Jau senovės Romos teisininkai žinojo tokį įsipareigojimų panaikinimo būdą, kurį šiandien vadiname įskaitymu. Tačiau Romos teisė įskaitymą (lot. compensatio) išskyrė ne kaip savitą prievolių pasibaigimo būdą, o kaip teisminio proceso supaprastinimo priemonę, pradėtą taikyti tik atsiradus formaliam procesui. Iki tol šalių priešpriešiniai reikalavimai (ieškiniai) nebuvo jungiami į vieną bylą. Dažniausiai prievolės įskaitymas buvo taikomas esant bankininko ieškiniui keliems skolininkams – buvo įskaitomos klientų tarpusavio pretenzijos. Justiniano kodifikuota teisė nustatė prievolių įskaitymo sąlygas, pagal kurias galėjo būti įskaitomi tik priešiniai, galiojantys, vienarūšiai ir subrendę (suėjęs mokėjimo terminas) reikalavimai. Be to, reikalavimai turėjo būti aiškūs, t. y. šalių neginčijami.

 

Atkreiptinas dėmesys, kad tokios prievolių įskaitymo taikymo sąlygos išliko iki mūsų dienų ir yra aptinkamos dabartinėje teisėje.

 

 

Analizuojant ūkio subjektų šiandienos veiklą, galima pastebėti, kad įmonės, norėdamos likviduoti tarpusavio įsiskolinimus, gana dažnai taiko šį prievolių pasibaigimo būdą. Pažymėtina, kad šį įsiskolinimo būdą itin pamėgę buhalteriai, stebintys tiek įmonės kreditorinius įsiskolinimus, tiek ir jos skolas.

 

Prievolių įskaitymo esmę galima iliustruoti šiuo pavyzdžiu. Įmonė A, vadovaudamasi sudaryta sutartimi, įmonei B pristatė kompiuterius, kurių bendra vertė – 10 000 litų. Tuo pačiu metu įmonė B įmonei A suteikė transporto paslaugų už 5000 litų. Taigi susiklosto padėtis, kad įmonės A įsiskolinimas įmonei B sudaro 10 000 litų, o įmonės B skola įmonei A yra 5000 litų. Taikydama prievolių įskaitymo būdą, įmonė A siunčia įmonei B pareiškimą dėl tarpusavio reikalavimų užskaitos. Įskaičius susiklosto visiškai nauja padėtis – įmonės A skola įmonei B panaikinama, o įmonė B pastarajai lieka skolinga 5000 litų. Tad atlikus užskaitą baigiasi įmonės A prievolė sumokėti už paslaugas įmonei B, o šios įsiskolinimas sumažėja įmonės A skolos dydžiu.

 

Apibendrinant šį pavyzdį ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.130 straipsnio nuostatomis, galima konstatuoti, kad prievolė baigiasi įskaitymu, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Iš to matyti, kad šalys, norinčios įskaityti savo prievoles, turi konstatuoti (įvykdyti) šias pagrindines sąlygas:

 

1) kreditoriaus ir skolininko reikalavimai turi būti priešpriešiniai, tai yra kreditorius turi būti skolininkas skolininko atžvilgiu, o skolininkas kreditoriumi kreditoriaus atžvilgiu;

 

2) priešpriešiniai reikalavimai turi būti vienarūšiai. Sprendžiant, ar reikalavimai yra vienarūšiai, reikia atkreipti dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) išaiškinimą civilinėje byloje Nr. 3K-3-699/2002 m.: „...sąvoka „vienarūšiai reikalavimai“ yra taikytina ne prievolės rūšiai, o prievolės objektui, tai yra abiejų prievolių dalykas turi būti toks pats. Todėl negalima įskaityti tokių prievolių, kai vienos šalies prievolės dalykas yra pareiga, pavyzdžiui, sumokėti pinigus, o kitos šalies – suteikti paslaugas“. Bet nėra jokių kliūčių įskaityti piniginių reikalavimų, kilusių iš skirtingų teisinių pagrindų. Tai reikštų, kad galima įskaityti reikalavimus, kurie atsirado iš skirtingų sutarčių arba iš sutarties, iš vienos šalies, ir nesutartinės prievolės, iš kitos;

 

3) pagal kiekvieną reikalavimą turi būti suėjęs terminas arba reikalavimo terminas nenurodytas ar apibrėžtas pareikalavimo momentu. Jeigu reikalavimo terminas nesuėjęs, skolininkas, sutikdamas su skola, gali prieštarauti įskaitymui, nes iki termino pabaigos jis gali naudotis skola. Kai reikalavimo terminas nenurodytas ar neapibrėžtas pareikalavimo momentu, reikalavimą įskaityti galima pateikti bet kada.

 

Teismų praktika konstatavo, jog norint, kad prievolė pasibaigtų įskaitymu, yra būtinos visos trys nurodytos sąlygos. Jeigu neįvykdyta nors viena sąlyga, įskaityti reikalavimų nėra pagrindo (LAT nutartis 2003 m. rugsėjo 24 d. byloje Nr. 3k-3-858/2003). Įsidėmėtina, kad įskaitomi reikalavimai turi būti vykdytini, jie turi galioti. Įskaitytini reikalavimai neturi būti priskirti prie tų reikalavimų, kurių įskaitymas draudžiamas.

 

 

Civilinio kodekso 6.134 straipsnis draudžia įskaityti:

1) reikalavimus, ginčijamus teisme. Įskaityti reikalavimų, kurie ginčijami teisme, negalima, nes jie nėra aiškūs nei savo esme, nei apimtimi. Įskaityti bus galima tik tada, kai įsiteisės teismo sprendimas, patvirtinantis reikalavimą;

2) reikalavimus, atsiradusius iš sutarties dėl turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos;

3) reikalavimus, kurių įvykdymas susijęs su konkretaus kreditoriaus asmeniu;

4) dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusius reikalavimus atlyginti žalą;

5) reikalavimą valstybei (įsidėmėtina – valstybė turi teisę taikyti įskaitymą);

6) kai prievolės dalykas yra turtas, į kurį negalima nukreipti išieškojimo;

7) įstatymų nustatytus kitokius reikalavimus.

 

Iš paskutinės nuostatos akivaizdu, kad kodekse pateiktas prievolių įskaitymo draudimo sąrašas nėra baigtinis. Todėl įstatymai gali nustatyti kitus atvejus, kai tai daryti draudžiama. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo 9 str. 1 d. 3 punktas draudžia įskaityti prievoles, jeigu tai nenumatyta restruktūrizavimo plane. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (10 str. 7 d.) draudžia, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš įmonės tiek per teismą, tiek ir ne ginčo tvarka. Atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktika laikosi nuostatos, kad, nepaisant minėtų normų, vien skolininko tapimo nemokiu faktas, jei nėra jam iškeltos bankroto bylos, nedraudžia įskaityti kreditoriui savo reikalavimų nemokiam skolininkui (LAT civilinė byla Nr. 3K-2-538/2004).

 

Atvejus, kai negalima įskaityti tarpusavio prievoles, šalys gali nustatyti ir sudaromose sutartyse.

 

 

Įskaitymas yra vienašalis sandoris, nes pagal Civilinio kodekso 6.131 straipsnį įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą yra pranešama kitai šaliai. Šioje kodekso normoje nesukonkretintos pareiškimo ar pranešimo kitai šaliai formos ar būdai, jų pateikimo tvarka, tačiau pateiktos pagrindinės šio veiksmo nuostatos. Jų esmė: tam, kad prievolė pasibaigtų įskaitymu, pakanka vienos šalies valios, apie kurią turi būti informuojama kita šalis. Neatsižvelgiant į kitos šalies požiūrį į tokį kontrahento veiksmą, atsiranda teisinės pasekmės – prievolės pabaiga. Šitaip vienašaliu sandoriu, kuriuo laikytinas vienos šalies pareiškimas, pakeičiami ar nutraukiami prievoliniai santykiai tarp kreditoriaus ir skolininko, turėjusių priešpriešinių įskaitytinų reikalavimų. Pareiškimas nėra dokumentas. Tai vienos prievolės šalies veiksmas, todėl pareiškimas gali būti pareikštas žodžiu ar raštu. Svarbiausia, kad kita šalis sužinotų apie tai, nes įskaitymas bus atliktas tik tada, kai kita šalis sužinos apie įskaitymą.

 

Geriausia kitą šalį informuoti raštu (laiškas, telegrama, faksas ar kt. būdas), nes taip galima būtų išvengti galimų konfliktų tiek su kontrahentais, tiek su įmonių veiklą kontroliuojančiomis institucijomis, panorusiomis ištirti vieno ar kito veiksmo pagrįstumą. Reikia atkreipti dėmesį, kad pranešimas dėl įskaitymo negalios, jeigu įskaitymas bus daromas su tam tikra sąlyga ar nurodant jo terminą (Civilinio kodekso 6.131 str. 2 d.). Jeigu šalys pasirašo skolų suderinimo ir įskaitymo aktą, laikytina, kad pareiškimas apie įskaitymą ir kitos šalies informavimas apie įskaitymo faktą sutampa bei abiejų šalių prievolės pasibaigia nuo tokio akto pasirašymo momento.

 

Įskaityti galima net jeigu prievolė turi būti įvykdoma kitoje vietoje. Tokiais atvejais prievolės šalis, pasinaudojusi įskaitymo teise, turės kompensuoti kitos šalies patirtus nuostolius dėl to, kad prievolė nebuvo įvykdyta sutartoje vietoje. Ši taisyklė nustatyta tam, kad įskaitymo teise pasinaudojusi šalis tokiais atvejais gali nepagrįstai praturtėti, nes jai nebereiktų vykdyti prievolės konkrečioje vietoje. Todėl įskaitymo teise pasinaudojusi šalis turi atlyginti kitai šaliai patirtus nuostolius.

 

Civilinio kodekso 6.132 straipsnis nustato, kad skolininkui nustatytas lengvatinis terminas vienai iš skolų sumokėti nekliudo taikyti įskaitymo, nes lengvatinis terminas nustatomas jau suėjus prievolės įvykdymo terminui. Todėl tokiais atvejais prievolė jau yra vykdytina, o tam tikram terminui nukeliama tik priverstinio jos vykdymo galimybė. Pavyzdžiui, jeigu skolos grąžinimo terminas suėjo, o prievolė neįvykdyta, kreditorius gali kreiptis į teismą. Teismas patenkindamas kreditoriaus ieškinį gali atidėti sprendimo vykdymą tam tikram laikui. Tokiu atveju kreditorius gali pasinaudoti įskaitymo teise.

 

Jeigu kreditorius perleidžia reikalavimą naujam kreditoriui, tai neturi esminės įtakos įskaitymo teisei. Skolininkas turi teisę įskaityti naujojo kreditoriaus reikalavimui patenkinti savo reikalavimą, turimą ankstesniam kreditoriui. Toks įskaitymas galimas tik jeigu skolininko reikalavimo terminas suėjo iki pranešimo apie reikalavimo perleidimą gavimo arba jeigu tas terminas nenurodytas ar apibrėžtas pagal reikalavimo momentą. Bet ne visada skolininkas gali panaudoti įskaitymą naujo kreditoriaus atžvilgiu. Skolininkas, turintis priešpriešinį reikalavimą pradiniam kreditoriui, negali įskaityti naujo kreditoriaus reikalavimo, kai:

 

1) priešpriešinio reikalavimo įgijimo metu skolininkas žinojo apie reikalavimo perleidimą;

 

2) išieškojimo pagal reikalavimą senaties terminas suėjo po to, kai skolininkas sužinojo apie reikalavimo perleidimą, ar po to, kai baigėsi išieškojimo pagal praleistą reikalavimą senaties terminas.

 

Norint atlikti įskaitymą reikia, kad abipusės prievolės būtų lygios. Abu reikalavimai baigiasi, jeigu yra lygūs pagal dydį. Jeigu prievolės nelygios, didesnė prievolė yra ta suma (likučio), kuria viršija mažesnę prievolę.

 

Jeigu skolininkas turi keletą skolų tam pačiam kreditoriui, įskaitant tokias skolas reikia vadovautis Civilinio kodekso 6.54, 6.55 straipsnių nuostatomis. Šios nuostatos taikomos, jeigu tarp skolininko ir kreditoriaus nėra atskiro susitarimo dėl kelių skolų įskaitymo, kuriame nurodyta, kokios skolos pirmiausia įskaitomos arba kaip įskaitomos kreditoriaus turėtos išlaidos, susijusios su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu, ir pan.

 

 

Pateikti pareiškimą apie prievolės įskaitymą ir informuoti apie tai antrąją šalį galima vienasmenišku aktu ar dokumentu arba tai gali būti išreikšta abiejų šalių pasirašytame dokumente.

 

Jeigu kreditorius turi skolininko išduotą skolos dokumentą, prievolė (skola) įskaitoma padarant įrašą skolos dokumente ir grąžinant šį dokumentą skolininkui. Jeigu įskaitymas nepadengia viso reikalavimo arba skolos dokumentas reikalingas kreditoriui kitoms teisėms įgyvendinti, kreditorius turi teisę pasilikti sau skolos dokumentą su įrašu apie įskaitymą, tačiau privalo apie įskaitymą pranešti skolininkui.

 

Vienos šalies pareiškimas dėl įskaitymo galimas tik sutikrinus (suderinus) abiejų šalių įsiskolinimus. Skolų suderinimo aktas sudaromas laisva forma, atsižvelgiant į įstatymų nustatytus privalomų rekvizitų reikalavimus.

 

            Pareiškimas turi būti besąlyginis. Jame negali būti tokių sakinių kaip „prašome Jūsų sutikimo įskaityti“, nes tokiu atveju įskaitymas bus laikomas įvykdytu tik nuo antrosios šalies sutikimo išreiškimo ir šio sutikimo gavimo momento. Jeigu pagal šalių sudarytą sutartį nereikia, kad pranešimas apie įskaitymą būtų pateiktas tam tikra nustatyta forma ir / ar būdu, kaip minėta, apie prievolių įskaitymą gali būti pranešama įvairiomis formomis.

 

Įmonių tarpusavio skolos įskaitymo būdu gali būti padengiamos, sudarant tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą ar kitą panašų dokumentą, kuriuo šalys pareiškia savo valią įskaityti abipuses skolas ir nustato sąlygas, pagal kurias turi būti sumokėtas neįskaitytas skolos likutis. Dvišalis dokumentas gali būti abipusių reikalavimų įskaitymo aktas arba papildomas susitarimas. Taip pat galima sudaryti papildomą susitarimą dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo prie pagrindinių sutarčių arba net parengti atskirą tarpusavio įsiskolinimų įskaitymo sutartį.

 

Abipusių reikalavimų įskaitymo akte reikėtų nurodyti tokius duomenis: reikalavimų atsiradimo pagrindą, įskaitymo datą, įskaitytą sumą. Šalių įsiskolinimas, nurodytas akte, turi būti patvirtintas atitinkamais dokumentais (sutartys, sąskaitos faktūros, važtaraščiai, darbų įvykdymo aktai ir pan.). Akte šalys patvirtina savo atsiskaitymus ir patvirtina savo sutikimą įskaityti. Toks dokumentas bus pripažįstamas pirminiu buhalteriniu dokumentu, kurio pagrindu buhalterinėje apskaitoje bus padaryti atitinkami buhalteriniai įrašai.

 

Beje, apie prievolių įskaitymo įforminimą nuomonę pateikia ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: „...jeigu prievolės šalys surašo skolų suderinimo ir įskaitymo aktą, kuriame nurodo, kokios sumos yra įskaitomos, tai yra pakankamas pagrindas, kad dvi šalys padarė pareiškimus dėl prievolių įskaitymo. Rašytinio akto pasirašymo metu juridinio asmens atstovai ne tik daro pareiškimus dėl savo prievolių įskaitymo, bet ir yra informuojami apie kito asmens atliekamą įskaitymą. <...> Atstovo, turinčio įgaliojimus veikti už atliekant įskaitymą dalyvaujantį asmenį, pasirašymas įskaitymo akte sukuria atstovaujamajam teises ir pareigas – prievolės pasibaigimo įskaitymu“ (LAT nutartis 2003 m. rugsėjo 24 d. byloje 3k-3-858/2003).

 

Baigiant nagrinėti šią temą, galima pridurti, kad didelę reikšmę sudarant tarpusavio įskaitymo aktą turi jo parengimo data. Akte būtinai reikėtų nurodyti jo sudarymo datą, taip pat sandorių atlikimo ir įsiskolinimų susidarymo datas, prievolių įskaitymo atlikimo datą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įskaitymo data neturi būti ankstesnė nei ūkinių operacijų atlikimo pagal sutartis ir tarpusavio įsiskolinimų atsiradimo data.