Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo pakeitimas, nustatęs visuomenės teisę be kitos informacijos gauti ir duomenis apie valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų darbuotojų atlyginimus, susilaukė didžiulio žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio.

Tai visai nėra keista ir nėra blogai. Iš tiesų piliečiai turi teisę žinoti, kiek jie moka žmonėms, kurie atsakingi už valstybės valdymą ir administravimą. O žmonės, užimantys tam tikras pareigas, esantys visuomenės akiratyje, turėtų tą informaciją suteikti. Bent jau vien todėl, kad nekiltų minčių apie slapukavimą. Juk į paslaptis visada žvelgiama įtariai.

Iš principo šis įstatymo pakeitimas svarbiausias įvairioms valstybės, savivaldybių įstaigoms, įmonėms, teisėsaugos institucijoms, kuriose dirba ne valstybės tarnautojai. Valstybės tarnautojo darbo užmokestis niekada nebuvo paslaptis. Jei kas sako, kad valstybės tarnybos atlyginimų sistema neskaidri, tai tik dėl to, kad nepakankamai yra įsigilinęs į valstybės tarnybos teisinį reglamentavimą. Tarnautojų darbo užmokestį nustato Valstybės tarnybos įstatymas, Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos tinklalapyje jau seniai galima rasti statistinius duomenis. O ir konkretaus tarnautojo atlyginimą apskaičiuoti gana paprasta ir nereikia kokios nors išskirtinės informacijos – užtenka žinoti jo pareigybės kategoriją, kvalifikacinę klasę ir tarnybos stažą.

Kodėl ryžausi įsitraukti į šią diskusiją apie atlyginimus? Tiesiog norisi priminti keletą dalykų, kurie žiniasklaidos žmonėms, jų publikacijų skaitytojams neatrodo svarbūs, praslysta pro akis, o mums, valstybės tarnautojams, atvirkščiai, yra labai reikšmingi.

Pirmiausia tai nuolatinis visų valstybei dirbančiųjų suplakimas į vieną krūvą. Kartu aptariami ir karjeros valstybės tarnautojai, ir teisėjai, ir politikai. Visi jie vadinami „tarnautojais“ ar , dar blogiau, „valdininkais“ ir taip sudaromas įspūdis, kad „visi jie vienodi“, „visi jie gauna keliatūkstantines algas“.

Bet nei Seimo narys, nei valstybės įmonės vadovas, netgi ministras nėra valstybės tarnautojas! Kitas skaudus dalykas, ypač pastebimas publikacijų komentaruose, kad dažna nuomonė, neva valstybės tarnautojams yra mokama už nieką. Lyg visas valstybės gyvenimas vyktų savaime.

Savaime surenkami mokesčiai, išmokamos pensijos, funkcionuoja sveikatos apsaugos sistema, apšviečiamos gatvės. O tarnautojai iš principo tik trukdo šiems sklandiems procesams. Tai gal galima išsiversti be jų? Gal geriau viešąsias paslaugas patikėti privačioms įmonėms? Beje, pasaulyje populiarėja ši tendencija, tik, suprantama, viskas turi tam tikras ribas. Gal labiau būtume patenkinti, jei, tarkime, policijos darbą atliktų saugos tarnybos, Teisingumo ministerijos – teisininkų biuras. Kilo gaisras – paskambini privatiems ugniagesiams. Ir jie pasako: „O turi pinigų susimokėti už mūsų paslaugas? Kadangi naktis, reikalauju apmokėjimo iš karto ir dvigubu tarifu...“

Ironiška, bet tikima, kad valstybės tarnautojas turėtų dirbti vos ne nemokamai – jam ir taip gerai. Lyg jam nereikia pragyventi, įsigyti būsto, lyg jis nebūtų toks pat pilietis kaip ir visi kiti. Lyg jis kaip ir kiti nemokėtų mokesčių. Beje, ir jo atlyginimas, ir mokesčiai yra visiškai skaidrūs ir toks skaidrumo lygis privačiajame sektoriuje yra tik siekiamybė. Ar žinote nors vieną valstybės tarnautoją, kuris per visą Nepriklausomybės laikotarpį nors kartą gavo algą vokelyje?

Natūralu, kad žurnalistų susidomėjimo objektu tapo aukščiausias pareigas užimančių valstybės tarnautojų pajamos. Palyginti su žemiausių kategorijų specialistais, jie tikrai uždirba gerai. O palyginus su verslu? Ar ministerijos valstybės sekretoriui, administruojančiam milijardą litų biudžeto lėšų, vadovaujančiam didžiulei sistemai, kurioje dirba tūkstančiai žmonių, atsakingam už visai valstybei svarbius strateginius sprendimus, yra tikrai per daug 10 tūkst. litų „ant popieriaus“?

Privačioje įmonėje už kelis kartus mažesnę atsakomybę jis gautų trigubai tiek. Bet neišeina, nes ne viską lemia pinigai. Ir jei visi mąstytų apie tai, kiek galima uždirbti, ką gi priimtume ir išlaikytume tose valstybės mastu atsakingiausiose pareigose? Būtų šaunu, jei kas nors iš žurnalistų įtikintų valstybės sekretorius, ministerijų sekretorius, departamentų direktorius atvirai prabilti apie tai, kokių darbo pasiūlymų iš privačių bendrovių jie sulaukia.

Visgi noriu atkreipti dėmesį, kad aukščiausiosios kategorijos – 20-osios – valstybės tarnautojų Lietuvoje tėra 27. O daugumą sudaro 5–13 kategorijos tarnautojai. Skaitlingiausiosios 9-osios kategorijos tarnautojų yra apie 4000, jų atlyginimas į rankas – apie 1700 litų. Man, žinoma, norėtųsi, kad šis faktas nebūtų pamirštas. Tačiau taip pat suprantu ir žiniasklaidą, kodėl antraštėse akcentuojama ta „daug uždirbanti“ mažuma.

Taigi visos valstybės tarnybos grandys yra svarbios. Vienai kuriai nutrūkus būtų prarastas stabilumas, vientisumas, perimamumas. Tad šiuo metu esame susirūpinę žemiausiųjų grandžių finansiniu motyvavimu. Visus DELFI skaitytojus kviečiu ateiti dirbti į valstybės tarnybą. Kai asmeniškai bandai darbintis, tada geriausiai įvertini tą „didelį atlyginimą“ už „nieko neveikimą“.

Taip, 6230 litų neatskaičius mokesčių departamento direktoriaus atlyginimas atrodo milžiniškas šalia 1500 litų į rankas ir mažiau, kuriuos gauna tik pradėję savo karjerą specialistai. Dažnai mums prikišamas šis skirtumas. Tačiau skirtumas tarp didžiausios ir mažiausios valstybės tarnautojo algos Lietuvoje nesiekia 5 kartų. Europos Sąjungoje šio skirtumo norma – 7 kartai.

Juk versle nieko nestebina, kad įmonės direktorius gauna kur kas didesnę – ir tikrai ne 5 kartus – algą nei paprastas darbuotojas. Skiriasi atsakomybė, krūvis, rezultatai, skiriasi ir atlyginimas. Suprantu, kad šio teksto komentaruose vėl perskaitysime apie „atsipūtusius veltėdžius direktorių kėdese“ ar pan. Čia vėlgi galiu tik pakviesti ateiti dirbti į institucijas, nes kito kelio, kaip savo akimis įsitikinti, kiek streso, psichologinio krūvio ir tempo tenka atlaikyti tiems „veltėdžiams“, nėra.

Atlyginimų skirtumas verčia žmogų siekti daugiau, daryti karjerą. Specialistas siekia tapti vyresniuoju, vyriausiuoju specialistu, vėliau – skyriaus vedėju ir t. t. Deja, dar labai retai į aukštas pareigas valstybės tarnyboje ateina žmonės iš šalies – iš privačiojo sektoriaus – postai paprastai atitenka darbščiausiems, gabiausiems tarnautojams. Ir ši galimybė yra tobulėjimo ir darbo variklis.

Iš tikrųjų gerai, kad apie valstybės tarnybą yra rašoma, kalbama. Kuo daugiau ja domimasi, tuo aiškesnę ir geresnę nuomonę visuomenė apie ją susidaro.

www.vtd.lt