Nėra populiaresnio šūkio Vakarų pasaulyje nei „apsaugokime žmogaus teises“. Įsitikinimas, kad kiekvienas žmogus gali kelti pagrįstus ir svarius reikalavimus kitiems žmonėms, valdžiai, visuomenei, ir šie reikalavimai yra universalūs bei galioja visose politinėse bendruomenėse, nepriklausomai nuo valdžios įnorių, yra išskirtinis liberalios demokratijos bruožas. Tapo įprasta, kad apeliavimas į žmogaus teises priimamas kaip neatremiamas argumentas politinėse diskusijose. Būtent sistemingi žmogaus teisių pažeidimai tapo vienu svarbiausių NATO bei Aljanso sąjungininkų intervencijos į Kosovą bei Iraką postūmių. Visame pasaulyje veikia tūkstančiai organizacijų, kurios užsiima žmogaus teisių įgyvendinimo stebėsena. Fiksuoja pažeidimus, smerkia jų pažeidėjus.

Deja, yra ir kita žmogaus teisių ideologijos suklestėjimo ypatybė. Žmogaus teisių sąvoka vis labiau primena balioną, kurį kiekvienas norintysis prisipučia tiek, kiek jam naudinga, ryškėja tendencija kiekvieną žmogaus įgeidį apvilkti žmogaus teisių šarvais. Tai neretai sukelia paradoksalių situacijų, kai esą žmogaus teises ginančios institucijos reikalauja apriboti bet kokį teisinį abortų reglamentavimą, nes esą kiekviena moteris turi neatimamą teisę daryti su savo kūnu, ką nori. Kitas pavyzdys – puolimas prieš santuoka grįstą šeimą, esą ji pažeidžia pamatinę žmogaus teisę laisvai apsispręsti ir kurti tokius socialinius institutus, kokius tik įsigeidžia.

Paradoksalu, bet krikščionybė, labai prisidėjusi prie nelygstamo žmogaus orumo sampratos plėtotės, davusi svarbių impulsų taip pat ir žmogaus teisių tradicijai, šiandien tampa vienu iš svarbiausių įvairių žmogaus stebėseną vykdančių institucijų taikiniu. Kaip teigė popiežius Jonas Paulius II: „Procesas, anksčiau padėjęs atrasti „žmogaus teises: – teises, kurias turi kiekvienas žmogus ir kurios yra pirmesnės už bet kokias konstitucijas ir valstybės įstatymus – idėją, šiandien paženklintas stulbinamu prieštaringumu.“ Viena vertus, kalbos apie žmogaus teises liudija apie didėjantį moralinį jautrumą. Kita vertus, žmogaus teisių sąvoka neretai tampa puolimo prieš žmogų įrankiu. Pavyzdžiui, kai išrandamos vis naujos teisės, kurios yra ne kas kita kaip vartotojiškos ideologijos plėtros priedanga.

Svarbu pabrėžti, kad žmogaus teisių tradicijos genezė yra sudėtingas procesas. Jos ištakos – prigimtinio įstatymo idėja, kurią suformulavo antikos mąstytojai, o išplėtojo didieji viduramžių teologai. Beje, prigimtinio įstatymo idėja veikiau kalba apie moralines normas, kuriomis turi vadovautis kiekvienas žmogus, o ne apie reikalavimus aplinkiniams. Jau naujaisiais laikais suformuluota prigimtinių teisių doktrina. Pasak kurios, žmogaus prigimtyje galima atrasti tam tikrų teisėtų reikalavimų, į kuriuos turi atsižvelgti kiekviena politinė santvarka. Po Prancūzijos revoliucijos linkstama kalbėti ne tiek apie „prigimtines“, kiek apie „žmogaus“ teises. Priežastis paprasta – bandyta „pamiršti“, kad pagrindiniu teisių šaltiniu buvo krikščioniška žmogaus prigimties samprata. Šios „užmaršties“ padarinius jaučiame šiandien, kai aistringi žmogaus teisių gynėjai skelbia, jog kiekvienas žmogus turi pamatinę teisę pakeisti savo lytį ar nužudyti negimusį kūdikį.

Kai šiandien tenka diskutuoti su aršiais teisių gynėjais, paprastai klausiu: kokiu pagrindu jūs teigiate, kad žmogus turi pamatinę teisę elgtis su savo kūnu, kaip nori, net nutraukti savo ar įsčiose esančio kūdikio gyvybę? Jei teigiate, kad krikščioniškas apeliavimas į prigimtinį įstatymą yra atgyvena, tai kas leidžia jums įvardyti, kuriems žmogaus reikalavimams galima suteikti žmogaus teisių statusą? Paprastai atsakymo nesulaukiu. Tik nepasitenkinimą, esą apsimetu kvaileliu ir verčiu įrodinėti akivaizdžius dalykus. Pala, tikrai nepripažinsiu, kad, pavyzdžiui, teisė užmušti negimusį kūdikį yra akivaizdi. Priešingai, man akivaizdu, jog žmogus nuo pat pradėjimo akimirkos iki natūralios mirties turi teisę į gyvybę.

Tiesa, kartais pateikiami ir argumentai. Esą kiekvienas žmogus turėtų būti traktuojamas kaip visiškai laisva ir sąmoninga būtybė ir visa tai, kas susiję su tokia samprata, turi būti apvilta žmogaus teisių šarvais. Iš dalies galiu sutikti, tačiau didžiausią problemą kelia žodis „laisva“. Pavyzdžiui, aš įsitikinęs, kad laisvė negali būti atsieta nuo atsakomybės, nuo tiesos bei vertybių. Žmogus yra laisvas tada, kai paiso moralinių taisyklių. Laisvė yra kas kita nei savivalė. Suprantu, kad mano puoselėjama laisvės samprata gali būti priimtina ne visiems. Tai, kaip apibrėžiama laisvė – diskusijos dalykas.

Tačiau, jei tai pripažįstame, kartu turime pripažinti, kad ir žmogaus teisių sąvoka tiesiogiai priklauso nuo žmogaus sampratos. Kitaip sakant, skirtingos žmogaus sampratos susijusios su skirtingais žmogaus teisių sąrašais. Todėl neteisinga teigti, kad viena ar kita žmogaus teisių sąvoka turi būti priimama kaip akivaizdi, nutildo bet kokias diskusijas.

Šių laikų pasaulyje įsitvirtinus žmogaus kaip vartotojo sampratai, žmogaus teisėmis pradėta vadinti viskas, kas skatina vartojimą. Tačiau egzistuoja ir alternatyvios žmogaus teisių sampratos. Pavyzdžiui, Jonas Paulius II tvirtino: „žmogaus teisės primena, kad mes gyvename ne iracionaliame beprasmiame pasaulyje. Žmogaus gyvenimas yra grįstas moralės logika, kuri įgalina skirtingų žmonių ir tautų dialogą.“

Taigi, žmogaus teisių sąvoka šiandien gali tapti tiek pozityviu, tiek destruktyviu politiniu įrankiu. Svarbiausia, kai vartojame šią sąvoką, aiškiai suvokti, į kokias vertybes atsiremiame. Žmogaus teisės yra etinė kategorija, kuri turėtų skatinti etines diskusijas ir dialogą, o ne priemonė primesti vartotojišką ideologiją. Tikiu, kad tai suvoks ir gausūs žmogaus teisių gynimo aktyvistai, nes, priešingu atveju, jie ne tiek gins žmones, kiek žmonėms teks nuo jų gintis.

"Artuma", 2008 Nr. 5

  ___________________________________________________