Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - ir LVAT) 2010 m. kovo 29 d. nutartimi norminėje administracinėje byloje pripažino, jog tais atvejais, kai vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą dydis priklauso vien nuo galinčio susidaryti komunalinių atliekų kiekio bei nėra numatyta galimybė šią rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, nors atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti atliekų kiekį yra įmanoma objektyviai ir be didelių ekonominių sąnaudų nustatyti, pažeidžiamas nacionalinėje ir Europos Sąjungos teisėje įtvirtintas proporcingumo principas.

Tokį sprendimą LVAT priėmė nagrinėdamas norminę administracinę bylą pagal Lietuvos Respublikos Seimo narių prašymą ištirti, ar Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T2-426 "Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų patvirtinimo" atitinka įstatymus bei Vyriausybės norminius teisės aktus.

Be galimų minėto sprendimo priėmimo procedūrų pažeidimų (LVAT pareiškėjų argumentus šioje dalyje pripažino nepagrįstais), pareiškėjai šio norminio akto teisėtumu abejojo tuo aspektu, jog Klaipėdos miesto savivaldybės taryba prievolę mokėti vietinę rinkliavą ir vietinės rinkliavos dydžius siejo ne su atliekų turėtoju ir jo pateiktų tvarkyti atliekų kiekiu, bet su turimo ar naudojamo nekilnojamojo turto plotu. Vadovaujantis ginčytu norminiu teisės aktu, konkretaus atliekų turėtojo mokėtinas rinkliavos dydis priklausė nuo: 1) nekilnojamojo turto objekto tipo (statinys, žemės sklypas), 2) nekilnojamojo turto pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties, 3) pagal nekilnojamojo turto tipą ir pagrindinę tikslinę jo naudojimo paskirtį apskaičiuotos galinčių susikaupti metinės atliekų normos bei 4) nekilnojamojo turto vieneto (namas, kotedžas, sodo sklypas, garažas) arba bendrojo statinio (patalpų) ploto.

LVAT teisėjų kolegija, išanalizavusi nacionalinės ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas, bei atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, pirmiausia pripažino, jog savivaldybių taryboms savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis būtų apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, bet minėtu, Klaipėdos miesto savivaldybės nustatytu, būdu.

Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad nurodyta vietine rinkliava siekiama įgyvendinti tiek Europos Sąjungos, tiek nacionalinėje teisėje įtvirtintą principą "teršėjas moka", LVAT teisėjų kolegija pabrėžė būtinybę užtikrinti, kad nustatytas vietinės rinkliavos apskaičiavimo būdas neviršytų to, kas yra proporcinga minėtam tikslui pasiekti.

Šiuo klausimu pažymėjusi, kad principas "teršėjas moka" imperatyviai įpareigoja valstybinės valdžios bei vietos savivaldos institucijas užtikrinti, kad atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų būtent atliekų turėtojas, o įgyvendinant šį principą surinktos lėšos iš atliekų turėtojų padengtų visas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos išlaidas, LVAT teisėjų kolegija pabrėžė, jog ginčytu norminiu administraciniu aktu nustatyta vietinės rinkliavos apskaičiavimo tvarka neviršijo to, kas yra tinkama ir būtina siekiant minėto finansavimo tikslo.

Teisėjų kolegija pažymėjo, jog, principo "teršėjas moka" taikymo kontekste, vadovaujantis proporcingumo principu, nustatyta vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, negali lemti, kad tam tikri atliekų turėtojai turėtų padengti išlaidas akivaizdžiai neproporcingas dėl jų nekilnojamojo turto ir jo naudojimo paskirties galinčiam susidaryti atliekų kiekiui. LVAT teisėjų kolegija nusprendė, kad aplinkybė, jog vietinės rinkliavos dydis buvo diferencijuojamas atsižvelgiant į nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį ir dėl šios veiklos galintį susidaryti atlieku kiekį, leidžia pripažinti, jog toks atsakovo pasirinktas vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimo modelis iš esmės yra tinkamas siekiamam tikslui.

Vis dėlto, vertindama ginčijamų nuostatų atitiktį būtinumo reikalavimui, LVAT teisėjų kolegija akcentavo, jog nacionalinėje ir Europos Sąjungos teisėje įtvirtintas principas "teršėjas moka" nedraudžia mokėtinos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydį apskaičiuoti pagal galintį susidaryti atliekų kiekį, tačiau šis principas minėtą atlyginimą vis dėlto sieja su faktiškai perduotu tvarkyti komunalinių atlieku kiekiu. Todėl, tais atvejais, kai nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų yra įmanoma nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, mokėtina rinkliavos suma turėtų būti apskaičiuojama būtent pagal šį kiekį. Priešingu atveju, t. y. kada yra objektyvi galimybė nustatyti konkretų atliekų kiekį, tačiau mokėtinas vietinės rinkliavos dydis yra apskaičiuojamas pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, viršijama tai, kas yra būtina principui "teršėjas moka" įgyvendinti.

Kadangi Klaipėdos miesto savivaldybės taryba galimybę mokėti vietinę rinkliavą pagal deklaruojamų atliekų kiekį suteikė tik nekilnojamojo turto savininkams (naudotojams), kurie teikė komercinės paskirties ir (ar) viešąsias paslaugas, LVAT teisėjų kolegija pripažino, jog gyventojams nustatytas vietinės rinkliavos apskaičiavimo būdas neatitiko proporcingumo principo. Tokia išvada padaryta atsižvelgus į tai, jog į minėtų subjektų kategoriją nepatenkantys vietinės rinkliavos mokėtojai (pvz., individualių namų savininkai, daugiabučių, individualių namų, sodų, garažų bendrijos ir kt.) taip pat gali komunalines atliekas kaupi ne viešose erdvėse bei deklaruoti komunalinių atliekų kiekį. Vien tai, jog šie subjektai nevykdo komercinės veiklos ar neteikia viešųjų paslaugų, savaime nepadaro komunalinių atliekų kiekio deklaravimo sudėtingesnio ar brangesnio.

Pastebėtina, jog šioje nutartyje LVAT teisėjų kolegija nevertino Klaipėdos miesto savivaldybėje nustatyto vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų iš atliekų turėtojų surinkimą ir atliekų tvarkymą dydžio apskaičiavimo būdo kitose savivaldybėse taikomų būdų atžvilgiu. Teisėjų kolegija pripažino, jog pastarosios aplinkybės vertinimas būtų (administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas) ginčijamo norminio administracinio akto vertinimas politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu.

Nutartis skelbiama LVAT interneto svetainėje http://www.lvat.lt. Bylos Nr. A-525-471-2010.