Remiantis Lietuvos darbo įstatymų analizės duomenimis ir Lietuvos teismų praktika, galima teigti, kad darbuotojas laikomas silpnesniąja darbo santykių šalimi. Ypatinga apsauga taikoma siekiant apsaugoti piniginius darbuotojų reikalavimus. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (DK) 141 str. 3 dalyje teigiama: „Kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką.“

 

Sankcijos taikymo pagrindai

 Vertinant šią normą pinigų kainos rinkoje atžvilgiu, akivaizdu, kad už vėlavimą atsiskaityti su darbuotoju darbdaviui taikoma gana griežta sankcija. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas už piniginių reikalavimų nevykdymą laiku numato 5 arba 6 procentų palūkanas. Suprantama, kad darbdaviai, remdamiesi protingumo principu ir atsižvelgdami į pinigų kainą rinkoje, bando per teismą mažinti netesybas už vėlavimą atsiskaityti su darbuotoju. Vienas iš darbdavio argumentų − neprašoma mažinti vidutinio darbo užmokesčio, kurį darbuotojas teisėtai uždirbo, o siekiama švelninti sankciją už netinkamą prievolės įvykdymą, t.y. kalbama apie išmokas, kurių darbuotojas neuždirbo. Šiuo atveju Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) nurodo, kad DK 141 str. 3 dalis nustato ne Civilinio kodekso reglamentuojamas netesybas, o pirmiausia įtvirtina kompensacijų mechanizmą − taip darbuotojui kompensuojamas neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. DK 141 str. 3 dalyje numatyta išmoka nekvalifikuotina kaip netesybos. Tai, kad DK nenumato galimybės mažinti aptariamą išmoką, atsižvelgiant į darbo teisinių santykių specifiką, DK 141 str. 3 dalies tikslus ir uždavinius, nepripažintina teisės spraga. Aptariamos išmokos dydis − konkretaus darbuotojo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką − nustatytas įstatyme ir negali būti pripažintas neprotingai dideliu, nes, teigiant priešingai, būtų paneigiamas įstatymas.

LAT konstatuoja, kad pagrindas taikyti DK 141 str. 3 dalyje nustatytus padarinius yra šios sąlygos:

1) darbdavys nevisiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną;

2) dėl tokio uždelsimo darbuotojas nekaltas.

DK 141 str. 3 dalies paskirtis dvejopa. Pirma, ši norma įtvirtina kompensacijų mechanizmą. Juo remiantis kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Pažymėtina, kad darbdavio pareiga išmokėti vidutinį darbuotojo užmokestį už uždelstą laiką neatleidžia jo nuo pareigos sumokėti darbuotojui priklausantį darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Antra, ši norma kartu nustato sankciją darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaito atleidimo dieną.

Darbdaviui taikomos sankcijos dydis

Kyla klausimas, ar DK 141 str. 3 dalies norma taikytina tik kai darbdavys uždelsia išmokėti atleidžiamam darbuotojui su darbo santykiais susijusias sumas ir kai dėl to nekyla šalių ginčo, o kai kyla šalių ginčas dėl tokių išmokų mokėjimo, DK 141 str. 3 dalis netaikytina (pavyzdžiui, darbuotojas ginčija atleidimo iš darbo teisėtumą). LAT pozicija tokia: kai kyla šalių ginčas dėl išeitinės išmokos mokėjimo ir teismas konstatuoja, kad darbuotojui ši išmoka priklauso ir turėjo būti sumokėta, tokia situacija reiškia, kad darbdavys nevisiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną. Todėl, jeigu darbuotojas reikalauja, darbdaviui taikomi DK 141 str. 3 dalyje nurodyti teisiniai padariniai, nesvarbu, buvo šalių ginčas dėl tam tikros išmokos mokėjimo ar ne, jeigu jis uždelsė atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės (LAT civilinė byla Nr. 3K-3-260/2007, 2007 m. birželio 22 d.).

Svarbu pažymėti, kad pagal naujausią LAT praktiką ši sankcija, kaip ir kitos, gali būti veiksminga ir padėti pasiekti tikslus, dėl kurių ji nustatyta, tik jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį skiriama. Proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams. Proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas. Pagal šiuos principus teisės pažeidimas ir sankcija neturi būti nepagrįstai neadekvatūs, neproporcingi. Jeigu su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaitoma, vidutinio darbo užmokesčio už visą uždelsimo laiką išieškojimas laikytinas adekvačia sankcija. Tačiau jeigu atleidžiamam darbuotojui neišmokama tik dalis darbo užmokesčio, tai vidutinio darbo užmokesčio išieškojimas už visą uždelsimo laiką gali būti laikytina kaip neproporcinga, neadekvati sankcija, prieštaraujanti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Neadekvačios sankcijos taikymas tokiais atvejais pažeistų ne tik šiuos principus, bet ir galėtų padaryti žalos kitų darbuotojų interesams, kaip antai: kai kuriais atvejais dėl neproporcingai didelių sankcijų darbdavys galėtų tapti nemokus, dėl to nukentėtų kiti įmonės darbuotojai ir kreditoriai. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad DK 141 str. 3 dalyje nustatyta sankcija – vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už uždelsimo laiką − taikoma tik kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau mėnesių) darbo užmokestis. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta tik dalis jam priklausančio darbo užmokesčio, tai darbdaviui taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką (LAT civilinė byla Nr.3K-3-82/2008, 2008m.sausio 2d.).

Darbdavio kaltė

Taikydami DK 141 straipsnio normą, teismai privalo aiškintis uždelsimo atsiskaityti priežastis ir svarstyti darbdavio kaltės klausimą. Jei nėra darbdavio kaltės dėl darbuotojui priklausančių išmokų neišmokėjimo, darbdaviui nustatyta sankcija netaikoma. Pavyzdžiui, jei darbdavys apskaičiuoja darbuotojui su darbo santykiais susijusias išmokas, tačiau šis dėl jų išmokėjimo į darbdavį nesikreipia, nepraneša savo buvimo vietos, o pranešimas darbuotojui išsiunčiamas darbdavio turimu darbuotojo nurodytu adresu, darbdavio kaltė nebūtų pripažinta.

Be to, darbdaviai turėtų žinoti, kad DK 141 straipsnyje ir delspinigių nustatymo už išmokas, susijusias su darbo santykiais, įstatymo (toliau − įstatymas) 2 str. 1 dalyje sankcijos darbdaviui nustatytos iš esmės už tą patį pažeidimą – už darbo užmokesčio ir kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, neišmokėjimą nustatytu laiku. Įstatyme nustatyta sankcija darbdaviui gali būti taikoma tol, kol darbuotoją, kuriam nustatytu laiku nebuvo išmokėtos reikiamos išmokos, ir darbdavį sieja darbo santykiai. Pasibaigus darbo santykiams, delspinigiai nebeskaičiuojami. Kai su atleistu iš darbo darbuotoju uždelsiama atsiskaityti dėl darbdavio kaltės, tokio darbuotojo teisės apginamos taip: jam sumokamas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką.

Jei darbdaviai turi finansinių sunkumų ar dėl kitų priežasčių negali laiku atsiskaityti su atleidžiamais darbuotojais, patartina sudaryti atskirus susitarimus dėl su darbo santykiais susijusių išmokų išmokėjimo.