Išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. A⁴³⁸-1097/2009, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - ir LVAT) sprendimu, be kita ko, pripažino, kad aplinkybė, jog prekių tiekimas ar paslaugų teikimas įvyko ne tarp PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų ūkio subjektų, pati savaime nepaneigia pirkėjo teisės į sumokėto PVM atskaitą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija pažymėjo, kad nustačius, jog prekės ir (ar) paslaugos pirkėjui realiai buvo suteiktos (ūkinės operacijos realiai įvyko) ir už jas pirkėjas sumokėjo atitinkamas pridėtinės vertės mokesčio sumas, tačiau šias prekes ir (ar) paslaugas pirkėjui suteikė ne PVM sąskaitose faktūrose nurodyti, o kiti subjektai, kurie yra nustatomi ir (ar) žinomi, ši aplinkybė pati savaime nėra pakankama nesuteikti pirkėjui teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad pirkėjo teisė į sumokėto PVM atskaitą gali būti paneigiama tik įrodžius, kad pirkėjas žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą pridėtinės vertės mokesčiu įtrauktame sandoryje. LVAT teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad "mokesčių administratoriaus sprendimas, kuris grindžiamas vien ta aplinkybe, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodytų prekių ir (ar) paslaugų nesuteikė PVM sąskaitose faktūrose nurodyti asmenys, dėl ko šios PVM sąskaitos faktūros neturi juridinės galios ir remiantis jomis negali būti vykdoma pridėtinės vertės mokesčio atskaita, yra teisiškai nepagrįstas bei neteisingas".

Šis LVAT sprendimas atitinka ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ETT) praktiką, kuria vadovaujantis Europos Sąjungos teisės aktuose įtvirtinta PVM sistema yra grindžiama fiskalinio neutralumo, veiksmingumo, lygiavertiškumo bei draudimo piktnaudžiauti principais. Nagrinėjamoje situacijoje LVAT vadovavosi ETT 2006 m. liepos 6 d. sprendimu sujungtose bylose C-439/04 ir C-440/04, kuriame išaiškinta, kad " <...> ūkio subjektai, ėmęsi bet kokios priemonės, kurios gali būti iš jų pagrįstai reikalaujama, kad būtų užtikrinta, jog jų sandoriai nėra įtraukti į sukčiavimą PVM ar kitokį sukčiavimą, privalo turėti galimybę pasitikėti šių sandorių teisėtumu be rizikos prarasti savo teisę atskaityti  sumokėtą pirkimo PVM", bei tai, kad "jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti jam naudotis teise į atskaitą".

Pažymėtina, jog aptariamu klausimu nėra nuosekli mokesčių administratoriaus pozicija, kuris mokestinio patikrinimo metu nustatęs, kad prekių tiekimas ir (ar) paslaugų teikimas įvyko ne tarp PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų ūkio subjektų, šią aplinkybę vis dažniau ėmė vienareikšmiškai vertinti kaip paneigiančią PVM mokėtojo teisę į PVM atskaitą. Minėtose situacijose mokesčių administratorius ne visada mano, jog yra būtina nustatyti tikrąjį prekių tiekėją ir (ar) paslaugų teikėją, ar vertinti PVM mokėtojo, pageidaujančio įgyvendinti teisę į PVM atskaitą, sąžiningumą bei kitas reikšmingas aplinkybes.

Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis yra  neskundžiama. Sprendimas yra skelbiamas Vyriausiojo administracinio teismo internetinėje svetainėje www.lvat.lt. Bylos Nr. A⁴³⁸-1097/2009. Cituodami arba kitaip platindami šią informaciją, prašome nurodyti informacijos šaltinį.