ŽURNALAS "JURISTAS", www.paciolis.lt

query.jpgPripažįstama, kad vienas iš žingsnių į verslo sėkmę – greitas reikalų tvarkymas. Todėl itin svarbu suprasti, kurie reikalai konkrečioje situacijoje yra svarbūs, o kurie –antraeiliai.

Komercinės veiklos specifika yra tokia, kad pelno siekiantys komercinės veiklos subjektai savo valią dėl sutarties sudarymo (ar vykdymo) turi išreikšti operatyviai ir nedviprasmiškai. Vis dėlto kartais klaidingai manoma, kad šalių sutartiniams santykiams įforminti pakanka išrašyti PVM sąskaitą faktūrą ir įteikti kitai šaliai, o rašytinės sutarties sudarymas – antraeilis klausimas. Be to, aktyviai plėtojant verslo santykius, atsiranda poreikis juos įforminti išeinant už plačiai naudojamos pirkimo–pardavimo sutarties rėmų. Lietuvos Respublikos teisės aktų ir ypač Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analizė leidžia smarkiai suabejoti, ar tokiais atvejais, esant šalių tarpusavio sutartiniams santykiams, PVM sąskaita faktūra gali atstoti rašytinę sutartį.
 
PVM sąskaitos faktūros paskirtis
 
 Pagrindinė PVM sąskaitos faktūros paskirtis yra buhalterinė mokestinė. Iš Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. 1 dalies, 13 straipsnio ir šio straipsnio 8 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 29 d. nutarimo Nr. 780 (išdėstytas nauja redakcija Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 407) 2.1 punkto ir šiuo nutarimu patvirtintų Mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo taisyklių 3 skyriaus nuostatų matyti, kad PVM sąskaita faktūra yra apskaitos dokumentas, patvirtinantis ūkinę operaciją ir turintis nustatytus privalomus rekvizitus. Be to, PVM sąskaitomis faktūromis remiasi komercinės veiklos subjektas apskaičiuodamas į valstybės biudžetą mokėtinus mokesčius.
 
 Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (PVMĮ) 2 str. 29 dalyje PVM sąskaita faktūra apibrėžiama kaip dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas ir kuris atitinka visus PVMĮ tokiam dokumentui nustatytus privalomus reikalavimus. Siekiant didesnio išsamumo ir konkretumo, toliau straipsnyje bus kalbama tik apie prekių tiekimą ir jo įforminimą PVM sąskaita faktūra (tačiau pasakytina, kad toliau aptariamas PVM sąskaitos faktūros civilinis teisinis vertinimas aktualus ir kalbant apie paslaugų teikimą).
 
 Sistemiškai ir lingvistiškai nagrinėjant PVMĮ 79 str. 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes. Taigi PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių tiekimą.
 
Ar prekių tiekimas mokestiniu atžvilgiu atspindi jų faktinį perdavimą?
 
 Kaip yra suprantamas prekių tiekimas pagal PVMĮ? Remiantis PVMĮ 4 straipsniu, prekių tiekimu laikoma:
 
1. Prekių perdavimas kitam asmeniui, kai pagal sandorio sąlygas šis asmuo arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti tomis prekėmis kaip jų savininkė.
 
2. Prekių išgabenimas iš šalies teritorijos kitos valstybės narės PVM mokėtojui, kuriam pagal sandorio sąlygas numatytas prekių nuosavybės perdavimas, o prekės yra padedamos saugoti į šiam PVM mokėtojui nuosavybės teise priklausančius ar kitais teisėtais pagrindais naudojamus sandėlius ar kitas patalpas.
 
3. Prekių perdavimas pagal nuomos sutartį ar kitą sutartį, kuri numato atlyginimo už perduodamas prekes atidėjimą ir (arba) atlyginimą dalimis, jeigu pagal sandorio sąlygas asmeniui, kuriam prekės perduotos, arba trečiajai šaliai perduodama didžioji dalis rizikos ir naudos, susijusios su turto nuosavybe, ir numatytas turto nuosavybės perdavimas.
 
4. Daiktinių teisių į nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą (servituto, uzufrukto, užstatymo teisės ar ilgalaikės nuomos) nustatymas ar perdavimas taip pat laikomas prekės (to nekilnojamojo pagal prigimtį daikto, dėl kurio jos nustatytos) tiekimu.
 
 Taigi iš PVMĮ 4 straipsnyje įtvirtintų nuostatų matyti, kad daugeliu (t. y. 1–3 punktuose, iš dalies 4 punkte numatytų) atvejų prekių tiekimas siejamas su faktiniu jų perdavimu kitam asmeniui. Kai šalys nėra sudariusios rašytinės sutarties dėl prekių tiekimo, konkrečių prekių PVM sąskaitos faktūros išrašymas ir pateikimas kitam asmeniui pagal PVMĮ leidžia daryti prielaidą, kad PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos konkrečios prekės jam buvo perduotos.
 
 Deja, tai viso labo prielaida. Sprendžiant šalių ginčą teisme, ji gali būti patvirtinta arba paneigta kitomis bylos aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, nes įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (kai dėl tam tikrų faktinių aplinkybių buvimo, pvz., prekių perdavimo, teismas gali daryti išvadą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus). Iš 2004 m. kovo 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2004 netiesiogiai matyti, kad tokios pozicijos PVM sąskaitos faktūros, kaip prekių perdavimą patvirtinančio įrodymo, atžvilgiu laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
 
 Norint vienareikšmiškai patvirtinti prekių perdavimą pagal PVM sąskaitą faktūrą, siūlytina prekių gavėjui (jo darbuotojui, atstovui) joje aiškiai įrašyti „prekes gavau“ ir pasirašyti – nurodyti savo vardą, pavardę, pareigas, padėti parašą. Kilus sutartinių santykių šalių ginčui, prekių kitam asmeniui perdavimo faktą taip pat padeda pagrįsti šalių įgaliotų atstovų pasirašytas prekių perdavimo–priėmimo aktas, prekių gabenimo važtaraštis, patvirtinantis, kad prekės buvo pristatytos jų gavėjui, tai yra kitai sutarties šaliai.
 
PVM sąskaitos faktūros reikšmė vertinant civilinių sutartinių santykių pobūdį
 
 Pažymėtina, kad civilinėje teisėje prekių perdavimas, kurį galima įrodinėti, be kita ko, ir remiantis PVM sąskaita faktūra, kaip toks būdingas ne tik pirkimopardavimo sutartiniams santykiams. Nors tai, žinoma, dažniausi prekių tiekimo atvejai.
 
 Prekės tiekiamos ir drauge perduodamos kitam asmeniui esant komiso (įskaitant konsignaciją), komercinio atstovavimo, distribucijos, mainų sutartiniams santykiams, per aukcioną ir kt. Civiliniu teisiniu atžvilgiu kiekvienam šių atvejų būdinga tam tikra specifika.
 
 Pateiksiu konkretų komiso sutartinių santykių pavyzdį: UAB „A“ perduoda UAB „B“ nuosavybės teise turimas nepaklausias prekes tam, kad UAB „B“ jas parduotų savo parduotuvėje. Prekes priėmusi UAB „B“ sutinka jas pardavinėti savo parduotuvėje, jei už šias prekes ji galės atsiskaityti tik jas pardavusi. Be to, šalys susitaria, kad UAB „B“ turės teisę neparduotas prekes grąžinti jų savininkei UAB „A“.
 
 Šalių nesutarimai iškart užprogramuojami: jei šalys nesudaro rašytinės sutarties, kurioje būtų įtvirtinti susitarimai, o susitaria tik žodžiu; jei šalys sudaro rašytinę sutartį, tačiau joje vartoja netikslias, painias formuluotes. Kilus ginčui, teismui tenka aiškintis, interpretuoti ir kvalifikuoti susiklosčiusias faktines aplinkybes, susijusias su šalių sutartiniais santykiais, aiškinti rašytinės sutarties, jei ji buvo sudaryta, sąlygų turinį, siekiant nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir kitas aplinkybes, kaip nustato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 6.193–6.195 straipsniai.
 
 Pažymėtina, kad tam tikrose bylose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra gana išsamiai aptaręs PVM sąskaitų faktūrų reikšmę vertinant šalių sutartinius santykius.
 
 2005 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. Bartkevičiaus firma „Arum“, bylos Nr. 3K-3-406/2005. Tarp šalių kilo ginčas dėl pareigos atsiskaityti už patiektas prekes atsiradimo momento, o kartu ir dėl tarp jų susiklosčiusių sutartinių santykių pobūdžio. Atsakovas gaudavo iš ieškovo prekes su pastarojo išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis. Atsakovui prekės buvo tiekiamos nuolat, o atsiskaitoma už jas konkrečiai jų neidentifikuojant.
 
 Nagrinėdami bylą, žemesnių instancijų teismai neatsižvelgė į ginčo šalių netiksliai surašytą konsignacijos sutartį ir sprendė, kad tarp šalių susiklostė pirkimopardavimo santykiai. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, suformulavo teisės aiškinimo taisyklę, kad vien PVM sąskaitų faktūrų pirkimopardavimo santykiams pagrįsti nepakanka, ir sprendė, jog PVM sąskaitos faktūros savo esme gali būti laikomos ne tik pirkimo–pardavimo, bet ir komiso, distribucijos bei kitus sutartinius santykius, susijusius su prekių perdavimu, patvirtinančiais dokumentais. Toks PVM sąskaitos faktūros traktavimas visiškai atitinka mokesčių teisės aktuose (konkrečiai – PVMĮ) nustatytą šio dokumento paskirtį – įforminti įvykusį prekių tiekimą.
 
 Pasakytina, kad šiuo atveju, kai yra galiojanti, nors ir netiksliai bei neaiškiai surašyta rašytinė ginčo šalių sutartis, šalių sutartinių santykių pobūdis ir sutarties sąlygos turėjo būti nustatomos vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, t. y. turėjo būti nustatomos ir vertinamos tam tikros aplinkybės (tikrieji šalių ketinimai, sutartinių santykių tikslas, ankstesnė šalių santykių praktika ir t. t.). Remiantis civilinio proceso rungimosi principu pagrįsti ir įrodyti teisme šias aplinkybes jau tampa kiekvienos ginčo šalies, įrodinėjančios jai reikšmingus faktus, pareiga ir problema.
 
 Taigi, remiantis PVM sąskaita faktūra, galima patvirtinti patį šalių sutartinių santykių faktą, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. ar šalis sieja pirkimo ir pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai. Pažymėtina, kad, nenustačius ginčo šalių sutartinių santykių pobūdžio, negalima nustatyti jų sutartinių teisių ir pareigų turinio, mokėjimo ir atsiskaitymo už perduodamas prekes tvarkos bei terminų ir pan. Tad, norint išvengti galimų šalių nesutarimų dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio ir jų skirtingo interpretavimo, pernelyg plataus PVM sąskaitos faktūros civilinio teisinio traktavimo, visada reikėtų šalių sutartinius santykius įforminti rašytine sutartimi, joje vartoti visoms šalims suprantamas formuluotes.
 
 Civilinėje byloje UAB „Medikona“ v. UAB „Lucerna vaistinės“ (bylos Nr. 3K-3-15/2008, nutartis priimta 2008 m. sausio 28 d.) buvo sprendžiamas ginčas dėl to, ar atsakovas – jis atsiskaitydamas nesilaikė PVM sąskaitose faktūrose nurodytų mokėjimo už prekes terminų, be to, ginčo šalys nebuvo sudariusios rašytinės didmeninio pirkimopardavimo sutarties – tinkamai vykdė prievoles sumokėti ieškovui už gautas prekes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, ji vertintina tik kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Bylos nutartyje buvo pripažinta, kad PVM sąskaitos faktūros laikytinos ieškovo vienašališkai išrašytais dokumentais, mokėjimo terminai jose – taip pat nustatytais vienašališkai, todėl negalima traktuoti, kad šalis turi prievolę atsiskaityti už prekes jai išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytais terminais. Toks šio apskaitos dokumento civilinės teisinės reikšmės aiškinimas atitinka CK 6.154 str. 1 dalies ir 6.159 straipsnio nuostatas. Iš jų matyti, kad sutarties esmė – tai šalių susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti jų civilinius teisinius santykius, o tai reiškia, kad svarbiausia yra šalių valios sutapimas.
 
 Pasakytina, kad prie išvados, susijusios su PVM sąskaitos faktūros civiliniu teisiniu vertinimu, teismai priėjo tik įvertinę visas bylos aplinkybes ir įrodymus. Tai reiškia, kad nurodytoje byloje PVM sąskaitos faktūros kaip įrodymai vertintos atsižvelgiant į aplinkybes, susijusias su ilgamete ginčo šalių tarpusavio prekybinių komercinių santykių praktika ir elgesiu (atsakovas atsiskaitydavo nesilaikydamas PVM sąskaitose faktūrose nurodytų mokėjimo terminų, o ieškovas, iki pasibaigiant šalių komerciniams santykiams, nereiškė atsakovui jokių pretenzijų dėl mokėjimo terminų praleidimo ir neskaičiavo palūkanų), ir į kitus rašytinius įrodymus. Tad nustatyta faktinė situacija leido teismui šioje byloje padaryti išvadą, kad susiklosčiusi mokėjimo tvarka atitiko abiejų šalių valią. Dėl to kasacinės instancijos teismas mokėjimo terminus laikė nepraleistais, o piniginę prievolę sumokėti už prekes – įvykdyta tinkamai. Tuo remdamasis teismas atmetė ieškovo reikalavimą priteisti palūkanas už vėlavimą atsiskaityti už prekes. Jeigu ginčo šalys būtų sudariusios rašytinę prekių tiekimo sutartį, kuri būtų galiojusi ginčijamų santykių atsiradimo metu ir kurioje būtų aiškiai nustatyti atsiskaitymo terminai, pirmiausia būtų nagrinėjama šalių sudaryta sutartis ir jos sąlygos dėl terminų, o ankstesnei šalių komercinių santykių praktikai būtų skiriama gerokai mažiau dėmesio.
 
 Atkreiptinas dėmesys ir į 2004 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Kauno keliai“ v. K. K. (bylos Nr. 3K-3-164/2004). Buvo pateiktas ieškinys dėl skolos priteisimo. Įvertinęs visas faktines aplinkybes, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad tarp šalių susiklostė pirkimo ir pardavimo santykiai, kai mokėjimas už prekes atidedamas. Rašytinė sutartis nebuvo sudaryta, o PVM sąskaitos faktūros buvo vertinamos kaip rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad atsakovas K. K. gavo šiose sąskaitose nurodytas statybines medžiagas. Be šių sąskaitų, ginčo santykiui kvalifikuoti esminę reikšmę turėjo tai, kad atsakovas K. K. buvo tiesiogiai susijęs su pradiniu kreditoriumi UAB „Kauno kotedžai“, už atsakovui perduotas statybines medžiagas išrašiusiu sąskaitas faktūras (K. K. buvo UAB „Kauno kotedžai“ akcininkas ir darbuotojas). Be to, atsakovas buvo pateikęs rašytinį prašymą suteikti jam neprocentinę paskolą. Šios dydis buvo veik toks pat kaip bendra išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodyta suma už statybines medžiagas. Taigi, remiantis visais byloje įvertintais įrodymais, taip pat ir PVM sąskaitomis faktūromis, buvo nustatyta, kad tarp šalių susiklostė pirkimo–pardavimo santykiai, kai mokėjimas yra atidedamas penkeriems metams. Apibendrinant pasakytina, kad tai, jog nėra rašytinės sutarties, neužkerta kelio prisiteisti skolą už prekes, jei yra jų perdavimą kitai šaliai pagrindžiančių įrodymų, bet šį procesą gerokai užvilkina.
 
 Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 28 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje AB „Kazlų Rūdos metalas“ v. UAB „Deltima“, AB Kredyt Bank S. A. (bylos Nr. 3K-3-535/2004), matyti, kad kartais PVM sąskaita faktūra gali patvirtinti šalies įsipareigojimų pagal sudarytas rašytines sutartis, pavyzdžiui, rangos ir jungtinės veiklos, vykdymą.
 
 Šios bylos ieškovas, vykdydamas su atsakovu sudarytas dvi rangos sutartis ir jungtinės veiklos sutartį, atvežė į sutarčių vykdymo vietą įrenginius kaip jungtinės veiklos įnašą. Šis prekių tiekimas įformintas ieškovo išrašyta PVM sąskaita faktūra. Šalys jungtinės veiklos sutartyje buvo nustačiusios, kad konkretus kiekvienos jų bendros veiklos įnašo (turto) dydis ir forma bus nustatomi pagal vėliau pateiktas sąskaitas. Taigi šiuo atveju PVM sąskaitomis faktūromis buvo fiksuojami jungtinės veiklos įnašai ir sutartyse įtvirtinto įsipareigojimo įnešti turtą bendrai veiklai plėtoti įvykdymas.
 
 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą, paremtą šio teismo argumentais, kad neva komercinėje praktikoje vienkartinis prekių pirkimas–pardavimas gali būti įforminamas sąskaita faktūra, tai yra nereikia sudaryti rašytinės sutarties, o PVM sąskaita faktūra turi visus pirkimo–pardavimo sutarties požymius.
 
 Taigi darytina išvada, kad pavieniais atvejais šalims, vykdančioms sutartinius įsipareigojimus, paskirus savo veiksmus galima įforminti sąskaitomis, bet siūlytina visada šią galimybę aiškiai aptarti rašytinėje jungtinės veiklos ar kitoje sutartyje. Tai, kilus ginčui, neleistų pernelyg plačiai aiškinti PVM sąskaitos faktūros esmės, kai konkretūs PVM sąskaitą faktūrą išrašiusios šalies veiksmai, esant vienokio pobūdžio sutartiniams santykiams, pradedami interpretuoti kaip kitokio pobūdžio, pavyzdžiui, kaip prekių pardavimo.
 
 Apibendrinant aptartą kasacinės instancijos teismo praktiką, darytina išvada, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vieningai laikosi pozicijos, jog PVM sąskaita faktūra negali būti savaime prilyginama pirkimo–pardavimo sutarčiai ir civiliniu teisiniu atžvilgiu negali šalių įpareigoti kaip sutartis, o ši jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Todėl PVM sąskaita faktūra negali atstoti pirkimo–pardavimo sutarties ar jos pakeisti. Be to, vien remiantis šiuo apskaitos dokumentu nėra pagrindo preziumuoti šalių pirkimo–pardavimo sutartinių santykių, nes PVM sąskaita faktūra geriausiu atveju (jei joje yra papildomų prekių gavėjo įrašų) tegali patvirtinti prekių perdavimą. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad žemesnių instancijų teismai neretai linkę PVM sąskaitą faktūrą vertinti kaip pirkimo–pardavimo santykių įrodymą ir ją traktuoti pernelyg plačiai, kalbant apie prekių perdavimą kitam komercinės veiklos subjektui, rekomenduotina sutartinių santykių šalims visada sudaryti rašytinę sutartį.
 
Rizika, kylanti nesudarius rašytinės sutarties
 
 Šalims ne raštu, o žodžiu susitarus dėl prekių tiekimo (arba verslo santykius plėtojant toliau, pasibaigus rašytinės sutarties galiojimui), iš šių sutartinių santykių kilus šalių ginčui, pavyzdžiui, dėl skolos už prekes, palūkanų ir kt. priteisimo, yra sudėtinga nustatyti bent esmines šalių sulygtas sandorio sąlygas. Teisme tenka įrodinėti, tarkime, ar apskritai buvo sutarta perleisti prekių nuosavybės teisę, kada ir kam ji turėjo pereiti (asmeniui, kuriam išrašyta PVM sąskaita faktūra, ar trečiajam asmeniui), nuo kurio momento perėjo prekių atsitiktinio žuvimo ir sugedimo rizika, kokia yra šalių atsiskaitymo tvarka bei terminai ir t. t.
 
 Net jei yra sudaryta rašytinė sutartis, bet joje vartojamos netikslios, painios formuluotės arba esti akivaizdžių rašymo apsirikimo klaidų, smarkiai padidėja rizika, kad, kilus ginčui, teismui gali tekti aiškintis, interpretuoti ir kvalifikuoti susiklosčiusias faktines aplinkybes, aiškinti rašytinės sutarties, jei buvo sudaryta, sąlygų turinį. Tam pasitelkiamos CK 6.193–6.195 straipsniuose įtvirtintos, teismų praktikoje suformuluotos sutarčių aiškinimo taisyklės. Ar jos bus tinkamai taikomos, itin priklauso nuo to, kiek išsamiai per teisminį nagrinėjimą bus atskleistos ir įvertintos visos bylos aplinkybės.
 
 Šalių santykiai ir sutarties turinys tampa šalių įrodinėjimo ir teismo, nesančio šalių ginčijamų sutartinių santykių dalyviu ir stebėtoju, suvokimo dalyku. Taigi visada yra tikimybė, kad teismas faktiškai susiklosčiusius sutartinius santykius supras ir nustatys kitokius, nei yra tie, dėl kurių šalys iš tikrųjų tarėsi.
 
 Ši rizika ypač įvertintina šiuo metu, kai itin dažnai inicijuojami komercinės veiklos subjektų bankrotai. Taip nutikus yra nušalinamas nuo pareigų bendrovės vadovas, jo funkcijos perduodamos pašaliniam asmeniui bankroto administratoriui. Jis objektyviai negali žinoti visų žodžiu sulygtų ar ilgainiui nusistovėjusių šalių sandorio sąlygų ir aplinkybių, verslo specifikos, o apie bankrutuojančios bendrovės kreditorius ir skolininkus sužino išimtinai iš turimų šios bendrovės rašytinių dokumentų ir duomenų.
 
 Be to, CK 4.49 str. 1 dalyje nustatyta, kad daikto (turto) įgijėjas nuo daiktų (turto) perdavimo įgijėjui momento įgyja nuosavybės teisę į juos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Tad, jei šalys ir nėra sudariusios rašytinės prekių tiekimo sutarties (ar rašytinėje sutartyje nenustatytas nuosavybės teisės į prekes perėjimo momentas), remiantis kitam asmeniui pateikta PVM sąskaita faktūra, liudijančia, kad joje nurodytos prekės perduotos, ir CK 4.49 str. 1 dalimi, galima kalbėti apie nuosavybės teisės į šias prekes perėjimą kitam asmeniui.
 
 Taigi, atsižvelgiant į pateiktus argumentus, manytina, kad PVM sąskaita faktūra negali atstoti rašytinės prekių tiekimo sutarties ir tokia sąskaita faktūra negalima įforminti nei pirkimo–pardavimo, nei kitų su prekių perdavimu susijusių šalių sutartinių santykių. Vienašališkai išrašyta PVM sąskaita faktūra neįpareigoja kitos šalies, nes remiantis vien ja negalima kalbėti apie abiejų šalių valios sutapimą dėl sąskaitoje nurodytų atsiskaitymo terminų ar kitų sutartinių santykių sąlygų. Atsiradus menkiausiam nesusipratimui, dėl nesudarytos rašytinės sutarties mažų mažiausiai gali sutrikti geri šalių tarpusavio komerciniai santykiai. O, taikiai nesusitarus per derybas, kilęs ginčas gali virsti varginamu šalių bylinėjimusi teisme.