Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 136 str. 3d. 2 p. numatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. Vienas iš šiurkščių darbo pareigų pažeidimų yra įtvirtintas DK 235 str. 2d. 9p., t.y. neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Už tokį pažeidimą darbuotojas gali būti atleistas iš darbo, tačiau su juo privalo būti pilnai atsiskaityta atleidimo dieną. Darbuotojui privalomai turi būti sumokėtas uždirbtas atlyginimas, taip pat ir kitos priklausančios sumos (kaip, kad kompensacija už nepanaudotas atostogas).

Pastebėtina, kad šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, pats savaime, nėra pagrindas taikyti materialinio poveikio priemones. Materialinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai yra visos šios sąlygos:

1) darbuotojas padaro žalą;
2) žala padaroma neteisėta veika;
3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo;
4) yra darbuotojo kaltė;
5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais;
6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla.

Darbuotojas privalo atlyginti darbdaviui padarytą materialinę žalą, atsiradusią dėl: turto netekimo ar jo vertės sumažėjimo, sugadinimo (sužalojimo); medžiagų pereikvojimo; baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės; išlaidų, susidariusių dėl sugadintų daiktų; netinkamo materialinių vertybių saugojimo; netinkamos materialinių ar piniginių vertybių apskaitos; nesiimtų priemonių užkirsti kelią blogai produkcijai išleisti, materialinėms ar piniginėms vertybėms grobti ir kitokių darbo tvarkos taisyklių, pareiginių ar kitų instrukcijų pažeidimo ir dėl kitų priežasčių. 

Darbo kodeksas nustato, kad už darbdaviui padarytą turtinę žalą darbuotojams gali būti taikoma ribota arba visiška materialinė atsakomybė. Ribota materialinė atsakomybė taikoma tada, kai teisės aktai nenustato darbuotojo pareigos visa apimtimi atsakyti prieš darbdavį už jam padarytą turtinę žalą. 

DK 254 straipsnis nustato, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip trijų jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, įvardytus DK 255 straipsnyje, kai darbuotojai privalo atlyginti visą žalą. 

DK 255 straipsnis įpareigoja darbuotojus atlyginti visą žalą, jeigu ji padaryta: 

1) tyčine veika;
2) dėl nusikalstamos veikos, konstatuotos Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka;
3) darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis;
4) prarandant įrankius, drabužius, apsaugos priemones, perduotas darbuotojui naudotis darbe, taip pat prarandant medžiagas, pusgaminius ar gaminius gamybos proceso metu;
5) kitokiu būdu ar kitokiam turtui, kai už žalą visiška materialinė atsakomybė nustatyta specialiuose įstatymuose;
6) neblaivaus arba apsvaigusio nuo narkotinių ar toksinių medžiagų darbuotojo;
7) dėl priežasčių, numatytų kolektyvinėje sutartyje.

Žalą padaręs darbuotojas ją gali savo noru atlyginti. Tokiais atvejais jis, įmonei sutinkant, gali jai neatlygintinai perduoti lygiavertį turtą ar sugadintą daiktą pataisyti arba tą žalą atlyginti pinigais. Jei žala geruoju neatlyginama, jos nuostoliai (t. y. žalos piniginė išraiška) iš kaltų asmenų išieškomi priverstine tvarka.

Kaip nustato DK 258 straipsnis, darbuotojo padaryta ir jo gera valia šalių susitarimu natūra arba pinigais neatlyginta žala neviršijant jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio gali būti išskaitoma iš darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio darbdavio rašytiniu nurodymu. Toks nurodymas išieškoti šią žalą gali būti priimamas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo žalos paaiškėjimo dienos ir tam nėra būtinas darbuotojo sutikimas.

DK 225 straipsnyje nurodyta, kad iš darbo užmokesčio, neviršijančio Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos, išskaitų dydis kiekvieną mėnesį negali viršyti 20 proc., o išieškant išlaikymą periodinėmis išmokomis, žalos, padarytos suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, taip pat maitintojo gyvybės atėmimu, atlyginimą ir žalos, padarytos nusikalstama veika, atlyginimą – iki 50 proc. darbuotojui išmokėtino darbo užmokesčio. Išskaičiuojant iš darbo užmokesčio, neviršijančio Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos, pagal kelis vykdomuosius dokumentus, darbuotojui turi būti paliekama 50 proc. išmokėtino darbo užmokesčio. Iš darbo užmokesčio dalies, viršijančios Vyriausybės nustatytą minimalios mėnesinės algos dydį, išskaitoma 70 proc. išmokėtino darbo užmokesčio, jeigu teismas nenustato mažesnio išskaitų dydžio.

Darbuotojas, nesutikdamas su darbdavio daroma išskaita, turi teisę kreiptis į įmonės darbo ginčų komisiją per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Kreipimasis į darbo ginčus nagrinėjantį organą sustabdo išieškojimą iš darbo užmokesčio.

Rašytinis nurodymas išskaitai iš darbuotojo darbo užmokesčio negali būti duodamas, jei yra praleistas vieno mėnesio terminas nuo žalos paaiškėjimo dienos, ar darbuotojas yra nutraukęs darbo santykius su darboviete arba darbuotojo padaryta žala viršija jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį. Šiais atvejais darbdavys per DK 27 straipsnio nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą gali pareikšti esamam ar buvusiam darbuotojui ieškinį dėl nuostolių atlyginimo. Atskirais atvejais įmonei padarytą žalą teismas gali priteisti nagrinėdamas administracinę ar baudžiamąją bylą.

Teismas, nagrinėdamas bylą dėl materialinės žalos atlyginimo, gali sumažinti atlygintinos žalos dydį atsižvelgdamas į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, taip pat į atsakovo (darbuotojo) turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia (LAT 2005-11-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2005 ir kt.). Kai tam tikram darbuotojui žalos atlyginimas sumažinamas dėl jo turtinės padėties, tai negali būti pagrindas padidinti atlygintiną žalą kitiems grupinės atsakomybės dalyviams. 

Teismo priteisti nuostoliai išieškomi Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Jei skolininkas priteistų nuostolių pats neatlygina, antstolis jų išieškojimą nukreipia į jo turtą, o jei aprašomo turto nėra – į skolininko darbo užmokestį. Tokiu atveju išieškotinos sumos dydis yra nustatomas pagal DK 225 straipsnį.