Jūs esate čia:
Pirmas puslapis 
Civilinė teisė Vaizdo ir garso įrašai, kaip įrodinėjimo priemonės, civiliniame procese
Civilinė teisė Vaizdo ir garso įrašai, kaip įrodinėjimo priemonės, civiliniame procese
| Vaizdo ir garso įrašai, kaip įrodinėjimo priemonės, civiliniame procese |
 |
 |
 |
| 28 Sausis 2009 |
|
ŽURNALAS "JURISTAS", www.paciolis.lt
Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (CPK) 177 str. 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir CPK bei kitų įstatymų ir norminių aktų nustatyta tvarka. Įrodinėjimo priemonės – įstatyme įtvirtinti įrodymų šaltiniai, kuriais šalys gali įrodinėti jai naudingas bylos aplinkybes. Civiliniame procese vaizdo ir garso įrašai yra viena iš įrodinėjimo priemonių. CPK 177 str. 3 dalis nustato, kad įrodinėjimo priemonėmis taip pat gali būti nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų. CPK 220 str. 1 dalis nustato, kad nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, pateikti teismui kaip įrodymai, ištiriami teismo posėdyje. Dalyvaujantys byloje asmenys, liudytojai ar ekspertai, kuriems parodyti ar paskelbti minėti įrodymai, gali duoti paaiškinimus, daryti pareiškimus, atkreipti teismo dėmesį į bet kurias pastebėtas ar išgirstas aplinkybes. Visa tai įrašoma į teismo posėdžio protokolą. CPK 220 str. 2 dalyje nustatyta, kad nuotraukų, vaizdo ar garso įrašų, kuriuose užfiksuotas privatus asmens gyvenimas, parodymas ar paskelbimas viešame teismo posėdyje leidžiamas tik to asmens sutikimu, o kitais atvejais – tik uždarame teismo posėdyje. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad garso ir vaizdo įrašai gali būti kitų įrodinėjimo priemonių sudedamoji dalis; pavyzdžiui, atlikus apžiūrą ir surašius apžiūros protokolą, prie jo pridedamos nuotraukos ir vaizdo įrašai. Šiuo atveju vaizdo įrašai yra ne savarankiška įrodinėjimo priemonė, o sudedamoji kitų įrodinėjimo priemonių dalis. Be to, garso ar vaizdo įrašas gali būti sudedamoji faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo dalis. CPK 634 str. 1 dalis nustato, kad viena iš antstolio veiklos sričių yra faktinių aplinkybių konstatavimas. Faktines aplinkybes antstolis konstatuoja teismo pavedimu. Faktinių aplinkybių konstatavimas – tai smulkus antstolio objektyviai matomų faktinių aplinkybių aprašymas faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Konstatuojamos faktinės aplinkybės papildomai gali būti fiksuojamos vaizdo ar garso įrašymo priemonėmis (CPK 635 str. 1 d.). Pažymėtina, kad faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas yra oficialus rašytinis įrodymas, todėl turi didesnę įrodomąją galią. CPK 177 str. 3 dalyje nurodytos įrodinėjimo priemonės yra specifinės, nes įrodinėjimo procese naudojantis techninėmis priemonėmis, kuriomis siekiama padaryti garso ar vaizdo įrašą, gali būti pažeistos asmens neturtinės teisės ir vertybės. Šios teisės įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose įstatymuose. Konstitucijos 22 ir 24 straipsnių nuostatos saugo žmogaus teisę į privatų gyvenimą, gina asmens susirašinėjimo, pokalbių telefonu ir kitokio susižinojimo neliečiamybę, draudžia savavališkai ar neteisėtai kištis į žmogaus asmeninį ir šeiminį gyvenimą, saugo žmogaus būsto neliečiamybę, draudžia įeiti į asmens būstą be jo sutikimo, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, ir kt. Tam tikra apimtimi šios Konstitucijos nuostatos sukonkretintos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (CK). Pagal CK 2.22 str. 1 ir 2 dalių nuostatas fizinis asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu, išskyrus atvejus, kai šie veiksmai yra susiję su jo visuomenine veikla, tarnybine padėtimi, taip pat kai to reikalauja teisėsaugos institucijos arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje. CK 2.23 str. 1 dalis nustato, kad fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas. Pagal CK 2.23 str. 2 dalį privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtas asmens stebėjimas, neteisėtas asmens ar jo turto apieškojimas, asmens telefono pokalbių, susirašinėjimo ar kitokios korespondencijos pažeidimas, duomenų apie asmens sveikatos būklę paskelbimas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką bei kitokie neteisėti veiksmai. Siekiant garantuoti Konstitucijoje ir kituose įstatymuose įtvirtintų asmenų neturtinių teisių ir vertybių apsaugą, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad garso ir vaizdo įrašai yra leistina įrodinėjimo priemonė byloje, jeigu jie yra būtini siekiant apginti asmens pažeistas teises ir, jeigu remiantis garso ar vaizdo įrašu, būtina įrodyti byloje reikšmingas aplinkybes [3]. Pagal CPK 177 str. 3 dalį įrodinėjimo priemonėmis gali būti garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų. Remiantis šia įstatymo norma, būtina vadovautis ir CPK 177 str. 1 dalies nuostata, kad apskritai įrodymu civilinėje byloje gali būti tokia informacija, kuri gauta, surinkta, ištirta ir įvertinta nepažeidžiant įstatymų. Praktikoje laikomasi taisyklės, kad klausimas, ar garso įrašas yra leistina įrodinėjimo priemonė, turi būti sprendžiamas individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan. Garso ir vaizdo įrašai, kaip įrodinėjimo priemonės, ir privataus gyvenimo neliečiamumas Konstitucijos 22 straipsnis įtvirtina asmens teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. Privatus gyvenimas bendrąja prasme yra suprantamas kaip asmens sritis, į kurią niekas negali įsikišti be asmens sutikimo. Teisės į privatų gyvenimą evoliucionavimas į savarankišką teisės ginamą vertybę buvo pagrįstas žmogaus, kaip socialinės būtybės, poreikiu apsisaugoti nuo nepagrįsto kitų asmenų kišimosi į asmeninius reikalus. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad teisė į asmens privataus gyvenimo apsaugą nėra absoliuti, t. y. nepriskiriama toms žmogaus teisėms, kurios negali būti ribojamos. Konstitucijos 22 straipsnio nuostatos, kad niekas nepatirtų neteisėto ir savavališko kišimosi į asmens asmeninį gyvenimą, nereikėtų suprasti kaip absoliutaus draudimo tam tikrais atvejais riboti asmens privataus gyvenimo neliečiamumą. Vertinant vaizdo ar garso įrašo, kaip įrodinėjimo priemonės, leistinumą, visų pirma turi būti vertinama, ar šis įrodymas buvo gautas nepažeidžiant subjektų, kurie užfiksuoti vaizdo ar garso įraše, teisių ir interesų, jų teisės į privatų gyvenimą. Ar konkrečiu atveju privataus gyvenimo neliečiamumas bus ribojamas, nulemia asmeninės neturtinės vertybės esmė ir jos suderinamumas su kitų asmenų teisėmis ir teisėtais interesais. Be to, itin svarbu tai, kad asmuo nepiktnaudžiautų teise į privatumą. Jeigu asmuo piktnaudžiauja teise į privatumą, kai elgdamasis nesąžiningai ginasi privatumu, tai tam tikrais atvejais gali būti pagrįsta atsisakyti ginti jo privatumo teisę. Ar konkrečioje situacijoje informacijos rinkimas laikytinas asmens privatumo pažeidimu, ar pateisintinas ir privatumas negintinas, priklauso taip pat nuo naudotų fiksavimo būdų, priemonių, užfiksuotos informacijos panaudojimo tikslo. Kalbant apie tai, reikėtų išskirti keletą dalykų. Pirma, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad buitinių neprasiskverbiančio pobūdžio priemonių naudojimas fiksuoti informacijai, kuri pagal skolininko elgesį – laisvą dalyvavimą pokalbyje viešoje vietoje – yra prieinama įrašyti buitiniu lygmeniu, nerodo ketinimo pažeisti asmens privatumą tokiose srityse, kurias asmuo ketintų slėpti nuo kitų, tuo labiau nuo dalykinių partnerių, kolegų, kitų asmenų, su kuriais šalis sietų tam tikras ryšys ir kt. Pavyzdžiui, vienoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad paprasto buitinio pokalbio įrašas, padarytas visiems prieinama įrašymo technika, viešoje vietoje, siekiant apginti tik savo pažeistas teises, laikytinas legaliu įrašu ir teisėta įrodinėjimo priemone [3]. Antra, pasirinktas fiksavimo būdas ir apimtis nevertintini, kaip skirti specialiai asmens privatumui pakenkti, tačiau įrašomos informacijos apimtis kartais gali rodyti, kokiu mastu asmuo vykdo veiklą, galinčią pažeisti kito asmens teises. Pavyzdžiui, jeigu asmuo nevykdo sekimo ar stebėjimo veiklos, o fiksuoja pokalbį, kurio turinys susijęs su tarpusavio atsiskaitymais pagal sutartį, pasirinktas fiksavimo būdas ir apimtis gali rodyti, ar asmuo ketina pažeisti asmens privatumą ir gautu rezultatu naudotis ne pagal paskirtį. Trečia, kiekvieną kartą turi būti vertinama, ar konkrečiu atveju asmens veiksmai darant įrašą yra pateisinami ir vertintini kaip teisėti, o gautas įrašas legalus. Teismas vienoje byloje vertindamas kaip įrodinėjimo priemonę pateiktą garso įrašą, kuriame buvo aptariamos šalių sutarties sąlygos, nurodė, kad asmens veikla sudarant ir vykdant komercinio pobūdžio sutartis priskirtina prie asmens privatumo. Šiuo atveju vieno asmens privatumas susisieja ir gali susitapatinti su kito asmens privatumu: tiek sudarant ir vykdant sutartį, tiek pokalbyje dėl sutarties vykdymo susisieja abiejų asmenų interesai ir pokalbyje dalyvaujantiems asmenims pokalbio turinys tampa bendras, todėl minėtas įrašas nepažeidžia asmens privatumo [3]. Taigi, jeigu garso ar vaizdo įrašą, kaip įrodinėjimo priemonę, siekiama panaudoti kaip įrodymą pažeidžiamoms ar ginčijamoms teisėms ginti, šis įrašas turi būti padaromas ir naudojamas tik grindžiant jo siekimu apginti pažeistą teisę, būtinumu geriau įrodyti palankias bylai reikšmingas aplinkybes, bet ne pažeisti kito asmens privatumą. Labai svarbus aspektas, susijęs su privataus gyvenimo neliečiamumo klausimu vertinant garso ar vaizdo įrašus, kaip įrodinėjimo priemones, yra garso ir vaizdo įrašų, kaip įrodinėjimo priemonių, padarymo vieta. Teismų praktikoje nustatyta taisyklė, kad jei garso ar vaizdo įrašai padaryti be asmenų sutikimo jiems priklausančioje namų valdoje, laikoma, kad jie padaryti pažeidžiant įstatymus. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 13 str. 1 d. 1 punkte nurodyta, kad draudžiama daryti garso įrašus asmeniui priklausančioje valdoje be jo sutikimo. Nagrinėjamu atveju teisės į privatų gyvenimą pažeidimas gali būti suprantamas kaip privataus asmens filmavimas jo privačioje valdoje be jo sutikimo, vaizdo įrašo, kuriame užfiksuotas privatus asmuo, platinimas ar paviešinimas be jo sutikimo ir pan. [1]. Taigi dažnai garso ir vaizdo įrašų, kaip įrodinėjimo priemonių, leistinumo klausimas iškyla vertinant tai atliktos vietos atžvilgiu. Garso ir vaizdo įrašų, kaip įrodinėjimo priemonių, leistinumas suprantamas kaip informacijos, sudarančios įrodymų turinį, gavimas nepažeidžiant įstatymų nustatytos tvarkos. Todėl vertinant šiuos įrašus, kaip įrodinėjimo priemones, reikia nustatyti, ar garso ar vaizdo įrašas padarytas privačioje ar viešoje vietoje. Pavyzdžiui, vienoje byloje teismas nustatė, kad buvo filmuojama atsakovui priklausančiose parduotuvės patalpose – prekybos salėje, t. y. viešoje vietoje, buvo filmuojami asmenys, susiję darbo santykiais su atsakovu ir materialiai atsakingi už atliekamą darbą, todėl minėtą įrašą pripažino leistinu įrodymu byloje [6]. Garso ir vaizdo įrašų, kaip įrodinėjimo priemonių, padarymo laikas Vertinant, ar garso ir vaizdo įrašas padarytas nepažeidžiant įstatymų, svarbu nustatyti, kada vaizdo ar garso įrašas yra padarytas, t. y. ar garso ir vaizdo įrašas padarytas iki civilinės bylos iškėlimo, ar po bylos iškėlimo. Kai jau prasidėjus teismo procesui ieškovas pats savo iniciatyva renka įrodymus, tam slapta panaudodamas garso ar vaizdo įrašymo techniką, toks įrodymų rinkimas faktiškai prilygsta operatyvinei veiklai, o operatyvinės veiklos priemones gali naudoti tik valstybės įgalioti asmenys. Be to, privatus asmuo kito privataus asmens atžvilgiu šio privačioje valdoje neturi teisės taikyti jokių operatyvinės veiklos priemonių. Taigi asmuo savo iniciatyva gali rinkti įrodymus, panaudodamas slaptą garso įrašymo techniką, tik iki civilinės bylos iškėlimo, jei asmuo savo iniciatyva renka įrodymus po bylos iškėlimo, teismas konstatuos, kad įrodymai yra gauti pažeidžiant įstatymus. Vienoje byloje teismas atmėtė ieškovo pateiktus įrodymus vadovaudamasis tuo, kad garso įrašai padaryti jau po civilinės bylos iškėlimo; teismas nustatė, kad jau iškėlus civilinę bylą ieškovas užduodamas atsakovui menančio pobūdžio klausimus atliko pokalbio įrašą [5]. Garso ir vaizdo įrašais gautų įrodymų paskelbimas ir vertinimas teisme Pagal CPK 220 str. 2 dalį nuotraukų, vaizdo ar garso įrašų, kuriuose užfiksuotas privatus asmens gyvenimas, parodymas ar paskelbimas viešame teismo posėdyje leidžiamas tik to asmens sutikimu, o kitais atvejais – tik uždarame teismo posėdyje. Taigi nuotraukos, vaizdo ar garso įrašai, kuriuose užfiksuotas privatus asmens gyvenimas, viešame teismo posėdyje gali būti paskelbti tik sutikus visiems asmenims, kurių teisė į privatų gyvenimą būtų pažeista, paskelbus šiuos duomenis viešai. Priešingu atveju tokie duomenys, turintys reikšmės bylos išsprendimui, paskelbiami ir ištiriami uždarame teismo posėdyje (CPK 201 str., 220 str. 2 d.). Teismas ištiria kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir išklauso dalyvaujančių byloje asmenų argumentus dėl to įrodymo sąsajumo, leistinumo, patikimumo ir įrodomosios reikšmės, palygina tiriamose įrodinėjimo priemonėse esančią informaciją, patikrina, ar šioje informacijoje nėra prieštaravimų. Pavyzdžiui, jeigu civilinės bylos šalis ginčija kitos šalies pateiktų nuotraukų, garso ar vaizdo įrašų leistinumą, motyvuodama tuo, kad jie padaryti pažeidžiant įstatymų ginamas asmens neturtines teises ir vertybes (neteisėtai įėjus į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtai stebint asmenį, pažeidus asmens telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ar kitos korespondencijos bei asmeninių užrašų konfidencialumą ir kitokiais neteisėtais veiksmais), teismas, atsižvelgdamas į pirmiau minėtas ir kitas įstatymų nuostatas, kiekvienu konkrečiu atveju tiria ginčijamus įrodymus, nuotraukų, garso bei vaizdo įrašų padarymo aplinkybes ir vertina, ar šios įrodinėjimo priemonės konkrečioje byloje gali būti pripažintos leistinomis. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad šeimos, darbo, ypatingosios teisenos (taip pat bankroto ir restruktūrizavimo) bei kitose bylose, kuriose pagal įstatymą teismas privalo aktyviai veikti ex officio, teismas pats savo iniciatyva tiria ir vertina, ar nuotraukos bei vaizdo ar garso įrašai, esantys byloje kaip įrodinėjimo priemonės, yra padaryti nepažeidžiant įstatymų. Reikėtų išskirti keletą dalykų, į kuriuos teismai atsižvelgia vertindami garso ir vaizdo įrašuose užfiksuotus įrodymus:
***** Straipsnyje buvo aptarta tik keletas klausimų, susijusių su įrodinėjimo priemonių – garso ir vaizdo įrašų – vertinimu. Apibendrinant nagrinėtus dalykus darytina išvada, kad šiomis įrodinėjimo priemonėmis ypač dažnai gali būti pažeistos Konstitucijos nuostatos, garantuojančios asmens privatumą. Todėl kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar šiomis įrodinėjimo priemonėmis gauti įrodymai nepažeidžia galiojančių teisės aktų. Literatūros sąrašas
|
Įrodinėjimas yra viena svarbiausių civilinio proceso dalių. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas iš šalių pateiktų įrodymų, kuriuos tiria ir vertina teismas įstatymų nustatyta tvarka, kad tam tikros su ginčo dalyku susijusios aplinkybės egzistuoja arba neegzistuoja. Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais.| Kiti straipsniai: | |
