Neabejotina, kad gera juridinio asmens dalykinė reputacija yra įmonės turtas, labiau ar mažiau lemiantis pačios įmonės vertę ir jos plėtros galimybes. Atsižvelgdami į dažniausiai daromus pažeidimus, straipsnyje aptarsime juridinių asmenų dalykinės reputacijos gynybos būdus civilinėje teisėje.

Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimai. Viešoji informacija per visuomenės informavimo priemones turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Deja, dažnai šis principas tėra iliuzija. Kokios galimos gynybos priemonės, kai per visuomenės informavimo priemones pateikta informacija šiurkščiai pažeidžia juridinio asmens teisėtus interesus ir žemina jo dalykinę reputaciją?

 

Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 16 straipsnis skelbia, kad kiekvienas juridinis asmuo, kurio teisėtiems interesams, ypač reputacijai, pakenkė paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka gauti atlyginimą už patirtą žalą. Viena iš galimų teisinės gynybos formų – reikalavimas paneigti paskelbtą informaciją. Pagal Visuomenės informavimo įstatymą viešosios informacijos rengėjai ir (ar) platintojai privalo paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri pakenkė teisėtiems juridinio asmens interesams, ypač jo reputacijai. Toks reikalavimas pateikiamas viešosios informacijos rengėjui ne vėliau kaip per du mėnesius nuo tokios informacijos paskelbimo dienos. Suprantama, kad paskelbtos informacijos paneigimas dažnai negali kompensuoti nė dalies tų nuostolių, kuriuos patiria juridinis asmuo dėl tikrovės neatitinkančių duomenų paskelbimo. Informacijos paneigimą reikėtų vertinti kaip papildomą, o ne alternatyvią teisėtų interesų gynimo priemonę. Kaip tik tai ir pabrėžiama Visuomenės informavimo įstatymo 45 str. 3 dalyje – vėlesnis paneigimas neatleidžia viešosios informacijos rengėjo nuo atsakomybės. Kitas įprastas dėl Visuomenės informavimo įstatymo nesilaikymo pažeistos juridinio asmens dalykinės reputacijos gynybos būdas – kreipimasis į teismą. Pažymėtina, kad nors materialinės žalos atlyginimo už paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, padariusią nuostolių asmenims, dydį nustato teismas, iš principo žalos dydį turi nurodyti ir argumentuoti pats juridinis asmuo. Turint omenyje, kad juridinio asmens dalykinę reputaciją gana sunku materialiai įvertinti, o paskleidžiant tikrovės neatitinkančią informaciją padaryta žala iš esmės turės įtakos ateityje, t. y. sumažinamos juridinio asmens plėtros galimybės, argumentuoti tikslų padarytos žalos dydį sudėtinga. Be to, teismo procesas paprastai užtrunka ilgai ir materialinės žalos atlyginimas gali pasidaryti ne toks aktualus. Taip susidaro gana paradoksali situacija, kai juridinio asmens dalykinė reputacija tampa neginama – viešas paneigimas savo esme yra moralinė satisfakcija, o reikalavimas atlyginti materialinę žalą yra sunkus ir ilgas teisminis procesas. Be to, abu šie gynybos būdai yra post factum, t. y. neužkerta kelio žalai atsirasti. Įvertinus tai, kad tikrovės neatitinkančių duomenų paskelbimas gali padaryti įmonei milijoninę žalą (bankai, bendrovės, kurių akcijos kotiruojamos biržoje, ir pan.), juridinio asmens dalykinės reputacijos gynyba kelia pagrįstų abejonių. Vis dėlto jei per visuomenės informavimo priemones paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija žemina juridinio asmens dalykinę reputaciją, patartina atkreipti dėmesį į šiuos teisinės gynybos aspektus:

 

Lyginamoji reklama. Lyginamoji reklama pirmiausia yra nukreipta į konkurento prekės ženklą, paslaugą ar kitą produktą. Neabejotina, kad prekės ženklo vertės menkinimas tiesiogiai susijęs ir su juridinio asmens dalykine reputacija, todėl verta apžvelgti juridinio asmens dalykinės reputacijos gynybos būdus, kai žala padaroma lyginamąja reklama. Remiantis Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo nuostatomis, lyginamąja reklama pripažįstama reklama, kurioje tiesiogiai arba netiesiogiai nurodomas reklamos davėjo konkurentas, jo prekės ar paslaugos. Atkreiptinas dėmesys, kad iš principo lyginamoji reklama nedraudžiama, jei laikomasi Reklamos įstatyme nurodytų reikalavimų:

- reklama nėra klaidinanti;

- reklamoje yra lyginamos prekės ar paslaugos, tenkinančios tuos pačius poreikius ar skirtos tiems patiems tikslams;

 reklamoje yra objektyviai lyginamos viena ar daugiau šių prekių ir paslaugų reikšmingų, svarbių, galimų patikrinti ir būdingų savybių, taip pat gali būti lyginama ir kaina;

- reklama nesukelia painiavos rinkoje nustatant reklamos davėją ir konkurentą arba reklamos davėjo ir konkurento prekių ar paslaugų ženklus, firmų vardus, kitus skiriamuosius žymenis, prekes ar paslaugas;

- reklama nediskredituoja ir nemenkina konkurento prekių ar paslaugų ženklų, firmos vardo, kitų skiriamųjų žymenų, jo prekių, paslaugų, veiklos, finansinės ar kitokios padėties;

- prekės, turinčios kilmės nuorodą, lyginamos su prekėmis, ant kurių yra tokia pat kilmės nuoroda;

- nesąžiningai nesinaudojama konkurento prekių ženklo, firmos vardo ar kitų skiriamųjų žymenų reputacija arba konkuruojančios prekės nuoroda į kilmę;

- reklamoje prekės ar paslaugos nepateikiamos kaip prekių ar paslaugų, pažymėtų turinčiu apsaugą prekių ženklu ar firmos vardu, imitacijos ar kopijos.

 

Pabrėžtina, kad turi būti laikomasi visų šių reikalavimų. Jei mano, jog skelbiama lyginamoji reklama pažeidžia jo teisėtus interesus ir yra nesuderinama su Reklamos įstatymo nuostatomis, juridinis asmuo turi teisę kreiptis tiek į teismą, tiek į neteismines institucijas.

 

Paprastai rekomenduotina pirmiausia kreiptis į Konkurencijos tarybą. Tai gerokai pigesnis ir mažiau laiko atimantis gynybos būdas nei teisminis nagrinėjimas. Tačiau svarbu žinoti, kad Konkurencijos taryba neturi teisės priimti sprendimo kompensuoti patirtus materialinius nuostolius (beje, net ginant pažeistas teises per teismą, argumentuoti skleidžiant lyginamąją reklamą padarytą materialinę žalą yra itin sudėtinga). Konkurencijos taryba turi teisę:

- priimti sprendimą dėl reklamos pripažinimo klaidinančia ar neleidžiama lyginamąja; gavusi Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį uždrausti skleisti reklamą; įpareigoti reklaminės veiklos subjektus nutraukti klaidinančios ar neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą, nustatant šio įpareigojimo įvykdymo terminus ir sąlygas;

- skirti reklaminės veiklos subjektams administracinę nuobaudą;

- įpareigoti paneigti reklamą;

- skirti baudas.

 

Pabrėžtina, kad esant įprastoms aplinkybėms už klaidinančios ar neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda nuo vieno tūkstančio iki trisdešimties tūkstančių litų. Nors iš pirmo žvilgsnio tokia bauda atrodo gana didelė, palyginti su nauda, kurią gauna neleistiną lyginamąją reklamą skleidžiantys asmenys, ir žala, kurią dėl neleistinos lyginamosios reklamos patiria juridinis asmuo, vis dėlto yra per maža. Nustatydama baudos dydį, Konkurencijos taryba paprastai atsižvelgia į du kriterijus – pažeidimo trukmę (kiek laiko buvo skleidžiama neleistina reklama) ir pažeidimo mastą (kokiomis priemonėmis buvo skleidžiama neleistina reklama). Abu šie kriterijai yra gana subjektyvūs.

 

Kaip minėta, Konkurencijos taryba neturi teisės priimti sprendimo atlyginti materialinę žalą nukentėjusiam juridiniam asmeniui. Reklamos įstatymas teigia, kad asmenys, kurių teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeidžiami naudojant Reklamos įstatymo draudžiamą reklamą, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą su ieškiniu dėl reklamos naudojimo nutraukimo; padarytos žalos atlyginimo; įpareigojimo paskelbti vieną ar kelis konkretaus turinio ir formos pareiškimus, paneigiančius klaidinančią reklamą. Pažymėtina, kad argumentuoti patirtos materialinės žalos dydį turėtų pats pareiškėjas, o tai yra sunkus ir atsakingas procesas.

 

Panašus pavadinimas. Tam tikrais atvejais juridinio asmens veikla gali pažeisti juridinio asmens, turinčio panašų pavadinimą, teisėtus interesus, taip pat ir dalykinę reputaciją. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.39 straipsnis skelbia, kad juridinio asmens pavadinimas neturi prieštarauti viešajai tvarkai ar gerai moralei ir klaidinti visuomenę dėl juridinio asmens steigėjo, dalyvio, buveinės, veiklos tikslo, teisinės formos, tapatumo ar panašumo į kitų juridinių asmenų pavadinimus, žinomesnių Lietuvos Respublikos užsienio įmonių, įstaigų ir organizacijų vardus, prekių ar paslaugų ženklus. Juridinis asmuo, kurio teisė į pavadinimą yra pažeista, gali kreiptis į teismą ir reikalauti, kad teismas įpareigotų asmenį nutraukti neteisėtus veiksmus arba pakeisti pavadinimą ir atlyginti tais veiksmais padarytą turtinę žalą. Ar konkretus pavadinimas yra panašus į juridinio asmens, ginančio savo teisėtus interesus, pavadinimą, sprendžia teismas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į įvairius kriterijus. Vertinant, ar konkretūs pavadinimai yra panašūs, vertėtų atkreipti dėmesį juridinių asmenų veiklos sritį, pavadinimo skambesį ir rašybą, juridinių asmenų veiklos regioną ir panašias aplinkybes. Lietuvos Respublikos teismų praktikoje yra atvejų, kai teismas įpareigojo juridinį asmenį pakeisti pavadinimą, nors dviejų juridinių asmenų pavadinimų skambesys iš pirmo įspūdžio neatrodė panašus. Kitaip tariant, teismas, spręsdamas tokias bylas, yra linkęs kompleksiškai vertinti visas aplinkybes, o ne tik apsiriboti pavadinimų skambesiu. Dar prieš kreipiantis į teismą dėl įpareigojimo pakeisti pavadinimą ar žalos atlyginimo, rekomenduotina kreiptis į patį juridinį asmenį su prašymu pakeisti pavadinimą.

 

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad juridinių asmenų dalykinės reputacijos gynimas Lietuvoje yra itin komplikuotas. Trumpai apžvelgus galimus civilinius gynybos būdus, matyti, kad tam tikrais atvejais juridinio asmens dalykinė reputacija gali likti neginama ir atsiranda erdvė piktnaudžiauti. Ypač tai pasakytina apie Visuomenės informavimo įstatymo reglamentuotą sritį. Svarstant galimybę ginti savo dalykinę reputaciją, juridiniam asmeniui vertėtų laikytis kelių esminių patarimų:

·        išnagrinėti visus galimus teisinės gynybos būdus;

·        pasirinkti kelis teisinės gynybos būdus ir kompleksiškai juos taikyti;

·        nuo pat pradžių atsakingai rengtis pagrįsti patirtos materialinės žalos dydį;

·        imtis teisėtų prevencinių priemonių, kad toliau nebūtų daromas pažeidimas.