Žurnalas "Biuro administravimas", www.paciolis.lt

Gyvenimo patirtis rodo, kad įmonės, įstaigos ir organizacijos su darbuotojais dažnai sudaro terminuotas darbo sutartis. Toks darbo santykių reguliavimo būdas yra parankesnis darbdaviams, nes yra palankesnės sąlygos tokias darbo sutartis nutraukti. Atkreiptinas dėmesys, kad teismai gauna nemažai ieškinių, kuriais darbuotojai kelia pretenzijas dėl neteisėtai su jais sudarytų terminuotų darbo sutarčių ir vėliau nepagrįsto atleidimo iš darbo. Šios aplinkybės ir paskatino panagrinėti terminuotų darbo sutarčių sudarymo ir nutraukimo teorinius bei praktinius klausimus.

Terminuotų darbo sutarčių ribojimas

Įmonėse, įstaigose ir organizacijose (toliau – įmonė) gali būti atliekami ir nuolatinio pobūdžio, ir laikini, tam tikro termino darbai. Toks darbų skirstymas yra svarbus, nes nuo to priklauso ir darbo sutarčių sudarymo ir nutraukimo tvarka. Savaime suprantama, kad laikinam darbui atlikti paprastai sudaroma terminuota darbo sutartis. Tačiau darbdaviai yra linkę su į įmonę priimamais dirbti asmenimis sudaryti terminuotas darbo sutartis net ir tuo atveju, kai sulygtas darbas yra nuolatinio pobūdžio.

Europos Bendrijų Taryba 1999 m. birželio 28 d. priėmė direktyvą Nr. 1999/70/EB, kuria siekiama įgyvendinti Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) 1999 m. kovo 18 d. susitarimą – Bendrą susitarimą dėl darbo pagal terminuotas sutartis. Šio susitarimo 5 punktas neleidžia piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis, todėl nacionalinė teisė nustato vieną ar kelias nurodytas priemones: objektyvias priežastis, pateisinančias tokių sutarčių ar santykių atnaujinimą; maksimalią bendrą paeiliui sudaromų terminuotų darbo sutarčių ar nustatomų darbo santykių trukmę ir tokių sutarčių ar santykių atnaujinimo skaičių. Minėtoje direktyvoje nurodyta, kad terminuotoms darbo sutartims ir darbo santykiams taikomi bendrieji principai ir minimalūs reikalavimai, pripažįstant, kad juos taikant būtina atsižvelgti ir į konkrečią padėtį šalyje ar ūkio šakoje arba sezonines realijas.

Mūsų valstybė, gindama darbuotojų, kaip darbo santykių silpnosios pusės, interesus, Darbo kodekse (DK) ir kituose teisės aktuose nustatė tam tikrus apribojimus sudaryti terminuotas darbo sutartis. DK 108 str. antroje dalyje nurodyta, kad darbo sutartis paprastai sudaroma neapibrėžtam laikui, t. y. neterminuotai. Kodekse neliko anksčiau galiojusio Darbo sutarties įstatymo (DSĮ) 9 str. 2 dalies nuostatos, kad, kai darbas yra nuolatinio pobūdžio, terminuota darbo sutartis galėjo būti sudaryta visais atvejais esant darbuotojo pageidavimui. Minėta teisės norma šiuo metu neleidžia sudaryti terminuotos darbo sutarties, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio, išskyrus atvejus, kai tai nustato įstatymai ar įmonės kolektyvinė sutartis. Tačiau ir kolektyvinėje sutartyje neturėtų būti bendro pobūdžio teiginio, kad visais atvejais su darbuotojais jų pageidavimu gali būti sudaromos terminuotos nuolatinio darbo sutartys, nes tuo tik būtų vėl įteisinta anksčiau galiojusio Darbo sutarties įstatymo 9 str. antros dalies nuostata.

Žinotina, kad DK 109 str. 5 dalis nustato, jog pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams negali būti taikomos mažiau palankios darbo sąlygos, kvalifikacijos kėlimo ir skatinimo galimybės negu darbuotojams, dirbantiems pagal neterminuotas darbo sutartis.

Nuolatinio ir terminuoto darbų samprata

Nei Darbo kodeksas, nei kiti teisės aktai nepateikia nuolatinio ir terminuoto darbo apibūdinimo, todėl sunku nustatyti ribą tarp tokio pobūdžio darbų. Pasinaudojęs šia įstatyme esama spraga, kai kas terminuotais bando laikyti ir tuos darbus, kurie įmonės gamybos procese nuolat pasikartoja, pavyzdžiui: kai siuvimo įmonėje darbai atliekami pagal atskirus klientų užsakymus arba statybos įmonėje – pagal darbdavio pasirašytas su užsakovais konkrečias rangos sutartis ir pan.

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (V., 1998, P. 444) žodį „nuolatinis“ aiškina kaip apimantį visą laiką, nepaliaujamą, nekintamą dalyką, reiškinį. Todėl manome, kad terminuota darbo sutartis negalėtų būti sudaroma su darbuotojais dėl tariamai laikino darbo, t. y. dėl atskiro užsakymo, objekto ar gamybos operacijos atlikimo, nes šie darbai sudaro įmonės nuolatinės veiklos pagrindą, nepertraukiamą gamybos procesą.

Tokios nuolatinio darbo sampratos laikosi teismų praktika. Taip ieškovė V. A. kreipėsi su ieškiniu į teismą, nurodydama, kad ji Panevėžio užmokyklinės veiklos centre (kurio pavadinimas vėliau buvo pakeistas) dirbo papildomo ugdymo pedagoge ir vadovavo siuvimo ir modeliavimo būreliui ketverius metus. Kiekvienais mokslo metais buvo sudaromos terminuotos sutartys, o paskutinį kartą terminui pasibaigus tokia darbo sutartis su ja buvo nutraukta pagal DK 126 straipsnį. Ieškovės teigimu, jos atleidimas iš darbo yra neteisėtas, nes ji dirbo nuolatinio pobūdžio darbą, todėl su ja negalėjo būti sudaromos terminuotos darbo sutartys (DK 109 str. 2 d.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT), kasacine tvarka išnagrinėjęs šios ieškovės grąžinimo į darbą bylą, pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog ieškovė dirbo pas atsakovą ketverius metus, jos vadovaujamas būrelis veikė nuolat. Esant tokiems faktams, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovas pažeidė DK 109 str. 2 dalį, nes terminuotą sutartį sudarė su asmeniu, atlikusiu nuolatinio pobūdžio darbą. Šis atsakovo pažeidimas yra konstatuotas ir Valstybinės darbo inspekcijos atlikto patikrinimo metu, bet atsakovas šios inspekcijos išvadų įstatymo nustatyta tvarka neskundė (LAT 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-568/2005).

Įmonėse dėl įvairių gamybos ir darbo organizavimo priežasčių gali vykti ir trumpalaikiai darbai, dėl kurių atlikimo sudaroma laikinoji darbo sutartis, kaip nustato DK 113 straipsnis. Vyriausybė 2003 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 1043 (Žin., 2003 m., Nr. 81(1)-3690) patvirtino Laikinosios darbo sutarties sudarymo pagrindus, jos pakeitimo ir pasibaigimo, taip pat laikinųjų darbuotojų darbo ir poilsio laiko ypatumus. Nutarime nurodyta, kad laikinoji darbo sutartis gali būti sudaroma ne ilgesniam kaip dviejų mėnesių laikui skubiems ar trumpalaikiams darbams atlikti, laikinai nesantiems (dėl ligos, atostogų ir pan.) darbuotojams pavaduoti, taip pat su studentais, moksleiviais jų atostogų metu.

Jeigu laikinosios darbo sutarties terminas pasibaigė, o darbo santykiai faktiškai tęsiasi ir nė viena iš laikinosios darbo sutarties šalių nepareikalauja jos nutraukti, kol nepasibaigia terminas, laikoma, kad laikinoji darbo sutartis pratęsta neapibrėžtam terminui. Kai pasibaigus terminui darbo sutartis nutraukiama, bet nepraėjus vienam mėnesiui nuo jos nutraukimo dienos su atleistu iš darbo darbuotoju vėl sudaroma terminuota sutartis atlikti tą patį darbą, darbuotojo reikalavimu tokia sutartis gali būti pripažinta sudaryta neapibrėžtam laikui (DK 111 str. 3 d.).

Darbo sutarties terminai

Terminuotam darbui atlikti darbo sutartis gali būti sudaroma tam tikram laikotarpiui arba tam tikrų darbų atlikimo laikui, bet visais atvejais ne ilgiau kaip penkeriems metams (DK 109 str. 1 d.). Darbo kodekso 110 str. pirmoje dalyje įtvirtinta, kad sutarties terminas gali būti nustatomas iki tam tikros kalendorinės datos arba iki tam tikrų aplinkybių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo (pavyzdžiui, Antanaitienė priimama dirbti buhaltere, kol tą darbą dirbanti Petraitienė grįš į darbą po vaiko priežiūros atostogų).