Šią vasarą spauda ne kartą rašė apie keistus LR Seimo sprendimus, reglamentuojančius viršvalandinio darbo, darbo naktį bei švenčių dienomis apmokėjimą. Priminsiu, kad nuo liepos 1 d. galiojo LR darbo kodekso 193 straipsnio pakeitimas (įstatymas Nr. X-1534, priimtas 2008 05 13), kuriuo buvo nustatyta, kad „už viršvalandinį darbą ir darbą naktį mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojui nustatyto vidutinio darbo valandos užmokesčio (darbo dienos užmokesčio)“. Panašiai buvo pakoreguotas ir LR darbo kodekso 194 straipsnis.

 

Čia buvo nurodyta, kad už darbą poilsio arba švenčių dieną mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo darbuotojo vidutinio darbo valandos užmokesčio. Pakeitimų esmė tokia: nustatyta, kad atlygis už darbą po darbo, naktį, poilsio ar švenčių dienomis turėjo būti skaičiuojamas nuo Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuoto vidutinio darbo valandos užmokesčio (darbo dienos užmokesčio). Pagal LR Vyriausybės 2006 05 27 nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašo 3.2 punktą į darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, be pagrindinio darbo užmokesčio už atliktą darbą, priemokų, priedų ir premijų, įskaitomas padidintas užmokestis, jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą poilsio ir švenčių dienomis, viršvalandinį darbą, darbą naktį, kitais teisės aktuose, kolektyvinėje ir darbo sutartyse numatytais atvejais. Tai reiškia, kad taikant naująją LR darbo kodekso 193 ir 194 straipsnių redakciją, apmokėjimas už viršvalandinį darbą, darbą naktį bei darbą poilsio ir švenčių dienomis turėjo būti skaičiuojamas nuo darbuotojo vidutinio atlyginimo, į kurį jau būtų buvęs įskaitytas padidintas apmokėjimas už viršvalandinį darbą, darbą naktį bei poilsio ir švenčių dienomis už tris paskutinius kalendorinius mėnesius, einančius prieš tą mėnesį, už kurį mokamas vidutinis darbo užmokestis.

 

Ekspertų teigimu, tokia darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka būtų lėmusi geometrine progresija didėjantį darbo užmokestį darbuotojams, kurie dirba viršvalandžius ar naktį, poilsio ar švenčių dienomis. Pernelyg išaugus užmokesčiui už tokį darbą, jo būtų atsisakyta. Natūralu, kad verslo visuomenė, įvertinusi Seimo padaryto akibrokšto galimas pasekmes, ėmėsi protestuoti ir pasiekė, kad minėtoji Darbo kodekso nuostata nuo rugpjūčio 1 d. būtų panaikinta.

 

 

Seimas aptartą Darbo kodekso nuostatą (be abejo, ydingą) panaikino, tačiau nepaliko galioti anksčiau – iki liepos 1 d. – taikytos kodekso nuostatos, bet priėmė naują įstatymą, kuriuo buvo pakeisti 193 ir 194 straipsniai (įstatymas Nr. X-1712, priimtas 2008 m. liepos 15 d.). Naujoji įstatymo redakcija įsigaliojo nuo rugpjūčio 1 d.

 

Verslo atstovai, sužinoję apie daug nervų pareikalavusios kodekso nuostatos panaikinimą, lengviau atsikvėpė, tačiau buhalteriai, kurie šią vasarą bus priversti už viršvalandinį darbą, darbą naktį, švenčių ar poilsio dienomis taikyti vėl naują (jau trečią!) darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką, kol kas negali atsipūsti. Jie priversti derintis prie naujų reikalavimų, juos analizuoti, aiškintis. Šiuo metu galiojanti Darbo kodekso 193 straipsnio nuostata numato, kad „už viršvalandinį darbą ir darbą naktį mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje“. Analogiška nuostata, kad darbuotojo darbo užmokestis, nurodytas Darbo kodekso 186 str. 2 dalyje, turi būti didinamas du kartus, įtvirtinta ir kodekso 194 straipsnyje, aptariančiame apmokėjimą už darbą poilsio arba švenčių dienomis.

 

Beje, teisine prasme keistai atrodo Darbo kodekso 193 ir 194 straipsnių formuluotės, nukreipiančios į kodekso 186 str. 2 dalį, kad būtų galima aiškiau suprasti sąvoką „darbo užmokestis“. Tai pripažino ir Seimo Teisės departamento specialistai, nurodydami, kad Darbo kodekso 193 ir 194 straipsniuose nuorodų į Darbo kodekso 186 str. 2 dalį reikėtų atsisakyti kaip perteklinių, nes sąvoka „darbo užmokestis“ apima Darbo kodekso 186 str. 2 dalyje numatytą darbo užmokestį, o kitos darbo užmokesčio sampratos Darbo kodekse nėra numatyta. Situacija būtų tokia pati, jei, pavyzdžiui, aptariamuose straipsniuose būtų pateikiamos nuorodos į atskirus kodekso straipsnius, paaiškinančius, kas Darbo kodekso kontekste laikytinas darbdaviu, o kas darbuotoju. Šnekamojoje kalboje tokiais atvejais sakoma „sviestas sviestuotas“.

 

Darbo kodekso 186 str. 2 dalis, kuria privalu vadovautis apskaičiuojant darbuotojo darbo užmokestį už viršvalandinį darbą, darbą naktį, švenčių ar poilsio dienomis, numato, kad „darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą“. Tai reiškia, kad, apskaičiuodami darbuotojo darbo užmokestį, pavyzdžiui, už keletą valandų darbą, viršijantį nustatytą darbo dienos trukmę (kitaip tariant, už viršvalandžius), įmonės buhalteriai pirmiausia turės apskaičiuoti tą mėnesį darbuotojo iš darbdavio už darbą gautus visus uždarbius: pareigybinį atlyginimą, priemoką už parduotą ar pagamintą produkcijos kiekį, skatinimą viršijus iškeltą užduotį ir pan., o tik po to, atsižvelgiant į gautą darbo užmokesčio dydį, apskaičiuoti apmokėjimą už viršvalandžius. Tos pačios tvarkos teks laikytis apskaičiuojant apmokėjimą ir už darbą naktį, švenčių ar poilsio dienomis. Įstatymas naujas, sunkumai taip pat nauji Nors darbo užmokesčio apskaičiavimo principas lyg ir nėra sudėtingas, tačiau klausimų, į kuriuos atsakyti kol kas sudėtinga, yra. Pavyzdžiui, kaip turi elgtis buhalteris, apskaičiuodamas darbo užmokestį už darbuotojo darbą naktį, jei tą mėnesį jam buvo išmokėta premija už per metus pasiektus puikius rezultatus? Logikos, kad ši premija būtų įskaičiuota į darbo užmokestį, kuris turi būti atitinkamai didinamas, nėra. Tačiau pagal kodekso 186 str. 2 dalį ji turėtų būti įskaičiuota, nes premiją tiesiogiai išmoka darbdavys, be to, ji išmokama už darbuotojo atliktą darbą – už per metus pasiektus puikius rezultatus. Blaiviai samprotaujant, kyla klausimas, kodėl tą mėnesį darbuotojo darbas naktį turėtų būti įvertintas brangiau nei prieš tai buvusį ar kitą mėnesį? Neretas atvejis, kad įmonėse (tai ypač taikoma valstybinėms institucijoms) darbuotojams, be pareiginio darbo užmokesčio, išmokami priedai už darbo stažą toje įmonėje, už turimą kvalifikaciją ar už pareiginį laipsnį. Atrodytų, kad šie gaunami priedai neturėtų būti įskaičiuoti į darbo užmokestį, nuo kurio būtų skaičiuojamas apmokėjimas už viršvalandinį darbą, darbą naktį, poilsio ar švenčių dienomis. Galima daryti prielaidą, kad, nors jie yra darbdavio išmokami tiesiogiai darbuotojui, tačiau ne už pastarojo atliktą darbą. Tačiau ar ši prielaida teisinga? Vertinant plačiau, galima teigti, kad priemoka už stažą darbuotojui juk mokama ne „už gražias akis“, bet už įmonėje nepertraukiamai dirbtą laiką, tuo pačiu už įgytus darbo įgūdžius, už sukauptą patirtį, kurią naudoja atlikdamas savo darbą įmonėje. Tad ar negalima daryti išvados, kad priedas už stažą taip pat yra darbdavio mokėjimas darbuotojui už atliktą darbą?

 

Apžvelgdami susiklosčiusią padėtį, galime džiaugtis, kad Lietuvos Seimo nariai pripažįsta kai kurių pačių priimtų teisės aktų absurdiškumą ir siekia tokius „stebuklus“ ištaisyti. Tačiau nedžiugina tai, kad tokie teisės aktai apskritai yra priimami, mat juos vykdyti tenka įmonėms, išlaikančioms tuos pačius Seimo narius. Akivaizdu ir tai, kad nors priimtas naujas teisės aktas iš pirmo žvilgsnio ir nesukelia didelių diskusijų, tačiau jį taikantiems asmenims keblumų visada kyla. Vien jau todėl, kad tai naujas teisės aktas, kad jį priimant nėra įsigilinama į visas situacijas, galinčias kilti gyvenime.