Teisės teorijoje pripažįstama, kad esminis sutarties požymis ir jos galiojimo sąlyga yra šalių susitarimas. Šiuolaikinėje sutarčių teisėje pirmenybė teikiama konsensualizmo principui (lot. consensus ad item – sutikimas dėl to paties, bendra nuomonė). Jis reikalauja atskleisti tikrąją šalių valią sukurti sutartinius santykius. Konsensualizmas priešingas formalizmui, nes pagal pastarojo nuostatas svarbiau šalių valios išorinė forma, t. y. sutarties įforminimas tam tikru būdu (pavyzdžiui, dokumento surašymas, antspaudo ar parašų buvimas ir pan.). Nors šiandien sutarčių teisėje formalizmo kur kas mažiau, kartais sutarčiai galioti nepakanka vien šalių susitarimo, o reikalaujama tam tikros jo išraiškos formos.

 

 

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.71 straipsnis nustato, kad sandoriai gali būti sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais. Notarinė sandorio forma išreiškiama rašytiniu dokumentu, kurį notaras patvirtina teisingumo ministro nustatytu tvirtinamuoju įrašu, parašu ir herbiniu antspaudu. Patvirtintas sandoris registruojamas notariniame registre. Vienas sandorio dokumento egzempliorius lieka notaro archyve, todėl praradus dokumentą galima gauti jo dublikatą notaro biure.

 

Sandoriai, kurie privalo būti sudaromi notarine forma, išvardyti Civilinio kodekso 1.74 straipsnyje, tai:

1) daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai;

2) vedybų sutartys (ikivedybinė ir povedybinė);

3) kiti sandoriai, kuriems šis kodeksas nustato privalomą notarinę formą.

Atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimą sudaryti sandorį notarine forma gali nustatyti tik Civilinis kodeksas. Todėl nei Lietuvos Respublikos Vyriausybė, nei jos institucijos poįstatyminiuose teisės aktuose negali nustatyti, kada yra privaloma notarinė sandorio forma.

Atsižvelgiant į viso Civilinio kodekso nuostatas, galima sakyti, kad pirmajam punktui priklauso:

a) nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus perleidimo sandoriai, t. y. pirkimo–pardavimo, dovanojimo, mainų, turto patikėjimo, skolos padengimo, turto perleidimo už rentą [1];

b) sandoriai dėl Civilinio kodekso ketvirtojoje knygoje nustatytų tam tikrų daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą nustatymo, pakeitimo, panaikinimo, taip pat disponavimo jomis (perleidimo, įkeitimo), t. y. servitutų, uzufruktų, užstatymo teisės, ilgalaikės nuomos, hipotekos, kito asmens turto administravimo.

 

Pažymėtina, kad kitiems sandoriams, nors ir susijusiems su nekilnojamuoju turtu, Civilinis kodeksas privalomos notarinės formos pagal 1.74 str. 1 punktą nenustato, tad šio punkto nereikėtų aiškinti plečiamai. Pavyzdžiui, nekilnojamojo daikto nuomos (išskyrus ilgalaikę nuomą (emphyteusis)), panaudos, rangos sutarčių neprivalu tvirtinti notariškai.

 

Pagal Civilinio kodekso 1.74 str. 3 punktą tam tikriems sandoriams atitinkama Civilinio kodekso norma nustato privalomą notarinę formą:

a)     tam tikrų rūšių įgaliojimams (2.138 str.);

b)     oficialiesiems testamentams ir bendrajam sutuoktinių testamentui (5.28, 5.44 str.);

c)      nekilnojamojo turto pasidalijimo tarp įpėdinių sutarčiai (5.70 str.);

d)     rentos sutarčiai (6.443 str.);

e)     dovanojimo sutarčiai, kurios suma didesnė kaip 50 000 litų (6.469 str.);

f)įstatymų nustatytais atvejais jungtinės veiklos (partnerystės) sutarčiai (pavyzdžiui, steigiant ūkinę bendriją) (6.969 str.).

 

Dar kuriant naująjį Civilinį kodeksą buvo stengiamasi kiek įmanoma sumažinti sutarčių rūšių, kurioms būtų privaloma notarinė forma, skaičių. Viename iš Civilinio kodekso projektų buvo numatytas vienintelis atvejis, kada nekilnojamojo turto perleidimo ir įkeitimo sutartys turi būti sudaromos notariškai. Šiandien Civilinio kodekso analizė leidžia teigti, kad notarinė forma privaloma gana daug sutarčių rūšių. Tai rodo, kad Lietuvos sutarčių teisei dar būdingas griežtas formalizmas.

 

Nors notarinė forma privaloma tik įstatymo nustatytais atvejais, šalys gali savo iniciatyva patvirtinti notarine tvarka bet kurį sandorį, kuriam įstatymas nereikalauja tokios formos, t. y. notarinės formos gali būti ir tie sandoriai, kuriuos įstatymas leidžia sudaryti žodžiu ar kuriems nustato paprastą rašytinę formą (CK 1.77 str.). Kita vertus, jei šalys susitarė dėl sudaromos sutarties formos, sutartis laikoma sudaryta tik tuo atveju, kai yra tokios formos, kuri nustatyta sutartyje, nors pagal įstatymą tokia sutarties forma neprivaloma (CK 6.192 str.).

                    

Aptariant notarinės sandorio formos svarbą, reikėtų pabrėžti, kad jei įstatymas reikalauja notarinės sutarties formos, ji laikoma sudaryta nuo to momento, kai šalių susitarimas yra išreikštas įstatymų reikalaujama forma, t. y. kai sutartį patvirtina notaras. Šiais atvejais svarbus sutarties sudarymo momento nustatymas, nes nuo šio momento atsiranda šalių teisės ir pareigos, nuo jo priklauso, kokia teisė taikytina aiškinant sutartį ir pan.

 

Įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį. Civilinis kodeksas numato vieną išimtį: jei viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Tokiu atveju sandorio įforminti notariškai nebereikia. Tačiau sandorį įvykdžiusi šalis privalo įrodyti, kad antroji šalis vengė įforminti sutartį.

 

 

Pripažįstama, kad notariškai sudaromi sandoriai svarbūs ne tik juos sudarantiems asmenims, bet ir visuomenei, todėl būtina didesnė jų teisinė apsauga. Pavyzdžiui, sandoriai, susiję su nekilnojamuoju turtu, keičia daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus turinį ir apimtį. Notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, kuriam pavesta užtikrinti, kad civilinių teisinių santykių srityje nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Prieš patvirtindamas sandorį notaras privalo nustatyti sandorį sudarančių asmenų tapatybę, patikrinti jų parašų tikrumą, išsiaiškinti šalių tikrąją valią, paaiškinti sudaromo sandorio pasekmes. Notaras neturi teisės tvirtinti sandorių, kurie pažeidžia viešąją tvarką, prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, teisingumo, sąžiningumo, protingumo principams, neatitinka geros moralės reikalavimų. Notaras turi įsitikinti šalių veiksnumu, taip pat ar jie sudaro sandorį laisva valia.

 

Taigi visų pirma nurodyti notaro atliekami veiksmai padeda apsaugoti sutarties šalių ir trečiųjų suinteresuotų asmenų interesus, užtikrina paties sandorio teisėtumą. Notaras turi teisiškai įvertinti faktus, patikrinti tvirtinamo sandorio ir įstatymų reikalavimų atitiktį.

 

Antra, notaro veiklos specifika lemia ir jų civilinės atsakomybės ypatumus. Nors kaltė yra notaro civilinės atsakomybės sąlyga, tačiau dėl notaro veiklos reikšmingumo ir ypatingumo notarams taikytini griežtesni atidumo, atsargumo, rūpestingumo reikalavimai. Pakankamas notaro atsakomybės pagrindas yra pats mažiausias neapsižiūrėjimas, neatidumas ar net klaida.[2] Tretiesiems asmenims padaryta žala turėtų būti atlyginama visiškai net ir tuomet, kai notaras dėl suklydimo ar dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų (pavyzdžiui, apgaulės) atlikdamas notarinį veiksmą padaro formalaus pobūdžio pažeidimą, kuriuo prisidedama prie žalos atsiradimo. Dėl šios aplinkybės įstatymai nustato privalomąjį notaro atsakomybės draudimą, kuris suteikia galimybių asmeniui, nukentėjusiam taip pat ir dėl to, kad neteisėtas sandoris buvo patvirtintas notaro, turėti papildomų garantijų [3], nepriklausančių nuo notaro mokumo ar nemokumo. Notaro neatsargumas ar kaltės nebuvimas savaime neatleidžia draudiko nuo prievolės išmokėti draudiminę išmoką: įvykus draudiminiam įvykiui, draudiminė apsauga galioja. Jei nustatoma, kad notaro veiksmai tyčiniai, už žalą atsakingu laikomas notaras, tačiau turi būti įrodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos.

 

Trečia, esant notaro patvirtintai sutarčiai palengvėja įrodinėjimo procesas civilinėse bylose. Civilinio proceso kodekso 197 str. 2 dalyje nustatyta, kad dokumentai, patvirtinti valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos ir laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią, t. y. pripažįstami prima facie įrodymais. Oficialiais rašytiniais įrodymais laikomi ir notaro patvirtinti dokumentai. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais. Priminsime, kad oficialių rašytinių įrodymų negalima paneigti liudytojų parodymais. Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 26 straipsnis nurodo, kad notarine tvarka patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, kol šie dokumentai ar jų dalys įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais.

 

Kalbant apie notarinę sandorio formą, svarbu žinoti, kad dokumentas, kurio turinys ir forma neatitinka įstatymų reikalavimų, neturi įrodomosios vertės (pavyzdžiui, paprasta rašytinė nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis).

 

 

Yra svarių argumentų, pateisinančių formalizmą šiuolaikinėje sutarčių teisėje, tačiau formalizmo elementai turi ir rimtų trūkumų.

 

Įvairios valstybės taiko nevienodus sutarties formos reikalavimus. Todėl kyla rizika, kad sudarant tarptautinę sutartį gali būti pažeisti kurios nors valstybės įstatymai, reglamentuojantys tokios sutarties formą. Numačius, kad iš sudarytosios sutarties kylantys santykiai reguliuojami teisės normomis tos valstybės, kurios sutarčių formą nustatančių įstatymų nebuvo paisyta, sutartis gali būti pripažinta negaliojančia. Vadinasi, nacionalinės teisės normos, nustatančios privalomus sutarties formos reikalavimus, ypač griežtus, trukdo tarptautinių ekonominių santykių plėtrai.[4] Dėl to praktikuojantys teisininkai turi žinoti ne tik nacionalinius įstatymus, bet ir užsienio valstybių teisės normas, reglamentuojančiais sutarčių formą.

 

Kita vertus, notarui keliami griežti reikalavimai užtikrinti sudaromo sandorio teisėtumą įpareigoja jį reikalauti iš sandorio šalių pateikti daugybę įvairių dokumentų, oficialių pažymų (pavyzdžiui, notaras turi įsitikinti, ar sandoris nepažeis šalies šeimos narių – sutuoktinio, nepilnamečių vaikų – interesų, todėl tam tikrais atvejais reikalaujama teismo leidimų, rašytinio sutuoktinio sutikimo, pažymos iš Gyventojų registro tarnybos ar kitų institucijų; kai sandoris susijęs su nekilnojamuoju turtu, notarui turi būti pateikta Registrų centro pažyma, kad turtas nuosavybės teise priklauso šaliai ir pan.). Norint gauti visus šiuos dokumentus iš įvairių institucijų, tenka sugaišti nemažai laiko, be to, patiriama ir papildomų išlaidų. Jei nebūtų reikalaujama notarinės formos, šalims užtektų tarpusavio pasitikėjimo ir susitarimo, kad galėtų sudaryti sutartį.

 

Dar vienas neigiamas notarinės formos reikalavimo aspektas – notaro paslaugos gana brangios.

 

Deja, tenka pasakyti, kad notarams keliami tikslai ir uždaviniai ne visada pasiekiami bei veiksmingai įgyvendinami. Teismuose iškeltų bylų dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais skaičius ir teismų sprendimai, konstatuojantys notaro kaltės buvimą, liudija, kad notarų klaidų pasitaiko, o jos sandorio šalims sukelia skaudžių pasekmių.

 

Aptarti trūkumai rodo, jog dažnai privalomos sutarties notarinės formos reikalavimas gali be reikalo apsunkinti šalis ir varžyti sutarčių laisvės principą.

 

 

Konsensualizmo ir sutarties laisvės principai lemia, kad sutarties formos reikalavimai kuo mažiau varžytų jos šalių laisvę. Tačiau reikia pripažinti, kad privaloma notarinė sutarties forma padeda apginti sąžiningos šalies teises ir teisėtus trečiųjų asmenų interesus. Todėl protingos konsensualizmo principo išimtys yra pateisinamos ir toleruotinos.

 

Šalinant formalizmo trūkumus, plečiama ir notaro paslaugų sritis. Jau dabar Registrų centro pažymas nekilnojamojo turto sandoriams sudaryti galima gauti notaro biure elektroniniu būdu už simbolinį mokestį. Planuojama ir nekilnojamojo turto registracija elektroniniu būdu, kai duomenis Registrų centrui perduos notaras ir klientui nebereikės mažiausiai tris kartus vykti į Registrų centrą, kaip yra iki šiol.

 

Didėjant visuomenės teisinei savimonei ir nusistovint teisinei sistemai, vertėtų mažinti sandorių, kuriems įstatymas nustato privalomą notarinę formą, skaičių.

---

[1] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 17 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-113. Joje Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad įstatymo leidėjo vartojama sąvoka „perleidimas“ yra apibendrinanti, civilinėje teisėje ji reiškia nuosavybės teisės perdavimą kitam asmeniui, taip pat vienas iš būdų įgyvendinti savininkui savo disponavimo teisę tiek už atlyginimą, tiek neatlygintinai. Perleidimo teisė gali būti įgyvendinta per įvairias sandorių rūšis.

[2] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 21 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-127.

[3] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 23 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-371.

[4] Mikelėnas V. Sutarčių teisė. – V., 1996. P. 293.