtais pinigais gelbėjami bankai gelbsti tik save. Tačiau šiame Lietuvos Respublikos valdžios neveiklumo kontekste savo finansinių ataskaitų rinkinius pagražinusios įmonės gali pakenkti ir partneriams. Be to, kovoti su visiems suprantama, švelniai tariant, nesąžininga bankų veikla vis dėlto derėtų sąžiningomis priemonėmis...

GK. Mes ir nesiūlome šito daryti kokiais nors neteisėtais būdais. Užtenka ir teisėtų! Tiesiog reikia suvokti, kad už įmonės išlikimą turi kovoti visi, taip pat ir įmonių buhalteriai. Dabar, kai sprendžiasi daugelio įmonių buvimo ar nebuvimo klausimas, ne laikas galvoti apie „žmoniją“. Mes gyvename valstybėje, kurios valdžia nustato verslo sąlygas ir kuri aiškiai pasakė, kad gyvenimas gerėja. Taigi laikas pagalvoti ir apie save, nes būtent žmonės ir įmonės sudaro valstybę, jie nėra valdžios, kaip jai atrodo, „pridurkai“. Kita vertus, visuomet reikia naudotis kiekvienos valdžios teikiamomis galimybėmis pagerinti savo verslo sąlygas ir aplinkybes. Dar kartą pabrėžiu – tik neperžengiant tos valdžios nustatytų ribų. Juk mūsų dauguma ją ir išrinko, visi turime tos pačios valstybės pasus.

JM. Tačiau valdžia, bent jau dabartinė – gal tai lemia ir objektyvios nūdienos sąlygos, daugiau draudžia, nei leidžia, tad iš kur tos lengvatos, jeigu visi tik ir kalba apie verslo suvaržymą?

GK. Pirmiausia noriu pabrėžti, kad kalbame ne apie paties verslo sąlygų gerinimą (tai atskira tema), bet apie jo rezultatų gražesnį atspindėjimą finansinių ataskaitų rinkiniuose. O tai leidžiamas ir visiškai toleruotinas dalykas. Suprantama, kol jis nepažeidžia galiojančių teisės aktų, be to, neverčia apskaitos darbuotojų pažeisti jiems taikytinų Etikos kodekso nuostatų. Mūsuose beveik nežinoma, bet daug senesnes laisvosios rinkos tradicijas turinčiose užsienio šalyse šie stipriai išplėtotos kūrybinės apskaitos (angl. Creative Accounting) klausimai aptariami didelės apimties knygose. Tai normali konkurencijos laisvojoje rinkoje sąlyga – juk buhalteriai gali padėti savininkams, vadovams, visai įmonei gerokai daugiau nei net paties aukščiausio rango vadybininkai. Ir reikia stengtis tą daryti.

JM. Bet jeigu tą darys visi, tai visiems vėl susidarys vienodos sąlygos?

GK. Pirmiausia visi to nedarys, nes ne visi išmano. Pirmą kartą šiuos dalykus ir aiškinome Jūsų minėtame 29-ajame seminare ir dar kartą šio pašnekesio metu. Toli gražu ne visi apskaitos darbuotojai yra smalsūs, nemažai jų dar apimti letargo, užliūliuoti įsitikinimo, kad buhalteris „ir ant akmens užsidirbs“. Deja, taip nėra – prieš du dešimtmečius tuo įsitikino daugelis buvusių profesijos kolegų, kai juos sėkmingai nukonkuravo kaupimų apskaitą pradėję taikyti buvę mokytojai ir medikai. Kita vertus, rinkos sąlygomis daug ką galima nusipirkti – beveik viską, tik klausimas, kiek ir kuo už tai sumokėsi. Todėl vienos tame pačiame tuo pačiu verslu užsiimančios įmonės klesti, o kitos skursta ar net bankrutuoja. Šiuo atveju kaina – tų įmonių apskaitos darbuotojų kvalifikacija. Ji tampa konkurencinės kovos subjektu. Bet ir galimybe šiems apskaitos darbuotojams įrodyti vadovams bei savininkams savo reikalingumą.

JM. Tai vis dėlto kokiais pagrindiniais būdais galima pagražinti, padaryti patrauklesnius metinių finansinių ataskaitų rinkinius, turint omenyje, kad jų rengimo metodiką palyginti griežtai reglamentuoja įstatymai ir Verslo apskaitos standartai?

GK. Štai tame „palyginti“ ir glūdi visos galimybės. Netiesa, kad, vadovaujantis finansinę apskaitą reglamentuojančiais aktais, vienodai rengiamos visų įmonių finansinės ataskaitos. Tuomet tai būtų aritmetika, o ne buhalterinė apskaita. Finansinių ataskaitų rinkinių alternatyvių rengimo būdų yra daug. Tik dažnai jų rengėjai šių galimybių neįvertina. Aš ir neteigiu, kad būtinai reikia gražinti ataskaitas. Dažnai jų rodikliai sumenkinami, nes apskaitos darbuotojai neatsižvelgia į savo verslo realijas, pasikliauja vien tik vadovėlinėmis tiesomis, mauna ant vieno kurpalio ir savo įmonės verslo informacinį modelį, atspindimą finansinėse ataskaitose. Kitaip sakant, pirmiausia – būtent šito mes mokėme 29-ajame didžiajame „Pačiolio“ seminare – finansinėse ataskaitose reikia neparodyti blogesnių nei iš tikrųjų savo įmonių veiklos rezultatų. O šitaip būna dažnai. Kai į mūsų įmonę kreipiasi klientai, prašydami pagrįsti bankui joms reikalingų kreditų būtinumą ir tų kreditų grąžinimo pagrįstumą, mes vadovaujamės tomis pačiomis taisyklėmis, kurias išdėstėme nurodytame seminare.

JM. Tačiau gal mūsų skaitytojai nesuspės atlikti buhalterinės apskaitos procedūrų, reikalingų patrauklioms finansinėms ataskaitoms parengti?

GK. Be abejo, tam reikalinga atitinkama kvalifikacija. O tam rengiami mūsų mokymai. Seminaro medžiagoje pateikiami ne tik pasiūlymai, kaip būtų galima patobulinti finansinių ataskaitų rodiklius, bet ir kokiu būdu juos registruoti finansinės apskaitos registruose. Įmonėms beliks įrašyti jų rodiklius ir įsitikinti, kokiu būdu tikslingiausia reprezentuoti savo įmonės veiklą.

Be to, daugelis alternatyvių finansinių ataskaitų rodiklių gražinimo būdų yra alternatyvūs ne tik laikotarpio, bet ir konkrečios verslo aplinkos atžvilgiu. Pavyzdžiui, kiekvienai įmonei parankiau atsargas įvertinti FIFO būdu, nes tuo atveju, nurašant į sąnaudas pirmąsias pirktas atsargas, išvedamas santykinai (palyginti su atsargų įvertinimu LIFO būdu) didesnis pelnas, o trumpalaikio turto grupėje parodomos didesnės vertės atsargos. Tačiau ši taisyklė galioja tik tuomet, kai atsargų kainos auga. Šitokia tendencija pastebima 2010 metais, o 2009-aisiais ji buvo kitokia – daugelis atsargų pigo. Todėl ir jų įvertinimo poveikis įmonės finansiniams rodikliams bus atvirkščias. Kita vertus, negalima orientuotis į įmonės atžvilgiu mistines bendrąsias tendencijas. Kiekvienos įmonės finansinės ataskaitos individualios, kaip ir individuali jų veiklos aplinka. Tam seminaro medžiagoje pateikiamos specialios perskaičiavimo lentelės. Į jas įsirašę savo duomenis, įmonių atstovai galės nesunkiai apskaičiuoti vieno ar kito alternatyvaus buhalterinės apskaitos metodo taikymo įtaką finansiniams rodikliams.

JM. Gal galėtumėte iliustruoti šias nuostatas konkrečiais pavyzdžiais?

GK. Nebent vienu kitu pavyzdžiu. Išsamiai šie klausimai buvo aptarti seminare. Norintys juos išsiaiškinti, bet nedalyvavę seminare asmenys, kiek žinau, dar gali įsigyti jo audioversiją ir pačią seminaro medžiagą.

Bene didžiausią įtaką finansiniams rodikliams – bent jau daugeliu atvejų – daro alternatyvių ilgalaikio turto apskaitos metodikos būdų pasirinkimas. Pirmiausia tuos rodiklius veikia minimalus ilgalaikio materialiojo turto (IMT) vertės dydis. Kaip žinoma, jo nereglamentuoja nei finansinės apskaitos vedimą, nei mokesčių apskaičiavimo tvarką nustatantys teisės aktai. Tai vien tik įmonės pasirinkimo klausimas, o jį, be abejo, privalu aptarti tos įmonės apskaitos ir mokesčių politikos įsakyme, kurį turi paskelbti kiekvienos įmonės vadovas.

Taigi, nustačius mažesnę minimalią IMT vertę, galima laimėti dvigubai: pirmiausia daugiau objektų priskyrus ilgalaikiam turtui, sumažinamos ataskaitinio laikotarpio sąnaudos, nes jų sumos bus pripažintos to laikotarpio turtu, be to, padidės to paties laikotarpio ilgalaikio turto suma. O ką jau kalbėti apie tai, kad kreditų davėjams dažniausiai nepatinka, kai įmonėje „įšaldomos“ didelės trumpalaikio turto sumos.

Dar viena galimybė pagerinti balanso rodiklį glūdi IMT įsigijimo išlaidų apskaitos srityje. Kaip žinoma, pagal Verslo apskaitos standartus nereikšmingos šio turto įsigijimo sumos gali būti iš karto pripažintos ataskaitinio laikotarpio sąnaudomis. Tačiau gali ir nebūti! Kadangi daugeliui įmonių aktualu išgyventi šiais ir galbūt kitais metais (iki ekonomikos nuosmukio pabaigos), daugeliui tikriausiai ir verta kuo daugiau tokių išlaidų pripažinti turtu, o ne įskaičiuoti jas į sąnaudas.

Naudojant ilgalaikį materialųjį turtą, taip pat yra nemažai finansinių ataskaitų rodiklių gerinimo galimybių. Pirmiausia tai susiję su šio turto įvertinimu jo įsigijimo savikaina arba perkainotąja verte. Santykinai didesnis pelnas (bet mažesnė šio turto vertė) bus išvestas, kai jis bus registruojamas įsigijimo savikaina. Tačiau jeigu jį parodysime perkainotąja verte, tai rinkoje augant šio turto kainoms, bus išvesta didesnė IMT vertė, bet dėl padidėjusių nusidėvėjimo sąnaudų – mažesnis pelnas. Tačiau, pabrėžiu, ši taisyklė galioja tik rinkoje didėjant tokio turto vertei. Jeigu ji mažėtų, įtaka finansinių ataskaitų rodikliams būtų atvirkščia. Kiekvienu atveju reikia įvertinti visas aplinkybes, todėl ši mūsų aptariama sritis ir vadinama kūrybine apskaita.

Daugeliu atvejų reikšminga ilgalaikio materialiojo turto remonto ir rekonstrukcijos pripažinimo tvarka. Jeigu dėl šios veiklos pailginamas IMT tarnavimo laikas ir / arba pagerinamos jo vartojamosios savybės, tai rekonstrukcijos ir / arba remonto išlaidų suma gali būti įskaičiuojama į šio turto įsigijimo savikainą, bet nepriskiriama atitinkamo ataskaitinio laikotarpio sąnaudoms. Dėl to padidėja turto vertė ir nepripažintų sąnaudų suma išvedamas santykinai didesnis šio laikotarpio pelnas.

Tam tikrų galimybių suteikia ir ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo apskaita. Pabrėžiu, kad šiuo atveju kalbame ne apie pagreitintų IMT nusidėvėjimo metodų taikymą mokesčių apskaičiavimo tikslais, o apie šių procedūrų taikymą rengiant finansines ataskaitas. Įvairūs tokio turto nudėvėjimo parodymo apskaitoje būdai, tikiuosi, gerai žinomi visiems mūsų skaitytojams. Jų padedami išties galime reikšmingai į vieną ar į kitą pusę pakeisti pagrindines finansines ataskaitas – tiek balansą, tiek pelno (nuostolių) ataskaitą. Tiksliausiai realus turto nusidėvėjimas apskaičiuojamas taikant produkcijos metodą. Ne visada jį taikydami apskaičiuosime mažesnes nusidėvėjimo sąnaudas ir dėl to išvesime didesnį grynąjį pelną. Tačiau bent jau nepabloginsime veiklos rezultatų, nes šios sąnaudos padidės tik tuomet, kada bus pagaminta (tikėkimės, ir parduota) santykinai daugiau prekių.

Čia paminėjau tik kelias galimybes, pasirinkus tinkamą apskaitos metodiką, parengti patrauklesnes finansines ataskaitas. Tokių būdų yra daug daugiau. Ne visi jie ir ne kiekvienos įmonės finansinėms ataskaitoms daro reikšmingą įtaką, tačiau, kaip sakoma, „centas prie cento – ir litas“.