2010 m. liepos 16 d. ministras Gediminas Kazlauskas patvirtino naujos redakcijos Gamtinio karkaso nuostatus, kuriuose nurodomi bendrieji gamtinio karkaso teritorijų nustatymo principai, apsaugos, tvarkymo, naudojimo ir planavimo reikalavimai.

Gamtinis karkasas – tai vientisas daugiau ar mažiau natūralių teritorijų tinklas, atsveriantis įvairiapusį žmogaus veiklos poveikį, palaikantis kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą. Tai upių aukštupiai, vandenskyros, ežerynai, pelkynai, karstinė zona ir jūros pakrantė, visų upių slėniai, neapsaugotų požeminių vandenų teritorijos, pievos, miškai, gyvajai gamtai svarbios teritorijos. Į gamtinį karkasą jungiamos gamtinio pobūdžio saugomos ir kitos ekologiškai svarbios teritorijos. Gamtinio karkaso ribos pažymėtos Lietuvos Respublikos Bendrajame plane, apskričių, rajonų ir miestų bendruosiuose planuose.

Įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 – 2012 metų programos nuostatas dėl sąlygų verslui gerinimo, atsižvelgiant į savivaldybių asociacijos, kitų institucijų ir planuotojų pastabas, pasiūlymus, aktualias problemas, nauja Gamtinio karkaso nuostatų redakcija siekiama aiškiau reglamentuoti ūkinę veiklą gamtinio karkaso teritorijose.

Nuostatuose patikslinamas skatinamų veiklų sąrašas, išdėstomi reikalavimai kelių apželdinimui, atskirųjų želdynų urbanizuojamose teritorijose formavimui, reglamentuojamas žemės ūkio ir kitos paskirties teritorijų užstatymo tankumas, patikslinama pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimo tvarka, poveikio kraštovaizdžiui ir biologinei įvairovei vertinimas, naujomis nuostatomis papildoma gamtinio karkaso teritorijų planavimo dokumentų sprendinių sudėtis.

Nauja redakcija praplečiamos statybos šiose teritorijose galimybės, nustatant, kad žemės ūkio ir kitos rekreacinės paskirties teritorijose kompaktiškiau galima statyti ne 2, o 4 gyvenamuosius namus ar ūkininkų sodybas.