www.leka.lt

Prekyba apyvartiniais taršos leidimais leidžia pritraukti lėšas, investuojant į efektyvias technologijas, atsinaujinančių energijos resursų išnaudojimą. Lietuvos verslo žmonėms bei specialistams, dirbantiems energetikos bei pramonės srityse vertėtų susipažinti su pastarosiomis tendencijomis.

Principas

Prekyba apyvartiniais taršos leidimais pirmą kartą buvo panaudota JAV praeito šimtmečio aštuntą dešimtmetį ir užsirekomendavo kaip efektyvus taršos mažinimą skatinantis mechanizmas.

Daugumą atvejų gamta nukenčia vienodai kurioje vietoje tarša bebūtų vykdoma. Tačiau išlaidos taršos prevencijai skirtingose vietose yra skirtingos.Aišku, kad taršos sumažinimo kaštai skirtingose įmonėse, naudojančiose skirtingas technologijas, žaliavas, kurą, yra skirtingi. Todėl kai kurioms įmonėms yra pigiau vykdyti savo emisijų sumažinimo įsipareigojimus ne patiems investuojant į taršą mažinančias priemones, bet sumokant tam tikrą mokestį kitai įmonei arba kitais žodžiais – nusiperkant apyvartinius taršos leidimus iš kitos įmonės. Įmonės, parduodančios apyvartinius taršos leidimus, savo ruožtu, gauna papildomas lėšas taršą sumažinantiems projektams įgyvendinti tokiu būdu šiuos projektus padarydamos greičiau atsiperkančiais. Prekyba apyvartiniais taršos leidimais nukreipia lėšas ten, kur jos yra panaudojamos efektyviausiai. Išlošia tiek apyvartinių taršos leidimų pirkėjas, sutaupęs lėšas, reikalingas taršai sumažinti, tiek apyvartinių taršos leidimų pardavėjas, taršą mažinantiems projektams pritraukęs papildomas lėšas, tiek tarpininkai, vykdantiems savo prekybos tarpininkavimo verslą.

Aišku, kad prekyba apyvartiniais taršos leidimais yra įmanoma tik esant tam tikrai šio verslo aplinkai, ribojančiai taršą ir išduodančiai taršos leidimus, tuo pačiu sukurdama šių leidimų vertę.

Verslo apyvartiniais taršos leidimais aplinka Pasaulyje

Pirmieji prekybos apyvartiniais taršos leidimais pavyzdžiai buvo susiję su azoto ir sieros junginių taršos leidimų prekyba. Tačiau perspektyviausia yra laikoma prekyba taršos anglies dvideginiu (CO2 ) bei kitomis visuotinį klimato atšilimą veikiančių dujų (taip vadinamų šiltnamio dujų) leidimais.

CO2 yra natūralus ir neišvengiamas organinio kuro degimo produktas. Šių emisijų sumažinimas yra įmanomas tik efektyviau naudojant energiją, mažinant energijos nuostolius gamybos, transportavimo ir vartojimo srityse, vietoje naftos produktų ir akmens anglies deginant gamtines dujas arba CO2 atžvilgiu neutralų atsinaujinantį kurą. 1992 metais Rio de Žaneire (Brazilija) buvo priimta Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencija, kurioje pramoninės Pasaulio valstybės iškėlė tikslą stabilizuoti šiltnamio dujų emisijų kiekius. Vėliau buvo prieita prie išvados, kad šis tikslas gali būti pasiektas tik esant griežtiems išsivysčiusių šalių įsipareigojimams ir 1997 metų Kiote (Japonija) išsivysčiusių pasaulio šalių atstovai iškėlė konkretų tikslą 2008-2012 metais sumažinti klimato atšilimą veikiančių dujų emisijų kiekius vidutiniškai 5,2%, lyginant su 1990 metų lygiu. Šie taip vadinami Kioto protokolai visuotinai įsigalios, protokolus ratifikavus 50-čiai išsivysčiusių valstybių, atstovaujančių daugiau nei 50% šiltnamio dujų emisijų. Kioto protokoluose numatyta, kad išsivysčiusios valstybės savo įsipareigojimus gali vykdyti, perkant apyvartinius taršos leidimus iš kitų išsivysčiusių šalių, taip pat – vykdant bendrus projektus kitose šalyse ir investuodami į taršą mažinančius projektus besivystančiose šalyse.

Iki šiol tik keletas iš Kioto protokolus pasirašiusių šalių parlamentų yra ratifikavę šią sutartį (Rumunija, Slovakija). Europos Sąjungos šalys ir Norvegija yra numačiusios ratifikuoti protokolus šių metų vasarą. Daugelyje kitų Pasaulio išsivysčiusių šalių (JAV, Kanadoje, Japonijoje, Australijoje, Rusijoje) aukščiausiu lygiu vyksta karštos diskusijos ar Kioto protokoluose užfiksuoti įsipareigojimai šioms valstybėms nebus per sunkūs ir kokia bus šių įsipareigojimų įvykdymo daroma našta kiekvienos iš šių šalių ekonomikai. „Opozicijos“ Kioto protokolų ratifikavimui lyderiais yra Džordžo Bušo administracija, kuri atstovauja vieną iš labiausiai nuo 1990 metų pažengusių ekonomikų o tuo pačiu ir labiausiai padidėjusius šiltnamio dujų kiekius. JAV neatsisako pačios emisijų ribojimo idėjos, tačiau siekia pakeisti Kioto protokoluose numatytus įsipareigojimus alternatyviais emisijų suvaržymais, labiau skatinančiais efektyvų energijos vartojimą, o ne apribojančiais bendrus emisijų kiekius, kuriuos pasiekti, augant ekonomikai, yra labai sunku.Europos Sąjungos šalys 1998 metais pasirašė tarpusavio naštos palengvinimo sutartį, pagal kurią dalį gamtosauginių vienų Europos Sąjungos šalių įsipareigojimų perėmė kitos Sąjungos šalys. Tokiu būdu tokių valstybių, kaip Danija arba Švedija įsipareigojimai sumažinti šiltnamio dujų emisijas tapo dar griežtesni, kai tuo tarpu kai kurių ekonomiškai silpnesnių Europos Sąjungos narių (Portugalija, Graikija) įsipareigojimai tapo mažesni ir šioms šalims netgi leidžiama padidinti emisijas virš 1990 metų lygio. Europos Sąjunga yra laikoma Kioto protokolų ratifikavimo proceso lydere. 2001 metų spalio mėnesį buvo parengtas Europos parlamento ir Tarybos direktyvos projektas, kur yra apibrėžiama prekybos taršos šiltnamio dujomis leidimų schema. Pagal šią schemą Europos Sąjungos šalys jau nuo 2005 metų turi pradėti prekybą emisijų šiltnamio dujomis leidimais.

Kai kurios Europos Sąjungos šalys (Didžioji Britanija ir Danija) jau šiuo metu yra įgyvendinusios prekybos taršos CO2 dujomis leidimais sąlygas savo vidaus rinkose.Danijoje elektros energijos gamintojai yra privaloma tvarka įpareigoti nuo 2000 metų kas metai sumažinti CO2 emisijas po 1 mln. t nuo 23 mln. t iki 20 mln. t. 2003 metais. Elektros energijos gamintojai gali prekiauti apyvartiniais taršos leidimais tarpusavyje, neįvykdžius jiems uždėtų įsipareigojimų, jie privalo mokėti 40 Danijos kronų baudą už kiekvieną viršytą teršalų toną. Šiomis baudomis surinktos lėšos yra panaudojamos energetiškai efektyvių projektų rėmimui.

Didžiojoje Britanijoje, skirtingai nuo Danijos, dalyvavimas emisijų taršos leidimais rinkoje yra savanoriškas. Šios rinkos dalyviams yra suteikiamos aplinkosauginių mokesčių lengvatos. Rinkos dalyvių ratas yra didesnis, nei Danijoje. Rinkos dalyviui viršijus jam nustatytas taršos normas, jis netenka visų aukščiau paminėtų aplinkosauginių mokesčių lengvatų. 2002 metų balandžio mėnesį Didžiojoje Britanijoje prasidėjo prekyba apyvartiniais taršos leidimais.CO2 emisijų leidimai taip pat yra ribojami Masačusetso valstijoje (JAV), kur egzistuojantys elektros energijos gamintojai privalo sumažinti CO2 dujų emisijas savo elektrinėse, arba įsigyti apyvartinius taršos leidimus, investuodami į kitus taršą šiltnamio dujomis mažinančius projektus.

Visos iki šiol paminėtos apyvartinių taršos leidimų rinkos kol kas yra vietinės, taršos leidimais gali prekiauti tik vietiniai ūkio subjektai tarpusavyje. Tačiau yra numatyta artimiausiu metu, įsigaliojus tarptautinėms prekybos taršos leidimais taisyklėms, šias rinkas išplėsti, atveriant galimybes įsigyti taršos leidimus ir iš užsienio. Kai kurios stambios korporacijos (British Petroleum, Shell) yra savanorišai įsipareigojusios sumažinti šiltnamio dujų emisijas savo valdomose kompanijose bei įdiegusios vidinės prekybos taršos leidimais tarp korporacijos narių taisykles.

Yra užfiksuota ir pavyzdžių, kai kai kurios įmonės jau dabar perka apyvartinius taršos leidimus iš kitų įmonių. Tuo jos siekia įgauti prekybos apyvartiniais taršos leidimais patirties, įsigyti šiuo metu pigesnių apyvartinių taršos leidimų ir tuo pačių sumažinti ateityje įsipareigojimų vykdymui išaugančių išlaidų riziką.

Kai kurios vyriausybinės programos (pavyzdžiui Olandijos vyriausybinė programa ERUPT, Pasaulio Banko PCF) jau kuris laikas finansuoja aplinkosauginius ir energijos efektyvumą skatinančius projektus, kartu iš šalių, kur vykdomi šie projektai, įsigydami apyvartinius taršos leidimus.

Lietuvos pozicija tarptautinės prekybos apyvartiniais taršos leidimais rinkoje

Išsivysčiusių šalių sąraše yra ir Lietuva, kuri yra įsipareigojusi iki 2008-2012 metų sumažinti šiltnamio dujų emisijas 8%, lyginant su 1990 metais. Lietuva, kaip ir daugelis kitų pramoninių valstybių, iki šiol dar nėra ratifikavusi Kioto protokolų. Lietuvoje, skirtingai, nei kitose šalyse, iki šiol Kioto protokolai viešojoje nuomonėje yra minimi labai fragmentiškai ir praktiškai nei viena vyriausybė ar politinė partija iki šiol neturėjo aiškesnės pozicijos Kioto protokolų ratifikavimo ar tuo labiau – vietinės bei tarptautinės prekybos apyvartiniais taršos leidimais klausimu.

Pasaulyje Lietuva yra laikoma Europos Sąjungos satelite ir manoma, kad Europos Sąjungai ratifikavus Kioto protokolus, automatiškai tą patį padarys ir Lietuva. Iki šiol Lietuvoje dėmesys daugiau buvo sukoncentruotas į įsipareigojimus, kuriuos privalo įvykdyti Europos Sąjungos narystės siekiančios šalys, tačiau Europos Sąjungai ratifikavus Kioto protokolus, tikėtina, kad didesnis dėmesys bus skirtas ir šiems įsipareigojimams vykdyti.

Pagal Aplinkos ministerijos įvertinimus 1998 m. anglies dvideginio emisijos dėl pramonės smukimo sudarė tik apie 41% nuo 1990 m. lygio. Taigi, lyg ir yra apyvartinių taršos leidimų perteklius, kurį Lietuva galėtų realizuoti tarptautinėje taršos leidimų rinkoje. Tačiau yra apskaičiuota, kad uždarius Ignalinos AE ir elektros energijos gamybą sukoncentravus Elektrėnų elektrinėje, Lietuvos ūkio subjektų CO2 emisijos viršytų Lietuvai skirtas normas. Taigi, Lietuvai reikėtų investuoti į elektros energijos gamybą termofikacinėse jėgainėse, kitus energiją tausojančius projektus arba ieškoti galimybių įsigyti apyvartinius taršos leidimus užsienyje.

Šiuo metu Ūkio ministerijai pateiktame Lietuvos aplinkos apsaugos ekonominių veiksnių plėtros iki 2015 m strategijos projekte yra numatytos ambicijos iki 2005 metų ribotu mastu įdiegti apyvartinių taršos leidimų sistemą, taip pat įdiegti CO2 mokestį. Jei tai pavyks įgyvendinti, jau po trijų metų ūkio subjektai galės tarpusavyje prekiauti naujo tipo preke - apyvartiniais taršos leidimais.

Klausimai, susiję su prekyba apyvartiniais taršos leidimais

Šiuo metu nėra bendrų tarptautinių prekybos apyvartiniais taršos leidimais taisyklių ir daugelis klausimų, susijusių su apyvartiniais taršos leidimais yra vis dar atviri.Pavyzdžiui, egzistuoja du šiltnamio dujų emisijų sumažinimo vertinimo būdai:

* „Kepurės“ (cap-and-trade) principas, kai visiems rinkos dalyviams yra paskirstomi taršos leidimai, sistemos valdytojui (valstybei) kontroliuojant tik bendrą taršos leidimų kiekį. Visi rinkos dalyviai gali tarpusavyje laisvai keistis (prekiauti) apyvartiniais taršos leidimais.

* „Bazinio scenarijaus – kredito“ (baseline-and-credit) principas, kai emisijų sumažinimas yra įvertinamas, lyginant emisijas su emisijomis pagal „bazinį scenarijų“ - -scenarijų, tikėtiną, nevykdant projektų, susijusių su parduodamais apyvartiniais taršos leidimais.

Iki šiol nėra labai aišku, kaip pagal vieną principą paskaičiuoti apyvartiniai taršos leidimai bus konvertuoti pirkėjams, naudojantiems kitą apyvartinių taršos leidimų vertinimo principą.

Kyla ir klausimų, vertinant emisijų sumažėjimus atskirais būdais. Pavyzdžiui – vertinant ‚bazinio scenarijaus kredito“ būdu paprastai emisijų sumažėjimas yra vertinamas tik tada, kai tas sumažėjimas yra sąlygojamas būtent to projekto, kuris yra finansuojamas, parduodant apyvartinius taršos leidimus. Čia iškyla problema vertinant kiek realiai sumažėtų taršos emisijos be analizuojamo projekto, o tik taikantis prie naujai atsirandančių standartų. Taip, pavyzdžiui, metano iš municipalinių sąvartynų panaudojimas šiuo metu vienose šalyse laikomas projektu, kurio pasekoje sumažinamos metano (vienų iš šiltnamio dujų) emisijos gali būti vertinamos, kaip parduodami apyvartiniai taršos leidimai, o kitose šalyse, kaip privalomų standartų vykdymas.

Kartais kyla klausimai kam realiai priklauso sutaupyti apyvartiniai taršos leidimai. Pavyzdžiui – efektyvesnis elektros energijos vartojimas gali būti vertinamas kaip vartotojų pasiektas apyvartinių taršos leidimų sutaupymas, o gali būti vertinamas, kaip elektrinių, sumažinusių kuro sąnaudas, pasiektas apyvartinių taršos leidimų sutaupymas.Europos Sąjungos direktyvos projekte, siūloma įvesti privalomą rinkos subjektų dalyvavimą prekybos taršos leidimais rinkoje, kai tuo tarpu pavyzdžiui Didžiojoje Britanijoje kol kas šis dalyvavimas yra savanoriškas. Tokiu būdu rinkos subjektų sąlygos yra skirtingos ir tarptautinė rinka gali būti iškreipta.

Lygiai taip pat ir skirtingos baudos už leidimų viršijimą gali sudaryti skirtingas rinkos sąlygas skirtingose šalyse. Europos Sąjungoje planuojama taikyti baudas, du kartus viršijančias vidutines apyvartinių taršos leidimų rinkos kainas.

Europos Sąjungoje planuojama pradiniame etape prekiauti tik CO2 taršos leidimais, kai tuo tarpu kitose rinkose prekiaujama visomis šešiomis šiltnamio dujomis. Skirtingas yra ir rinkos dalyvių ratas. Europos Sąjungoje numatytas privalomas pramonės ir energetikos įmonių, kurių įrengtas šilumos generavimo galingumas viršija 20 MW, išskyrus chemijos pramonės įmones. Chemijos pramonės įmonės išskirtos, dėl problematiško šioms įmonėms emisijų monitoringo. Didžiojoje Britanijoje elektros generavimo įmonės negali dalyvauti prekyboje apyvartiniais taršos limitais. Danijoje šioje prekyboje kol kas gali dalyvauti tik elektrinės.

Naudojamos skirtingos apyvartinių taršos leidimų pirminio paskirstymo koncepcijos. Jei JAV ypač populiaru taršos leidimus paskirstyti aukciono būdu, tai Europos Sąjungoje planuojama šiuos leidimus pradiniame etape paskirstyti nemokamai, atsižvelgiant į emisijas praeityje.Europos Sąjungos direktyvos projekte yra numatyta, kad neišnaudoti taršos leidimai gali būti perkeliami kitiems metams („padedami į banką“). Tačiau nevisiškai aišku ar bus leidžiama neišnaudotus 2005-2007metų taršos leidimus perkelti į 2008-2012 metų periodą.

Galimi rinkos dalyviai

Aišku, kad pagrindiniai dalyviai yra ir bus apyvartinių taršos leidimų pirkėjai ir pardavėjai.

Be jų numatoma, kad rinkoje dalyvaus ir kiti subjektai.

* Brokeriai, padedantys pirkėjams surasti pardavėjus ir atvirkščiai. Taip pat brokeriai organizuoja ir visą taršos leidimų perdavimų procedūrą, kas yra ypač svarbu pereinamajam (iki 2008 metų) periodui
* Projektų vystymo konsultantai, padedantys taršos leidimų pardavėjams objektyviai įvertinti parduodamų taršos leidimų kiekius, atliekantys taršos sumažinimo monitoringą
* Auditoriai, kuriais gali būti inžinerinės, finansinės, apskaitos, sertifikavimo konsultacinės įmonės, ratifikuojantys ir audituojantys projekto, kurio pasekoje sumažinamos teršalų emisijos, patikimumą
* Finansinės institucijos, atliekančios tradicinius finansavimo ir rizikos vadybos vaidmenis

Galimos tarptautinės prekybos apyvartiniais taršos leidimais apimtys iki 2005 metų

Jau šiuo metu egzistuoja galimybės projektų, susijusių su investicijomis į energijos efektyvumo didinimą, vietinio kuro panaudojimą, ekonomiką pagerinti, šių projektų pasekoje ateities sumažintas CO2 emisijas parduodant užsienio įmonėms ir vyriausybinėms programoms.
Iš viso nuo 1996 metų buvo atlikti 65 tokie prekybos šiltnamio dujomis sandoriai.

Tokiu būdu, pavyzdžiui Rumunijoje buvo įdiegtas projektas, pakeičiant neefektyvią akmens anglimi deginamą kondensacinę elektrinę modernia gamtinėmis dujomis kūrenama termofikacine jėgaine. Šis projektas buvo dalinai finansuotas, parduodant CO2 apyvartinius taršos leidimus Olandijos ERUPT programai.

Panašūs projektai buvo įdiegti Čekijoje (statant medžio atliekų katilus), Lenkijoje (įrengiant vėjo jėgaines ir municipalinių atliekų sąvartynuose išsiskiriančių dujas panaudojančias elektros generavimo jėgaines). 1 tonos CO2 apyvartinių taršos leidimų kaina šiais atvejais buvo apie 5-9 Eurus.

Šiuo atveju vyriausybinės programos sudaro ateities sandorius, dalį užmokesčio už įsigytus 2008-2012 metų apyvartinius taršos leidimus, sumokėdami iš karto. Apyvartinių taršos leidimų pirkėjas taip pat įsigyja ir riziką, kad šie taršos leidimai ateityje bus „užskaityti“ ir kad jų rinkos kaina nenukris.

Visų pirma, norint, kad toks procesas vyktų, yra reikalingas tokių projektų iniciatorius ir koordinatorius, kuris kreiptųsi į galimą apyvartinių taršos leidimų pirkėją su pasiūlymu dalyvauti jo koordinuojamame projekte.

Olandijos vyriausybinė ERUPT programa nuolat skelbia konkursus užsienio projektams, mažintiems CO2 emisijas, kuriuose gali dalyvauti bet kuris projektas, vykdomas pramoninėse šalyse, tame skaičiuje ir Lietuvoje. (žr. www.carboncredits.nl).

Paprastai apyvartinių taršos leidimų pirkėjas reikalauja, kad apyvartinius taršos leidimus parduodančios pusės vyriausybė (Aplinkos ministerija) pasirašytų taip vadinamus supratimo memorandumus, kuriame fiksuojamas, kad šalys pagal Kioto protokoluose numatytą mechanizmą, kai viena šalis remia projektus kitose šalyse, yra pasiruošusios peruoti viena kitai apyvartinius taršos leidimus. Toks memorandumas sumažina riziką, kad ateityj perduoti apyvartiniai taršos leidimai bus pripažinti. Lietuvos Aplinkos ministerija tokį memorandumą iki šiol su yra pasirašiusi tik su Suomijos vyriausybe.

Projekte turi dalyvauti ir vertintojas – konsultantas, kuris kvalifikuotai įvertina koks yra realus projekto pasekoje ateityje tikėtinas šiltnamio dujų emisijų sumažėjimas. Nuo konsultanto autoriteto paprastai irgi priklauso apyvartinių taršos leidimų kaina.

Dar vienas projekto dalyvis – sertifikuojanti įmonė, tvirtinanti, kad atliktas vertinimas atitinka visas tarptautines vertinimo taisykles. Paprastai tokiomis sertifikuojančiomis įmonėmis būna licencijuoti ir Pasaulyje pripažinti finansiniai auditoriai.

Projekte dalyvaujančių pusių skaičius yra gana didelis, o tai reiškia – apyvartinių taršos leidimų pirkimo/pardavimo administracinės išlaidos yra aukštos. Reikia pažymėti, kad iki šiol visuotinai priimtų taršos emisijų sumažinimo vertinimo ir tvirtinimo taisyklių nėra ir kiekvienas apyvartinių taršos leidimų pirkėjas sudaro savas taisykles. Tai irgi kelia tokių projektų administravimo kainą.

Taigi, galima tikėtis, kad tik esant nemažai projekto apimčiai ir labai iniciatyviam projekto rengėjui, galinčiam sau leisti inicijuoti Aplinkos ministeriją pasirašyti tarptautinius supratimo memorandumus, galimi apyvartinių taršos leidimų perdavimo užsienio subjektams atvejai Lietuvoje iki 2005 metų. Tokiais apyvartinių taršos leidimų pardavimo iniciatoriais galėtų būti nebent kurie nors iš stambių šilumos tinklų, operatorių, valančių didelį kiekį šilumos tiekimo įmonių, stambių pramonės įmonių.

Bet kuriuo atveju daliai rinkos subjektų (potencialiems pardavėjams, pirkėjams, tarpininkams ir kitoms rinkoje dalyvaujančioms pusėms) šį laikotarpį vertėtų išnaudoti rengiantis sekančiam etapui, kai susiklostys reali apyvartinių taršos leidimų rinka.

Galimos tarptautinės prekybos apyvartiniais taršos leidimais apimtys iki 2005-2008 metais

Galima tikėtis, kad šiuo metu daugelyje Europos sąjungos šalių susiklostys vietinės apyvartinių taršos leidimų prekybos rinkos. Atsiras ir tvirtesnės tarptautinės tokios prekybos taisyklės.

Tai reiškia, kad mažės prekybos apyvartiniais taršos leidimais administracinės išlaidos, augs parduodamų ir įsigyjamų taršos leidimų likvidumas ir tarptautinės prekybos apimtys.

Tikėtina, kad Europos Sąjungos šalys bus tarptautinės prekybos apyvartiniais taršos leidimais lyderės. Yra tikimybė, kad susiformuos ir vietinė apyvartinių taršos leidimų rinka Lietuvoje. Lietuvai, kaip tuomet jau Europos Sąjungos šaliai, atsivers labai geros prekybos su Vakarų Europos šalimis, kenčiančiomis nuo emisijų leidimų viršijimo, galimybės.

Apyvartinių taršos leidimų kaina priklausys nuo to kiek Rytų Europos šalių, galinčių parduoti savo emisijų kvotas, tuo metu priklausys Europos Sąjungai.
Jei Lietuvoje įsigalios tokios prekybos taisyklės, kaip kad numatyta dabar Europos Sąjungoje svarstomame direktyvos projekte, vidinėje prekyboje dalyvaus visos įmonės, kurios eksploatuoja šilumos generavimo įrenginius (katilines), kurių galingumas viršija 20 MW. Realiai į rinkoje dalyvaujančių subjektų sąrašą įeitų beveik visų Lietuvos rajonų centrų šilumos tinklai, visos stambesnės pramonės įmonės.

Galimos tarptautinės prekybos apyvartiniais taršos leidimais apimtys po 2008 metų

2008 metais įsigalios tarptautiniai pramoninių šalių įsipareigojimai, susiję su šiltnamio dujų emisijų mažinimu.Tikimasi, kad 2008 metais visos nacionalinės prekybos apyvartiniais taršos leidimais rinkos susijungs į tarptautinę rinką, prekybos taršos leidimais administracinės išlaidos dar sumažės, prekybos apimtims pakylant į aukščiausią lygį.

Apyvartinių taršos leidimų kaina priklausys nuo tokių faktorių, kaip šalių dalyvaujančių tarptautinėje rinkoje skaičiaus ir šalių (ypač JAV) prisiimtų įsipareigojimų sumažinti apyvartinius taršos leidimus.

Galima iškelti galimybę, kad šiame etape, šalys, dalyvavusios tarptautiniuose paramos projektuose (taip pat ir tarptautiniuose paramos Lietuvai projektuose nuo 1991 metų), gali iškelti paramą gavusioms šalims pretenzijas į tų projektų pasekoje sumažintas taršos dydžius atitinkančius apyvartinius taršos leidimus.

Prekybos apyvartiniais taršos leidimais įtaka investicijoms į efektyvias technologijas ir atsinaujinančio kuro panaudojimą

Esant galimybei parduoti apyvartinius taršos leidimus kaina, lygia maždaug 30-40 Lt/t CO2 ekvivalento, investicija į 5 MW medžio atliekas deginantį baziniu apkrovimu dirbantį katilą, sumažinantį mazuto naudojimą, duotų virš 2 milijonų Lt pajamų, susijusių su apyvartinių taršos leidimų pardavimu 2008-2012 metams. Realiai tai padengia didelę dalį (virš 50%) visos investicijos į tokį katilą.

Analogiškomis sąlygomis parduodant taršos leidimus, investuojant į 50 MW(el) kombinuoto ciklo jėgainę tokiame mieste kaip Panevežys, būtų gauta maždaug 30-40 milijonų Lt pajamų iš apyvartinių taršos leidimų pardavimų. Tai sudaro 20-30% viso investicijos į tokią jėgainę.
Šie keli pavyzdžiai iliustruoja kaip prekyba apyvartiniais taršos leidimais paskatintų efektyvių technologijų diegimą.