ŽURNALAS "JURISTAS", www.paciolis.lt
Autorius: teisininkė Indrė Selvestravičiūtė, Advokatų profesinė bendrija 7, „Soloveičikas, Markauskas, Aviža, Bagdanskis | SMA“

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė. Ja siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą[1]. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (CPK) 144–152 straipsniai, jei laikinosios apsaugos priemonės taikomos Lietuvos Respublikoje.

Kitaip nei materialiajai, proceso teisei eksteritorialumas nebūdingas, civilinių bylų nagrinėjimo tvarką lemia lex forum, t. y. bylos nagrinėjimo vietos įstatymai[2]. Taigi civilinio proceso teisės normų galiojimo teritorija apibrėžiama valstybės sienomis. Kadangi Lietuvos Respublikos teismų, antstolių priimti sprendimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi teisinę galią tik Lietuvos Respublikoje, visiškai kitokios procedūros turėtų būti taikomos, kai: 1) atsakovas yra kitoje ES valstybėje narėje registruota bendrovė ar nuolatinę gyvenamąją vietą turintis fizinis asmuo bei jiems nuosavybės teise priklausančio turto nėra Lietuvos Respublikos teritorijoje, arba 2) asmens nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, tačiau visas asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas yra kitoje ES valstybėje narėje, o abiem pirmiau minėtais atvejais kilęs ginčas teismingas Lietuvos Respublikos teismams.

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Briuselio I reglamentas) 5 straipsnyje nustatyta, kad valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl sutarties gali būti iškelta atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismuose (alternatyvus teismingumas). Šiuo atveju ieškovas turi teisę pasirinkti, ar ieškinį pateikti prievolės vykdymo vietos teismuose (paprastai tai būna ieškovo registruotos buveinės vietos teismais), ar atsakovo registruotos buveinės teismui (Briuselio I reglamento 2 straipsnis, bendrasis teismingumas). Tarkime, jeigu pardavėjas Vokietijoje registruota įmonė prekes pagal pirkimo–pardavimo sutartį turėjo pristatyti į Lietuvą, Kauną, bet pristatyta tik dalis prekių, tai ieškovas Lietuvoje registruota įmonė turi teisę pasirinkti, ar ieškinį pagal bendrą taisyklę pateikti atsakovo registruotos buveinės teismams, t. y. Vokietijos, ar pagal konkrečią prievolės įvykdymo vietą, t. y. Lietuvos Respublikos kompetentingam teismui. Jeigu nusprendžiama ieškinį pateikti Lietuvos Respublikos teismui, iškyla klausimas, kaip geriausiai elgtis ieškovui, siekiančiam apsaugoti savo interesus ir užsitikrinti Lietuvos Respublikos teismo priimto sprendimo įvykdymą kitoje ES valstybėje narėje. Be to, bylinėjimasis, kai atsakovo registruota buveinė ar gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, gali užtrukti gana ilgai dėl teismo procesinių dokumentų įteikimo atsakovui ar vienam iš atsakovų, dėl Lietuvos teismo priimtų procesinių dokumentų vertimo į atsakovui suprantamą kalbą ir pan. Dėl galimo ilgo bylinėjimosi proceso, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas tampa dar aktualesnis. Užsitęsus teismo procesui ir neapribojus skolininko teisės disponuoti turtu, teismui priėmus ieškovui palankų sprendimą, skolininkas gali nebeturėti turto, iš kurio būtų galima patenkinti reikalavimą. Vadinasi, ieškovas, prieš priimdamas sprendimą, ieškinį pateikti kompetentingam teismui (pagal bendrąjį ar alternatyvų teismingumą) turėtų įvertinti ir galimybes taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo turtui. Kai ginčas nagrinėjamas ne pagal bendrojo teismingumo taisykles, taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra gana sudėtinga. Toliau bus vertinamos ieškovo galimybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kai ginčas nagrinėjamas ne atsakovo registruotos buveinės vietos teismuose.

Ieškovas pagal Briuselio I reglamentą turi šias teisines galimybes dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kitoje ES valstybėje narėje: 1) prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikti Lietuvos Respublikos teismui; tokiu atveju teismo priimta nutartis pagal Briuselio I reglamentą pripažįstama ir vykdoma kitoje ES valstybėje narėje (atsakovo registruotos buveinės / gyvenamosios vietos valstybėje); 2) prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikti tiesiogiai atsakovo registruotos buveinės / gyvenamosios vietos valstybės teismui. Toliau detaliau aptariama kiekviena iš šių teisinių galimybių, jų trūkumai ir pranašumai.

Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikiamas ginčą nagrinėjančiam

Lietuvos Respublikos teismui

Prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikimo tvarką, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus reglamentuoja CPK 144–152 straipsniai. Teismas CPK 144 straipsnio pagrindu nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesus bei jų pusiausvyrą, sprendžia, ar reikia užtikrinti ieškinį, tai yra ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis proceso normų nustatytų priemonių[3], t. y. šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taisykles nustato Lietuvos Respublikos teisė.

Lietuvos Respublikos teismui priėmus nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tokią nutartį, kaip ir kiekvieną teismo sprendimą, turi pripažinti (leisti vykdyti) ES valstybės narės, kurioje nutartis bus taikoma, kompetentingas teismas. Dar prieš Lietuvos teismui pateikiant prašymą taikyti vieną ar kitą laikinąją apsaugos priemonę, įtvirtintą CPK 145 straipsnyje, reikia patikrinti, ar tokią priemonę nustato valstybės, kurioje ją bus siekiama taikyti, t. y. pripažinti teismo nutartį, civilinio proceso įstatymai. Pavyzdžiui, jeigu Lietuvos teismas taiko priemonę, kuri nėra įtvirtinta atitinkamos ES valstybės teisės aktuose, ES valstybės narės teismas gali atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos teismo nutartį, remdamasis tuo, kad tokia Lietuvos teismo nutartis prieštarauja valstybės, kurioje nutartį siekiama pripažinti, viešajai tvarkai (Briuselio I reglamento 34 str. 1 d. 1 p.), t. y. tokia laikinoji apsaugos priemonė nėra įtvirtinta sprendimą pripažįstančios valstybės teisės aktuose.

Pažymėtina, kad teismo sprendimų (nutarčių) pripažinimą ir vykdymą kitoje ES valstybėje narėje reglamentuoja Briuselio I reglamento III skyriuje įtvirtintos teisės normos. Pagal reglamento 53 straipsnį šiuo atveju kitos ES valstybės narės kompetentingam teismui[4] reikia pateikti:

1) prašymą. Prašymas parengiamas kalba tos ES valstybės, į kurią kreipiamasi su prašymu pripažinti ir leisti vykdyti nutartį. Prašyme nurodoma bendro pobūdžio informacija – šalys, nutartį priėmęs teismas bei prašymas pripažinti nutartį ir leisti ją vykdyti. Jeigu prašymą pateikia juridinis asmuo, kartu su prašymu turi būti pateikiamas registravimo pažymėjimo bei visuotinio akcininko susirinkimo (valdybos) protokolo dėl direktoriaus paskyrimo kopijos bei jų vertimas į ES valstybės narės valstybinę kalbą (arba anglų);

2) teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones kopiją su žymeniu, kad ji yra įsiteisėjusi, bei šios nutarties vertimą į tos valstybės narės valstybinę kalbą arba ir anglų kalbą, nes daugelis valstybių narių ją taip pat pripažįsta. Rekomenduotina, kad nutartis iš karto būtų išversta į valstybės narės valstybinę kalbą, nes jeigu nutartis išversta į anglų kalbą, gali kilti problemų nustatant, ar atsakovas šią kalbą supranta, o kompetentingas kitos ES valstybės narės teismas vis tiek gali įpareigoti pateikti nutarties vertimą į tos valstybės valstybinę kalbą. Tokiu atveju bus tik nereikalingai prarandamas laikas. Taip pat siūlytina, kad nutartį vertusio vertėjo parašo tikrumas būtų patvirtintas ir notaro. Nutarties vertimą į atitinkamą kalbą gali organizuoti tiek nutartį priėmęs teismas, tiek pats ieškovas. Kai tai atlieka teismas, nutarties vertimas trunka ilgiau, tačiau vertimo išlaidas padengia teismas iš valstybės biudžeto, o priimdamas sprendimą, šias išlaidas priteisia iš atsakovo, jeigu ieškinys visiškai tenkinamas. Jeigu nutarties vertimą organizuoja ieškovas, vertimo išlaidas jis turi padengti pats, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios gali teismui pateikti išlaidas patvirtinančius dokumentus ir išlaidų atlyginimas, jei ieškinys tenkinamas, priteisiamas iš atsakovo;reglamento V priede nurodytos standartinės formos pažymėjimas. Šį pažymėjimą išduoda teismas, priėmęs nutartį. Pažymėjimas patvirtina, kad nutartis yra vykdytina jį priėmusioje valstybėje. Pažymėjimas paprastai išduodamas lietuvių kalba. Prieš pateikiant jį kompetentingam ES valstybės narės teismui, jį privalu išversti į valstybinę kalbą. Lietuvai tik įstojus į ES, teismai gana ilgai (apie 2–3 savaites) nagrinėjo prašymus dėl nurodytų standartinių formų pažymėjimo išdavimo, tačiau dabar prašymai išnagrinėjami greičiau, maždaug per savaitę.

Pagal Briuselio I reglamento 40 straipsnį prašyme pripažinti Lietuvos Respublikos teismo priimtą nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones turi būti nurodomas adresas, pagal kurį bus įteikiami teismo procesiniai dokumentai, pagal teismo, į kurį kreipiamasi, jurisdikciją, t. y. tam, kad ES valstybės narės teismui teismo dokumentų nereiktų siųsti į Lietuvą, o galėtų jie būti įteikiami tiesiogiai toje valstybėje narėje. Teismui gali būti nurodomas ir patikimo verslo partnerio kitoje ES valstybės narėje registruotos buveinės adresas. Tokiu atveju pagrindinė verslo partnerio funkcija būtų informuoti apie teismo priimtus dokumentus, juos persiųsti į Lietuvą. Jeigu valstybės narės, kurioje prašoma vykdyti sprendimą, įstatymuose nėra nustatyta pateikti tokį adresą, prašantis pripažinti nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmuo turi paskirti atstovą ad litem (teismo procesui). Reikalavimus tokiam atstovui įtvirtina atitinkamos ES valstybės narės teisės aktai.

Prašymai pripažinti nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones kitoje ES valstybėje narėje nagrinėjami nemokamai.

Tokia Lietuvos Respublikos teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones kitoje valstybėje procedūra trunka gana ilgai, o prisipažinus nutartį, taikyti laikinąsias apsaugos priemones gali būti jau netikslinga. Todėl, prieš priimant sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, reikia įvertinti kitą galimybę – tiesioginį laikinųjų apsaugos priemonių taikymą kitoje ES valstybėje narėje. Tokiu atveju kitoje ES valstybėje narėje nereiks pripažinti Lietuvos Respublikos teismo priimtos nutarties ir taip bus sutaupoma nemažai laiko.

Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikiamas tiesiogiai atsakovo

registruotos buveinės / gyvenamosios vietos valstybės teismui

Reglamentas, be aptartos Lietuvos Respublikos teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones pripažinimo procedūros, suteikia ir kitą galimybę, t. y. kreiptis tiesiogiai į teismą tos ES valstybės narės, kurioje bus vykdomas Lietuvos Respublikos teismo priimtas sprendimas, kad šis taikytų laikinąsias apsaugos priemones, t. y. tokiu atveju ginčą nagrinėja vienas ES valstybės narės teismas, o laikinąsias apsaugos priemones taikys kitas ES valstybės narės teismas. Tokią galimybę įtvirtina reglamento 31 straipsnis. Jis nustato, kad prašymas dėl laikinųjų, įskaitant ir apsaugos, priemonių, kurias įtvirtina tos valstybės įstatymas, taikymo gali būti paduotas valstybės narės teismui, net jeigu pagal šį reglamentą kitos valstybės narės teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės.

Briuselio I reglamento 31 straipsnis taikomas tik kai pagrindinis procesas, per kurį nagrinėjamas ieškinys, vyksta pagal reglamento nuostatas. Taigi nebus galima pasinaudoti galimybe tiesiogiai kitoje ES valstybėje narėje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pavyzdžiui, tada, kai nagrinėjamas ginčas nepateks į reglamento veikimo sritį. Tokia padėtis galima, kai šalys yra sudariusios sutartį, kad jų ginčas būtų nagrinėjamas arbitraže, per bankroto bylos įmonei iškėlimo procesą, socialinio draudimo bylose (Briuselio I reglamento 1 str.).

Pagal Europos Teisingumo Teismo praktiką turi būti nustatomas realus ryšys tarp pagrindinio nagrinėjančio teismo ir šalutinio procesų[5]. Šį ryšį nustato prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjantis kitos ES valstybės narės teismas. Paprastai pripažįstama, kad realus ryšys egzistuoja, jeigu realiai vykdoma iš atsakovo turto bus toje valstybėje, kurioje ir siekiama tiesiogiai taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Pateikiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tiesiogiai kitos ES valstybės narės teismui, prašymui keliamus reikalavimus, jo pateikimo tvarką, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus reglamentuoja konkrečios valstybės, į kurią kreipiamasi, civilinio proceso įstatymai. Vadinasi, pareiškėjui beveik visais atvejais bus reikalingos kitos ES valstybės narės teisininkų paslaugos, priešingai nei siekiant prisipažinti Lietuvos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pripažinus teismo sprendimą, specialių kitos valstybės civilinio proceso žinių nereikia, nes sprendimų pripažinimo tvarka detalizuota Briuselio I reglamente, o pati procedūra labai formalizuota.

Taikant laikinąsias apsaugos priemones tiesiogiai kitoje ES valstybėje, sutaupoma nemažai laiko, nes netaikoma teismo sprendimo (nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones) pripažinimo ir leidimo procedūra, t. y. rezultatas – tam tikri apribojimai skolininkui, jo turtui, gali būti pasiekiamas greičiau. Tačiau ieškovas turi įvertinti tai, kad teisininkų paslaugos kitoje ES valstybėje gali brangiai kainuoti.

SIC!

Ieškovas, prieš pasirinkdamas, kaip pateikti ieškinį – pagal bendrojo ar alternatyviojo teismingumo taisykles, turėtų įvertinti tai, kad jeigu ginčą nagrinės ne atsakovo registruotos buveinės vietos teismai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procesas bus sudėtingas ir paprastai užtruks ilgiau, nei taikant laikinąsias priemones tiesiogiai ginčą nagrinėjančio teismo valstybėje. O per šį laiką skolininkas gali likviduoti ir savo turtą, t. y. tapti nemokus.

[1] Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje BUAB ,,Plasgeta“ v. L. G., R. G. R. L., Nr. 2-223/2006.

[2] E. Laužikas, V. Mikelėnas, V. Nekrošius. Civilinio proceso teisė. I tomas. – Justitia, 2003. P. 122.

[3] Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje M. Ruzgio firma ,,Lituka“ v. A. R. ir UAB ,,Geolituka“, Nr. 2-117/2008.

[4] Kompetentingų teismų sąrašą galima rasti interneto tinklalapyje http://ec.europa.eu/justice_home/judicialatlascivil/html/cc_information_lt.htm

[5] Reichert v. Dresdner Bank (No 2), byla C-261/90 [1992] ECR-I-2149.