Teisėjų tarybos posėdyje teisingumo ministras R. Šimašius pristatė apylinkių teismų reformos galimybes.

Viena iš R. Šimašiaus pristatytų reformavimo krypčių, padėsianti optimizuoti teismų darbą ir sumažinti teisėjų darbo krūvį – pakeisti kai kurių apylinkių teismų veiklos teritorijas. Tokie pokyčiai apimtų didžiųjų miestų teismus – būtų keičiamos Vilniaus, Kauno, Klaipėdos iš Šiaulių miestų apylinkių teismų veiklos teritorijos. Po reformos Vilniaus miesto apylinkės teismo veiklos teritorija apimtų Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus rajono savivaldybės teritorijas – būtų sujungti Vilniaus miesto 1, 2, 3, 4 apylinkių teismai ir Vilniaus rajono apylinkės teismas. Kauno miesto apylinkės teismo veiklos teritorija apimtų Kauno miesto savivaldybės ir Kauno rajono savivaldybės teritorijas – būtų sujungti Kauno miesto apylinkės ir Kauno rajono apylinkės teismai. Klaipėdos miesto veiklos teritorija apimtų ne tik Klaipėdos miesto savivaldybės teritoriją, bet ir Klaipėdos rajono savivaldybės teritoriją – prie Klaipėdos miesto teismo būtų prijungtas Klaipėdos rajono apylinkės teismas. Šiaulių miesto apylinkės teismo veiklos teritorija apimtų Šiaulių miesto savivaldybės teritoriją ir Šiaulių rajono savivaldybės teritoriją – būtų sujungti Šiaulių miesto ir Šiaulių rajono apylinkių teismai.

Toks dalies teismų sujungimas leistų sutaupyti apie 1 146 tūkst. litų, nes sumažėjus teismų skaičiui, atitinkamai sumažėtų teismų pirmininkų, finansininkų ir kai kurių kitų darbuotojų skaičius.

R. Šimašius taip pat pristatė ir kitą teismų reformavimo galimybę – paliekant tik Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio apylinkių teismus, kurių veiklos teritorijos sutaptų su apygardų teismų veiklos teritorijomis. Dabartiniai apylinkių teismai taptų apylinkių teismų teritoriniais skyriais. Apylinkių teismuose būtų galima steigti ir specializuotus skyrius konkrečių kategorijų byloms nagrinėti. Tai sudarytų sąlygas didesnei teisėjų specializacijai. Toks teismų sujungimas padėtų išspręsti ir labai aktualią apylinkių teismų darbo krūvių skirtumų problemą.

Kartu pasiūlyta aiškiai apibrėžti teismo pirmininko, kaip valstybės valdžios institucijos vadovo, ir teismo kanclerio, kaip biudžetinės įstaigos vadovo, funkcijas. Pavyzdžiui, teismo pirmininkas būtų atsakingas už teisėjų skyrimą į skyrius (ir teritorinius), teisėjų specializacijos nustatymą, teismo pirmininko pavaduotojo administracinių veiklos sričių nustatymą, teismo nuostatų tvirtinimą. Teismo kancleriui būtų pavesta koordinuoti ir kontroliuoti teismo kanceliarijos padalinių veiklą, organizuoti ir koordinuoti teismo strateginių veiklos planų rengimą ir įgyvendinimą, tvirtinti teismo kanceliarijos padalinių nuostatus, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašą ir pareigybių aprašymus, skirti į pareigas ir atleisti iš jų teismo kanceliarijos padalinių valstybės tarnautojus ir darbuotojus, juos skatinti, skirti tarnybines ar drausmines nuobaudas, pašalpas.

Pasirinkus šią reformos kryptį gali reikėti sumažinti kai kurių pareigybių skaičių, daliai teisėjų pakeisti faktines darbo vietas, tačiau tokia reforma padėtų suvienodinti teismų bei teisėjų darbo krūvį, padidintų teismų veiklos kokybę, atribotų teisingumo vykdymo ir veiklos administravimo funkcijas aiškiai reglamentuojant teismo pirmininko, kaip valstybės valdžios institucijos vadovo, ir teismo kanclerio, kaip biudžetinės įstaigos vadovo, funkcijas. Be to, ji leistų sutaupyti apie 1 500 tūkst. litų.