Pradėsiu nuo pastabos, kad neretai diskutuojame apie dalykus, apie kuriuos nuomonę susidarėme iš nuogirdų, iš to, ką kalba ar rašo kiti, bet ne itin gilindamiesi ir analizuodami juos patys. Į Jūsų klausimą norėčiau atsakyti klausimu: ar PVM (arba akcizo) tarifų padidinimas –(vieno skaičiaus pakeitimas kitu) buhalteriui, kuris, kaip sakote, nediskutuoja mokesčių dydžio klausimu, yra neįgyvendinamas apskaitos uždavinys? Juk būtent tokie keitimai ir buvo visų Finansų ministerijos parengtų mokesčių įstatymų pakeitimų „liūto dalis“. Sutinku, kad buhalteriai gali turėti savo nuomonę dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymo ir ji vargiai bus palanki, tačiau sunkiai įsivaizduoju, kuris kitas mokesčio įstatymo pakeitimas, priimtas su 2009 metų biudžetu, galėjo pasirodyti toks sudėtingas, kad net neįgyvendinamas.

Antra, Finansų ministerija jau daug metų skelbia parengtus projektus internete. Buvo paskelbti ir šie su 2009 m. biudžeto projektu parengti įstatymų projektai. Todėl kiekvienas Jūsų minimas „paprasčiausio „uabo“ buhalteris“ turėjo ir visada turi galimybę įvertinti parengtus projektus ir pateikti pastabų. Būtume už tai labai dėkingi. Deja, tenka apgailestauti, kad praktikoje to beveik nepasitaiko.

Tikrai nedramatizuočiau padėties skambiais įvertinimais ar epitetais – juk nepataisomų dalykų beveik nebūna. Dar metų pradžioje Finansų ministerija savo iniciatyva patikslino keletą pastebėtų netikslumų, kurie, reikia pabrėžti, buvo gana nedideli. Jeigu kas turi daugiau pastabų, visada esame pasirengę diskutuoti ir taisyti, tačiau neretai sąvokas „klaida“ ir „netikslumas“ suprantame skirtingai. Dažnas „klaidomis“ laiko principinius sprendimus, pavyzdžiui, dėl tarifo padidinimo ar lengvatų panaikinimo.

Manau, kad tai yra tas atvejis, kai dėl vieno atskiro netikslumo bandoma sudaryti vaizdą, kad visas įstatymas yra kažin koks „kreivas“. Taip, tai buvo netikslumas, tačiau įstatymas jau patikslintas, kad niekam nieko nereikėtų interpretuoti. Paradoksalu ir tai, kad ši („pajamų natūra“) įstatymo dalis buvo rengiama ir derinama ne „per naktį“, o kelis mėnesius, ir niekas (žinoma, apmaudu, kad ir pati Finansų ministerija) to netikslumo nepastebėjo. Tačiau reikia nepamiršti, jog Mokesčių administravimo įstatymas, galiojantis jau penkerius metus, aiškiai nurodo, kad administruojant mokesčius vienas pagrindinių principų yra protingumo. Taigi tinkamai įvertinus visus iš esmės analogiškus mokesčius (nors ne visi jie įsakmiai paminėti Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme) VMI paskelbta nuomonė, mano supratimu, labai teisinga ir pagrįsta, todėl nevadinčiau to „abejotino turinio raštais“. Gyvenime susiklosto įvairių situacijų, kurios įstatyme nebūna aprašytos. Galiausiai viskas ir negali būti aprašyta, todėl tokiais atvejais vadovaujamasi protingumo, analogijos ir kitais svarbiais principais. Tuo pačiu priminčiau, kad VMI paaiškinimai yra įpareigojantys tik pačios VMI atžvilgiu, kad mokesčių mokėtojas žinotų, kokios administratoriaus pozicijos gali tikėtis tuo konkrečiu klausimu. Mokesčių mokėtojo administratoriaus nuomonė niekaip neįpareigoja.

Aiškinant naują tvarką, niekas vėjais biudžeto pinigų nemėtė – tai buvo nuolatinio konsultavimo proceso dalis. Kadangi dėl gyventojų pajamų mokesčio ir sveikatos draudimo įmokos atskyrimo mažesnes pajamas gaunantiems gyventojams grėsė mokesčio naštos padidėjimas, o NPD taikymas didesnių pajamų gavėjams – gan beprasmiškas (ir brangus biudžetui) dalykas, nes santykinai reiškia tik labai mažą mokesčio naštos sumažėjimą, buvo pasirinkta tiesinė formulė, sumažinanti NPD iki 0. Jūsų siūlomo epiteto nekomentuosiu, o planų atsisakyti šios formulės nėra. Nemanau, kad daugeliui žmonių grėstų tikimybė perskaičiuoti pajamų mokestį metams pasibaigus (ypač nevadinčiau to „bomba“, turint omenyje GPM tarifą), tačiau jei kam teks tai padaryti, tai turės ir tam tikros naudos: daugiau žmonių suvoks, kad būtent jie yra mokesčių mokėtojai ir patys (o ne vien buhalteriai) turėtų žinoti savo mokestines prievoles.

Nežinau, kodėl šis klausimas adresuotas man – juk minėtas pataisas rengė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri kuruoja socialinio draudimo sistemą. Tačiau dėl Jūsų pastabų per daug nesiginčysiu ir galiu pridurti, kad Finansų ministerija inicijavo minėto įstatymo pataisas ir jos neseniai buvo priimtos. Nuo 2010 metų individualios įmonės savininkai galės nusistatyti sau „menamą algą“, kuri bus apmokestinama tokia pačia tvarka, kaip UAB direktoriaus darbo užmokestis. Tokį pasiūlymą mums pateikė įmonių savininkai bendrose darbo grupėse šį pavasarį. Žinoma, dabar galite paklausti: kaip taip gali būti, juk darbo sutarties nėra ir būti negali?! Manau, kad mokesčių apskaičiavimas remiasi tam tikra logika, todėl šie principai gali būti įgyvendinti, nepaisant to, kad pačios darbo sutarties nėra galimybės pasirašyti dėl Darbo ir Civilinio kodeksų apribojimų. Tikiuosi, kad ši schema veiks teisingai ir tinkamai.

Situaciją, kai mokesčių mokėtojams nepaliekama laiko pasirengti, vertinu blogai. Mokesčių administravimo įstatyme yra nuostata dėl šešių mėnesių „karantino“, kurio visada stengėmės laikytis. Tačiau 2008 m. pabaigoje situacija, deja, nebuvo normali, o jeigu 2009 m. biudžetas būtų priimtas toks, koks buvo parengtas spalio mėnesį, iki galo neįvertinus visuotinės finansų krizės pasekmių Lietuvos ekonomikai ir biudžetui, valstybė turbūt jau pavasario pradžioje nebebūtų vykdžiusi savo finansinių įsipareigojimų. Todėl pasakysiu taip: įstatymų paketo ekonominė nauda valstybei (taigi ir joje gyvenantiems buhalteriams bei kitiems mokesčių mokėtojams) buvo tokia didelė, kad kitos problemos (pasirengimo) liko antrame plane. Galiausiai ir pačiai ministerijai tai reiškė milžinišką darbo krūvį rengiant tas pataisas ir vėliau jas įgyvendinant. Taigi sava valia ir tinkamomis sąlygomis visi (tiek mokėtojai, tiek ir mes) neabejotinai pasirinktų normalesnį režimą, jokio piktavališkumo čia nereikėtų ieškoti.

Apmokestinimas atidėtas tinkamai pakeitus įstatymą. Be pagrindo keisti įstatymo nebūčiau sutikusi. Vyriausybė, pritardama atidėjimui, labai aiškiai pažymėjo, kad pajamų natūra (įskaitant ir automobilius) apmokestinimas yra logiškos ir nuoseklios mokesčių sistemos bruožas, todėl atsisakyti to tikrai nevalia. Tačiau akivaizdu ir tai, kad susidomėjimas ta tema kilo, kaip dažniausiai būna, paskutinę minutę, iš to radosi keistas ir nepagrįstas ažiotažas, interpretacijos, spalvų sutirštinimai. Todėl galbūt neblogai, kad visi (mokėtojai ir valstybės institucijos) turėsime pusmetį tam tinkamai pasirengti, paruošti išsamius komentarus ir paaiškinimus, įvertinti įmonių veikloje pasitaikančias aplinkybes ir situacijas, kurių įvairovė, turiu pažymėti, didžiulė. Atsisakyti tokio apmokestinimo apskritai tikrai negalima: nei asmeninių poreikių tenkinimas įmonių sąskaitą, nei nesąžiningas konkuravimas su kitais darbdaviais, siūlant darbuotojui nepiniginę naudą vien dėl mokesčių taupymo, nėra sąžiningo mokesčių mokėtojo bruožas ir tą būtina suprasti. Dar labiau glumina žodžio „tarnybinis“ vartojimas kalbant šia tema – juk vien tarnybiniais tikslais naudoti skirtas automobilis niekada ir nebus pajamų natūra objektas. Kartais atrodo, kad tas žodis vartojamas tyčia, norint paslėpti tikrąją (asmeninės naudos ar darbo užmokesčio dalies) esmę.

Nenoriu menkinti „Sodros“ teikiamų konsultacijų, nes nesu su jomis gerai susipažinusi. Tačiau manau, kad siūlysime grįžti prie ankstesnių iniciatyvų visą socialinio draudimo įmokų administravimą (o ne vien bankroto ir patikrinimų atvejus) perduoti VMI. Poreikis taupyti viešąsias išlaidas vers pakartotinai apsvarstyti įvairias įstaigų veiklos optimizavimo galimybes, įskaitant ir šią.

Visi, kurie domisi, neabejotinai žino, kad jau keletą metų vykdome viešojo sektoriaus apskaitos reformą. 2010 metais ji turėtų būti įgyvendinama visu tempu – visos įstaigos ir išteklių bei mokesčių fondai turėtų tvarkyti apskaitą kaupimo principu, būtų sudaromos konsoliduotosios ataskaitos, o viso proceso rezultatas būtų nacionalinis ataskaitų rinkinys, parodantis Lietuvos valstybės, kaip vieno vieneto, finansinę būklę. Finansų ministerija nuosekliai vykdė visus parengiamuosius darbus: rengė standartus ir vadovus, organizavo mokymus, dirbo su bandomosiomis įstaigomis. Ne paslaptis, kad dabar vis pasigirsta iniciatyvų reformos įgyvendinimą atidėti dėl informacinių technologijų diegimo finansavimo problemų, nes sunkmečio sąlygomis daugelis išlaidų straipsnių buvo sumažinta. Nevadinčiau to ignoravimu, veikiau – permainų baime, nes biudžetinių įstaigų buhalteriai, palyginti su įmonių buhalteriais, tikrai mažai permainų yra patyrę ir turbūt natūralu, kad pokyčių baiminasi. Finansų ministerija yra nusiteikusi laikytis užsibrėžtų terminų ir nenumato siūlyti jokių atidėjimų, o tai reiškia, kad pirmasis turėtų būti parengtas 2010 metų valstybės finansinių ataskaitų rinkinys. Tačiau nereikia savęs apgaudinėti, kad jis staiga stebuklingai tiksliai parodys valstybės finansinę būklę – turto inventorizavimo ir įvertinimo problemų jokia apskaitos reforma pati savaime, kaip burtų lazdele mostelėjus, negali išspręsti. Šie procesai turi vykti ir vyks paraleliai, todėl tikrai „tikro ir teisingo vaizdo“ bus galima tikėtis tik dar po kelerių metų.