ŽURNALAS "JURISTAS", www.paciolis.lt

Spartėjant techniniam progresui ir didėjant konkurencijai tarp ūkio subjektų, vystantis bendrovių ekonominio bei teisinio pobūdžio santykiams, vis aktualesnis tampa komercinės (gamybinės) paslapties, kaip bendrovės veiklai vertingos ir viešai neskelbiamos informacijos, laikytinos tam tikru nematerialiuoju jos turtu ir suteikiančios jai tam tikrų privalumų versle, teisinės apsaugos klausimas. Svarbu žinoti, kad ši informacija turi būti tinkamai apibrėžta bei „valdoma“, kadangi nuo šių veiksnių priklauso jos apsaugos efektyvumas, leisiantis ūkio subjektui ne tik sėkmingai įsitvirtinti, bet ir laisvai bei sąžiningai konkuruoti Lietuvos ir Europos bendrojoje rinkoje.

Komercinę (gamybinę) paslaptį, kaip civilinių teisių objektą, reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.116 str. 1–4 dalys, kuriose pateikiama šio objekto sąvoka, numatoma civilinė atsakomybė už neteisėtą informacijos, kuri laikoma tokia paslaptimi, įgijimą, atskleidimą, taip pat atleidimo nuo atsakomybės už neteisėtą tokios paslapties atskleidimą galimybė. Komercinė (gamybinė) paslaptis neatsiejama nuo bendrovėms svarbaus konkurencijos teisinių santykių reguliavimo, todėl šiai santykių sričiai skirtuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose, kurie toliau minimi šiame straipsnyje, taip pat galima rasti šio civilinių teisių objekto apsaugai skirtų teisės normų.
Pažymėtina, kad Europos Sąjungos institucijų priimti teisės aktai, paminėtini inter alia 1996 m. sausio 31 d. Europos Komisijos Reglamentas Nr. 240/96 dėl Sutarties 85 straipsnio 3 dalies(1) taikymo tam tikroms technologijų perdavimo susitarimų grupėms (tekstas svarbus EEE) (EB) (2) (toliau – Reglamentas Nr. 240/96), taip pat 1994 m. liepos 13 d. Europos Komisijos Sprendimas (94/601/EC) dėl procedūrų pagal EB Sutarties 85 straipsnį(3), su komercine (gamybine) paslaptimi(4) susijusius teisinius aspektus, t. y. informacijai, kuri laikytina komercine (gamybine) paslaptimi, taikomus kriterijus, tokios informacijos formalizavimą, perdavimą ir pan., sieja su konkurencijos reguliavimu Europos bendrojoje rinkoje, atsižvelgiant į tai, kad techninės ir gamybinės pažangos dažnai siekiama sudarant susitarimus dėl tam tikrų technologijų perdavimo tarp įmonių ar jų junginių(5).

I. Komercinės (gamybinės) paslapties samprata
1. Kokia informacija gali būti laikoma komercine paslaptimi?
Informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu ji turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kito asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą (CK 1.116 str. 1 d.).
Remiantis šiuo kodekse pateikiamu komercinės (gamybinės) paslapties apibrėžimu, taip pat Reglamento Nr. 240/96 10 straipsnyje pateikiamomis sąvokomis, išskirtina keletas kriterijų, kurių pagrindu tam tikrą informaciją galime laikyti tokia paslaptimi:
pirma, tam tikros esamos ar būsimos informacijos komercinio (gamybinio), technologinio, techninio, organizacinio pobūdžio vertingumas, reikšmingumas ir naudingumas bendrovei siejamas su viešu jos neatskleidimu (slaptumas) ir
antra, informacijos savininkas ar asmuo, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, imasi konkrečių priemonių (atitinkamai ją formalizuoja, nustato tam tikrus apsaugos kriterijus ir pan. (identifikavimas), kad tokia informacija nebūtų viešai atskleista.
Taigi informacija, kurią bendrovė laiko ar ketina laikyti komercine (gamybine) paslaptimi, turi būti slapta, labai svarbi ir identifikuojama tinkamu būdu (Reglamento Nr. 240/96 preambulės 5 punktas).
Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 3 str. 19 dalyje apibrėžiama informacijos, kaip „komercinės paslapties“, sąvoka taip pat siejama su anksčiau straipsnyje nurodytais kriterijais, išskiriant informaciją, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti laikoma komercine paslaptimi, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymo 15 straipsnyje numatyta, kad tokie produkto duomenys kaip produkto pavadinimas, potencialiai pavojingos produkto sudedamosios dalys ir pan. negali būti komercine paslaptimi.
Pabrėžtina, kad informacija, kuriai taikomi nurodyti kriterijai, gali būti laikoma komercine (gamybine) paslaptimi tik tuo atveju, kai teisių į ją apsaugai nėra taikomos intelektinės nuosavybės apsaugą reglamentuojančios teisės normos, pavyzdžiui, tokia informacija nelaikoma pramoninės nuosavybės objektu (išradimu, naudinguoju modeliu, pramoniniu dizainu ir kita), autorių teisių objektu ir pan. Tai patvirtina ir Reglamento Nr. 240/96, taikomo tiek „gryniems“ patentų licenciniams susitarimams, „gryniems“ gamybinės patirties (paslapties) licenciniams susitarimams, tiek ir „mišriems“ susitarimams dėl patentų ir gamybinės paslapties, „siekiant skatinti techninių žinių skleidimą Bendrijoje ir techniškai tobulesnių gaminių gamybą“, nuostatos, kuriomis remiantis nepatentuota technine informacija, t. y. komercine paslaptimi, gali būti gamybos procesai, receptai, formulės, brėžiniai ir pan. (Reglamento Nr. 240/96 preambulės 4 punktas).
2. Komercinė (gamybinė) paslaptis ir ūkio subjektų konkurencija
Komercinė (gamybinė) paslaptis, kaip konkreti ūkio subjektui priklausanti, jam vertinga ir jo saugoma informacija, neatsiejama nuo jo ir kitų ūkio subjektų konkurencijos rinkoje. Kaip minėta, Europos Sąjungos teisės aktuose terminas „komercinė paslaptis“ taip pat daugiausia vartojamas reguliuojant konkurencijos bendrojoje rinkoje teisinius aspektus (Reglamento Nr. 240/96 nuostatos), sprendžiant su konkurencijos ribojimu susijusius ginčus tarp ūkio subjektų.
Konkurencijos įstatymo 16 str. 1 d. 3 punkte nurodoma, kad nesąžiningos konkurencijos veiksmais bus laikomas informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, naudojimas, perdavimas, skelbimas be šio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimas iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui. Šio įstatymo 17 straipsnis numato galimybę ūkio subjektui, kurio teisėti interesai pažeidžiami nesąžiningos konkurencijos veiksmais, kreiptis į teismą arba tam tikrais atvejais – į konkurencijos tarybą, taip pat galinčią taikyti įstatyme numatytas sankcijas (šio įstatymo 40 straipsnis).
Pažymėtina, kad Lietuvoje nėra susiformavusios teisminės praktikos, kuria remiantis būtų galima nurodyti pagrindinius klausimus, iškylančius sprendžiant ginčus dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų, tačiau manytina, kad šiose bylose iš esmės turi būti vertinama, ar tam tikra informacija laikytina „komercine (gamybine) paslaptimi“, atsižvelgiant į jai keliamus kriterijus, ypač identifikavimo („įforminimo“) kriterijų(6).

II. Komercinių (gamybinių) paslapčių apsaugos bendrovėje aspektai
1. Komercinės (gamybinės) paslapties „įforminimas“
Remiantis komercinės (gamybinės) paslapties sąvoka, galima teigti, kad kiekvienas ūkio subjektas, t. y. atitinkamas jo valdymo organas, remdamasis įstatymuose nustatytais reikalavimais, pats nusprendžia, kokią informaciją laikyti komercine (gamybine) paslaptimi, t. y. informacija, kaip komercinė (gamybinė) paslaptis, turi būti konkrečiai apibrėžiama (formalizuojama): sudaromas komercinę paslaptį sudarančių žinių sąrašas; nustatomi asmenys, kuriems atliekant pareigas gali būti suteikiama teisė susipažinti su komercinę paslaptį sudarančiomis žiniomis; parengiama tokių asmenų supažindinimo su komercinę paslaptį sudarančiomis žiniomis ir jų perspėjimo apie šių žinių atskleidimą ar praradimą tvarka ir pan.
Taigi informacija turi būti užfiksuota taip, kad būtų galima patikrinti, ar ji atitinka slaptumo ir reikšmingumo kriterijus, ir užtikrinti, pavyzdžiui, kad tokios informacijos savininkui be priežasties nebūtų trukdoma panaudoti savo gamybinę technologiją.
Tokios informacijos „įforminimas“ arba, kitaip tariant, identifikavimas tinkamu būdu yra ypač akcentuotinas, kadangi praktikoje galimos situacijos, kai de facto vieno ūkio subjekto komercine paslaptimi laikoma informacija pasinaudoja kitas subjektas, tačiau įrodyti, kad informacija buvo neteisėtai pasisavinta ir atskleista, sunkiau dėl tokios informacijos neapibrėžtumo, todėl tampa sudėtingiau taikyti atsakomybę neteisėtai informaciją atskleidusiems asmenims, pavyzdžiui, buvęs bendrovės X darbuotojas, dirbdamas konkuruojančioje bendrovėje Y ir žinodamas bendrovės X pastoviam jos klientui teikiamų paslaugų kainą, kuri tik praktiškai buvo viešai neskelbiama informacija (neįtraukta į bendrovės X komercinių paslapčių sąrašą), pasiūlo šiam klientui bendrovės Y teikiamas paslaugas už daug mažesnę kainą. Nors CK 1.5 str. 1 dalyje numatyta, kad civilinių teisių subjektai privalo veikti pagal protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, taikyti teisinę atsakomybę dėl informacijos, kuri de jure nebuvo įtraukta į komercinių paslapčių sąrašą, atskleidimo buvusiam bendrovės X darbuotojui būtų sudėtinga.
Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 20 str. 7 dalyje numatyta, kad informaciją, kuri laikoma bendrovės komercine (gamybine) paslaptimi (išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytą viešą informaciją), nustato bendrovės valdyba, o jai nesant – kitas kompetentingas bendrovės valdymo organas. Pabrėžtina, kad svarbu ne tik tinkamai apibrėžti, kokia informacija yra laikoma komercine, technine, organizacine ir pan. paslaptimi bendrovėje, t. y. sudaryti komercinių (gamybinių) paslapčių sąrašą, bet ir informuoti, supažindinti su šia informacija bendrovės darbuotojus, kuriems tokia informacija neatsiejama nuo jų darbinių pareigų vykdymo, arba visus darbuotojus.
Be to, teisė panaudoti informaciją, kuri laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, gali būti įgyjama ir tokių sutarčių kaip franšizės (CK 6 knyga, XXXVII skyrius) arba licencinių susitarimų (Reglamento Nr. 240/96 preambulės 5 punktas) pagrindu. (Dėl civilinės atsakomybės, pažeidus tokių sutarčių sąlygas, žr. šio straipsnio III skyriaus 1 dalį.)
2. Bendrovės darbuotojų atsakomybė
Remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 99 str. 4 dalimi, sudarydamas darbo sutartį, darbdavys ar jo įgaliotas asmuo privalo supažindinti priimamą dirbti asmenį inter alia su jo būsimo darbo sąlygomis, darbovietėje galiojančiais aktais, reglamentuojančiais jo darbą, taip pat ir su informacija, kuri darbovietės nustatyta tvarka yra laikoma komercine (gamybine) paslaptimi. Tam tikri įpareigojimai darbuotojui dėl komercinės (gamybinės) paslapties saugojimo gali būti nurodomi sudaromoje darbo sutartyje (DK 95 str. 4 d.).
Komercinių ar technologinių paslapčių atskleidimas arba jų pranešimas konkuruojančiai įmonei gali būti laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu (DK 235 str. 2 d. 2 p.), kurio pagrindu bendrovė turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjusi darbuotojo (DK 136 str. 3 d. 2 p.). Darbuotojai, kurie pažeisdami darbo sutartį atskleidė komercinę (gamybinę) paslaptį, turi pareigą atlyginti padarytus nuostolius, tokiu atveju taikant, kaip teigiama CK I knygos komentare(7), civilinio kodekso, o ne darbo teisės normas (CK 1.116 str. 3 d.).
Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio, kuriame reglamentuojamas nesąžiningos konkurencijos veiksmų draudimas, 4 dalyje nurodoma, kad asmenys, kuriems komercinė paslaptis tapo žinoma dėl jų darbo ar kitokių sutartinių santykių su ūkio subjektu, gali naudoti šią informaciją praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip.
3. Komercinės (gamybinės) paslapties apsauga teismo procese
Tam tikri faktiniai duomenys, sudarantys komercinę (gamybinę) paslaptį, gali būti įrodymais civilinėje byloje. Pažymėtina, kad nagrinėjant tokias civilines bylas, kuriose gali būti vienaip ar kitaip atskleista komercine paslaptimi laikoma informacija, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK) numato tam tikras išimtis, taikant teismo proceso viešumo principą, t. y. motyvuota teismo nutartimi teismo posėdis gali būti uždaras, jei viešai nagrinėjama byla gali atskleisti komercinę paslaptį (CPK 9 str. 1 d.); taip pat teismas turi teisę nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, jeigu yra pagrindo manyti, kad bus atskleista komercinė paslaptis (CPK 10 str. 2 d.). Be to, praktikoje, jeigu „komercinė paslaptis“ sudaro dalį dokumento, teismui gali būti pateikiamos tokio dokumento ištraukos, nesusijusios su šia informacija.
Panašias teismo proceso viešumo principo išimtis, susijusias su komercinės paslapties atskleidimu, numato ir kitos procesinės teisės normos(8). Be to, tokią praktiką formuoja ir Europos pirmosios instancijos teismas, teigdamas, jog jeigu dalį dokumentų turinio sudaro informacija, kuri laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, galima pateikti tik šių dokumentų išrašus, arba komercine paslaptimi esantys dokumentai gali būti nepateikiami kitai šaliai(9).
Be to, pareiga valstybinėms institucijoms užtikrinti komercinės (gamybinės) paslapties apsaugą numatyta ir kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo 12 straipsnyje numatyta, kad informacija, kuri laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, bet yra reikalinga restruktūrizavimo planui parengti ir jo pagrįstumui įvertinti, turi būti pateikiama teismui, įmonės administratoriui ir kitiems asmenims jų prašymu ir jiems pasirašius pasižadėjimą išsaugoti komercinę (gamybinę) paslaptį.

III. Komercinės (gamybinės) paslapties gynimo būdai
1. Civilinė atsakomybė
Civilinės atsakomybės taikymas laikytinas pagrindiniu komercinės (gamybinės) paslapties gynimo būdu. CK 1.116 str. 3 dalis numato, kad asmenys, neteisėtais būdais įgiję informaciją, kuri yra komercinė (gamybinė) paslaptis, privalo atlyginti padarytus nuostolius. Jei tokia paslaptis gauta sutarties pagrindu, pavyzdžiui, licencinės sutarties arba franšizės sutarties, ją atskleidusi šalis taip pat turi pareigą atlyginti padarytus nuostolius.
Kodeksas atskirai numato, kas tokiais atvejais bus laikoma nuostoliais (CK 1.116 str. 3 d.). Jais laikomos paslapčiai sukurti, tobulinti, naudoti turėtos išlaidos ir negautos pajamos. Pajamos, gautos neteisėtai naudojant komercinę (gamybinę) paslaptį, laikomos nepagrįstu praturtėjimu (dėl nepagrįsto praturtėjimo teisinių pasekmių žr. CK 6.242 str.).
Minėtinas ir teisėtas komercinės (gamybinės) paslapties atskleidimo atvejis, kai komercinės (gamybinės) paslapties atskleidimas gali būti pateisinamas visuomenės saugumo interesais (CK 1.116 str. 4 d.), tačiau ją atskleidęs asmuo privalo tai įrodyti. Tokiu atveju įrodinėjimo dalykas yra realios visuomenės saugumui kilusios grėsmės dėl tokios informacijos neatskleidimo arba dėl tokios informacijos atskleidimo pašalintos grėsmės visuomenės interesams buvimas, pavyzdžiui, ūkio subjekto slapta laikoma informacija susijusi su tam tikrų pavojingų medžiagų naudojimu gamybos procese.
2. Administracinė atsakomybė
Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 2151 str. 3 dalyje numatyta atsakomybė privatizavimo institucijų pareigūnams, privatizavimo objektų valdytojams bei įmonės administracijos vadovams ir vyriausiems finansininkams (buhalteriams) už informacijos apie privatizavimo objektą, laikomos konfidencialia informacija arba pramonine ar komercine paslaptimi, atskleidimą kitam asmeniui, kuriam susipažinimas su šia informacija nenumatytas valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo procese.
3. Baudžiamoji atsakomybė
Komercinių (gamybinių) paslapčių apsauga realizuojama ir pagal baudžiamąją teisę. Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau – BK) yra du straipsniai, numatantys baudžiamąją atsakomybę už veikas, susijusias su komercinėmis (gamybinėmis) paslaptimis.
BK 210 straipsnyje numatyta atsakomybė už komercinį šnipinėjimą, kuris kelia didelį pavojų verslo saugumui. Pagal šį straipsnį atsako asmuo, kuris neteisėtai rinko komercine paslaptimi laikomą informaciją, jeigu tai darė norėdamas gautą informaciją perduoti kitai įmonei ar asmeniui arba ja pasinaudoti versle.
Ši veika, už kurią, beje, gali būti baudžiama net laisvės atėmimu iki dvejų metų, pasireiškia tuo, kad įmonės komercine (gamybine) paslaptimi laikomą informaciją renka asmuo, kuriam pagal darbą ar pareigas informacija, laikoma komercine paslaptimi, nėra patikėta. Dažniausiai ši veika pasireiškia konkuruojančioms įmonėms palaikant santykius, kai konkuruojanti bendrovė gali bandyti gauti konfidencialios informacijos, laikomos komercine (gamybine) paslaptimi, turėdama keletą tikslų:
pirma, dažniausiai siekdama gauti komercine paslaptimi laikomą informaciją tam, kad galėtų ją panaudoti savo komercinėje veikloje ir taip padidinti savo įmonės pelną bei įgyti pranašumą rinkoje;
antra, kartais siekdama gauti konkurentų komercine paslaptimi laikomą informaciją tam, kad galėtų sunaikinti konkuruojančios įmonės materialinius ir informacinius išteklius.
Informacijos, laikomos įmonės komercine (gamybine) paslaptimi, rinkimas – tai aktyvūs veiksmai, kai informacija gaunama stebint, fiksuojant tam tikrus objektus ar reiškinius, klausantis pokalbių, paimant ar perkant daiktus ir pan. Tačiau pažymėtina, kad atsakomybė už tokios informacijos rinkimą iškils tik tuomet, kai tam tikri duomenys bus renkami neteisėtai prieinant prie informacijos šaltinių, pavyzdžiui, konkrečių asmenų, techninių priemonių, dokumentų, produkcijos ir pan., arba panaudojus specialius prietaisus informacijai rinkti.
Asmuo, siekiantis gauti duomenų, laikomų įmonės komercine (gamybine) paslaptimi, gali taikyti įvairius jos rinkimo metodus, kuriais gali būti verbavimas, papirkinėjimas, bendrovės darbuotojų išklausinėjimas, šantažas ir bauginimas verčiant juos bendradarbiauti. Dabartiniu metu, kai didelė dalis įmonės informacijos yra kaupiama ir apdorojama naudojant technines priemones, pavyzdžiui, kompiuteriu, gali atsirasti palankios sąlygos komerciniam šnipinėjimui neteisėtai prieinant prie duomenų ir/arba dokumentų bazių. Praktikoje gali būti naudojamos ir kitos techninės priemonės, skirtos įvairiems pranešimams kontroliuoti, telefoniniams pokalbiams klausyti ir jiems įrašyti, taip pat specialūs prietaisai, skirti administracinėms ir kitokioms patalpoms bei transporto priemonių garsui ir vaizdui kontroliuoti.
BK 211 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už komercinės paslapties atskleidimą. Pagal šį straipsnį atsako asmuo, kuris komercine paslaptimi laikomą informaciją suteikė kitam asmeniui (kuris neturi teisės su šiomis žiniomis susipažinti) arba viešai ją paskelbė, norėdamas gauti turtinės ar asmeninės naudos, jeigu ši veika padarė didelės turtinės žalos nukentėjusiam asmeniui. Tai gali būti padaryta žodžiu, raštu, specialiomis techninėmis priemonėmis ir pan.
Svarbu akcentuoti tai, kad baudžiamoji atsakomybė už komercinės paslapties rinkimą, perdavimą, atskleidimą atsiranda tik tokiu atveju, kai renkama arba atskleidžiama tokia informacija, kuri konkrečioje įmonėje buvo priskirta prie komercinę paslaptį sudarančių žinių, t. y. buvo identifikuota tam tikru būdu (žr. šio straipsnio II skyriaus 1 dalį). Be to, baudžiamoji atsakomybė už komercinės paslapties atskleidimą atsiranda tik tuomet, kai konfidencialią informaciją perduodantis asmuo sužinojo ją dirbdamas šioje įmonėje.

***

Taigi vertinga informacija tampa vis svarbesnė bendrovėms, siekiančioms sėkmingai įsitvirtinti ir konkuruoti rinkoje. Atsižvelgiant į tai, kad ši rinka plėsis, suteikdama Lietuvos ūkio subjektams daugiau galimybių, tačiau tuo pačiu keldama didesnius pasirengimo tinkamai disponuoti tokia informacija reikalavimus, svarbu pažymėti, kad bendrovei, siekiančiai sėkmingai pasinaudoti turimomis žiniomis apie tam tikrą gamybos metodą, savitas technologijas, specifines technines priemones ir pan. (kitaip tariant, konkrečiais jai vertingais ir tretiesiems asmenims neatskleidžiamais duomenimis), svarbu žinoti ne tik tokiai informacijai keliamus kriterijus, ypač identifikavimo („įforminimo“) kriterijų, kurių pagrindu ji gali būti laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, bet ir tokios informacijos apsaugai skirtus teisinius gynybos būdus, kuriuos reglamentuoja nacionaliniai teisės aktai, taip pat su komercine (gamybine) paslaptimi susijusius, konkurencijos teisinių santykių reguliavimui skirtus Europos Sąjungos teisės aktus.

***

Paaiškinimai

1. Europos Bendrijos Steigimo Sutarties 81 straipsnis (buvęs 85 straipsnis) nustato Europos bendrojoje rinkoje draudžiamus įmonių susitarimus ir kitus veiksmus, trukdančius sąžiningai konkurencijai (konkurenciją ribojantys susitarimai), taip pat šių draudimų išimtis, į kurias inter alia įeina susitarimai dėl komercinės patirties (paslapties) perdavimo.
2. Commission Regulation (EC) No 240/96 of 31 January 1996 on the application of Article 85 (3) of the Treaty to certain categories of technology transfer agreements (Text with EEA relevance) (OJ L 031, 09/02/1996. P. 0002–0013).
3. 94/601/EC: Commission Decision of 13 July 1994 relating to a proceeding under Article 85 of the EC Treaty (OJ L 243, 19/09/1994. P. 0001–0078).
4. Europos Sąjungos teisės aktuose vartojami šie sąvoką komercinė (gamybinė) paslaptis atitinkantys terminai anglų kalba: know-how (gamybinė paslaptis (patirtis)), business secret (verslo paslaptis), commercial secret (komercinė paslaptis), trade secret (prekybinė paslaptis), confidential information (konfidenciali informacija) (aut. vert.).
5. A. Tatham. Europos Sąjungos teisė. – Vilnius, 1999. P. 226.
6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 04 24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2002 (UAB „Dažai“, K. Balčiūnas v UAB „Spaudos dažai“, S. G. Stulgys).
7. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso I knygos „Bendrosios nuostatos“ komentaras. – Vilnius, 2001. P. 239.
8. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 8 str. 2 dalis, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 9 str. 1 dalis.
9. Bylos T-23/99 (2002-03-20) LR AF 1998 v AS / Commission; T-25/95 (2000-03-15) SA Cimenteries CBR e. a. // http://europa.eu.int/eur-lex/en/index.html.

Šaltiniai
Teisės norminiai aktai

1. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios, 2000 09 06, Nr. 74, pub. Nr. 2262; Valstybės žinios, 2000 09 13, Nr. 77; Valstybės žinios, 2000 09 22, Nr. 80; Valstybės žinios, 2000 09 29, Nr. 82.
2. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas // Valstybės žinios, 2002 04 06, Nr. 36, pub. Nr. 1340; Valstybės žinios, 2002 04 24, Nr. 42.
3. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas // Valstybės žinios, 2002 06 26, Nr. 64, pub. Nr. 2569; Valstybės žinios, 2002 07 12, Nr. 71.
4. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas // Valstybės žinios, 2000 10 25, Nr. 89, pub. Nr. 2741.
5. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas.
6. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas // Valstybės žinios, 1999 02 03, Nr. 13, pub. Nr. 308; Valstybės žinios, 2000 10 11, Nr. 85, pub. Nr. 2566.
7. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas // Valstybės žinios, 1999 04 02, Nr. 30, pub. Nr. 856.
8. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas // Valstybės žinios, 2000 07 31, Nr. 64, pub. Nr. 1914; Valstybės žinios, 2000 08 11, Nr. 68.
9. Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymas // Valstybės žinios, 1999 06 16, Nr. 52, pub. Nr. 1673; Valstybės žinios, 2001 07 25, Nr. 64, pub. Nr. 2324.
10. Treaty Establishing the European Community (consolidated text) (OJ C 325 of 24 December 2002) // http://europa.eu.int/eur-lex/en/search/search_treaties.html.
11. Commission Regulation (EC) No 240/96 of 31 January 1996 on the application of Article 85 (3) of the Treaty to certain categories of technology transfer agreements (Text with EEA relevance) (OJ L 031, 09/02/1996. P. 0002–0013) // http://europa.eu.int/eur-lex/en/index.html.
12. 94/601/EC: Commission Decision of 13 July 1994 relating to a proceeding under Article 85 of the EC Treaty (OJ L 243, 19/09/1994. P. 0001–0078) // http://europa.eu.int/eur-lex/en/index.html.

Literatūra

1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso I knygos „Bendrosios nuostatos“ komentaras. – Vilnius, 2001.
2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso VI knygos „Prievolių teisė (I)“ komentaras. – Vilnius, 2003.
3. Baudžiamoji teisė. Specialioji dalis. 2 knyga (antrasis papildytas leidimas). – Vilnius, 2001.
4. A. Tatham. Europos Sąjungos teisė. – Vilnius, 1999.

Priedas prie publikacijos „Komercinių (gamybinių) paslapčių apsauga“

SIC !

• informacija laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, jeigu turi tikrą ar potencialią komercinę (gamybinę) vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys ir ji negali būti laisvai prieinama dėl šios informacijos savininko ar kitos asmens, kuriam savininkas ją yra patikėjęs, protingų pastangų išsaugoti jos slaptumą;
• kiekvienas ūkio subjektas, remdamasis įstatymuose nustatytais reikalavimais, pats nusprendžia, kokią informaciją laikyti komercine (gamybine) paslaptimi. To pagrindu sudaromas komercinę (gamybinę) paslaptį sudarančių žinių sąrašas, nustatomi asmenys, galintys susipažinti su komercinę (gamybinę) paslaptį sudarančiomis žiniomis, nurodoma asmenų susipažinimo su tokiomis žiniomis tvarka ir pan.;
• motyvuota teismo nutartimi teismo posėdis gali būti uždaras, jei viešai nagrinėjama byla gali atskleisti komercinę paslaptį. Be to, teismas turi teisę nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, jeigu yra pagrindo manyti, kad bus atskleista komercinė paslaptis;
• komercinių (gamybinių) paslapčių atskleidimas arba jų pranešimas konkuruojančiai įmonei gali būti laikomas šiurkščiu pareigų pažeidimu;
• Civilinis kodeksas numato, kad asmenys, neteisėtais būdais įgiję informaciją, kuri yra komercinė (gamybinė) paslaptis, privalo atlyginti padarytus nuostolius;
• už veikas, susijusias su komercinėmis (gamybinėmis) paslaptimis, asmuo gali būti traukiamas administracinėn ir baudžiamojon atsakomybėn.

Advokatas Andrius Pranckevičius
Advokatė Kristina Janušauskaitė
Advokatų kontora „Pranckevičius ir partneriai“