Teorija skelbia, kad žmonija gyventų daug blogiau, jeigu nebūtų valstybių. Pagrindinė valstybės funkcija yra sudaryti jos piliečiams kaip įmanoma geresnes gyvenimo sąlygas, ginti juos, saugoti jų turtą bei suteikti pagalbą nelaimės atveju. Meluočiau, jeigu teigčiau, jog mūsų valstybė šių pareigų nevykdo. Vykdo, tačiau dažnai labai minimaliai ir jau itin nenoriai. Vienas iš pavyzdžių - tai galimybė apginti savo teises su valstybės pagalba, kitaip tariant - tai galimybė kreiptis į teismą. Teoriškai tokią galimybę turi visi Lietuvos gyventojai, tačiau praktiškai tokia teisė daugeliui tėra tik tolimas Afrikos miražas. Panagrinėjus Lietuvos teisės aktus, susidaro įspūdis, kad mūsų valdžios vyrai turi tikslą gerokai susiaurinti ratą asmenų, kurie galėtų pasinaudoti šia teise.

Nemokama teisinė pagalba

Kaip jau minėjau, mūsų valstybė rūpinasi savo piliečiais, bet per daug nepersistengia tai darydama. Jau kelinti metai Lietuvoje galima gauti nemokamą teisinę pagalbą. Tačiau atidžiau panagrinėjus jos teikimo sąlygas, apima jausmas, kad tikslas nėra suteikti realią pagalbą, o tik užsidėti sau pliusą, panašiai kaip su bedarbio pašalpa ar pensija (iš serijos "gaunate? Gauname. Galite iš jos išgyventi? Ne. Atsiprašome, bet čia jau Jūsų asmeninės problemos, kad nemokate vienu oru būti gyvi"). Vadinamosios antrinės (t.y. ne tik konsultavimas, bet ir teisinių dokumentų parengimas) nemokamos teisinės pagalbos teikimo prieinamumas yra susijęs Jūsų turtine padėtimi. Čia istorija, kaip visada: jeigu esi pakankamai pasiturintis, nemokamų paslaugų tau nereikia visai, jeigu badmiriauji - tada gali kreiptis. Tačiau, jeigu esi kažkur per vidurį minėtų grupių, tai mūsų valdžios vyrai jau mano, kad esi pakankamai turtingas, kad pats sumokėtum už teisines paslaugas ir visai nesvarbu, kad dauguma tokių "turtuolių" vos susimoka už butą, vos gali aprengti ir pamaitinti savo vaikus.

Advokatai vs. teisininkai

Galimybę apginti savo teises teismuose sumažino ir prieš kelis metus priimtas naujasis Civilinio proceso kodeksas, kuris iš esmės įtvirtinto advokatų statusą turinčių asmenų teisės atstovauti kitus asmenis teismuose monopolį. Kaip ir visur, taip ir čia galioja tos pačios rinkos taisyklės, skelbiančios, kad kuo mažiau paslaugų teikėjų yra, tuo yra didesnės paslaugų kainos. Iki naujojo kodekso įsigaliojimo, atstovauti teisme galėjo ir kiti teisinį išsilavinimą turintys asmenys, tačiau neturintys advokato statuso. Mūsų valdžia, kaip visada, nutarė nuspręsti už savo piliečius kas jiems yra geriau, t.y. nusprendė, kad  atstovauti galės tik advokatai (su išlygomis ir jų padėjėjai), nes advokatais tampama tik išlaikius specialų egzaminą, jų veikla yra privalomai draudžiama ir t.t. Kodėl žmonės patys negalėtų pasirinkti ar jiems kreiptis į advokatą ar tik į paprastą teisininką, man asmeniškai, nėra labai aišku. Asmeniškai yra tekę susidurti su tokiais advokatais, kurių "žinios" buvo tokio "aukšto" lygio, kad net ne iš karto patikėdavai, kad tai ilgus metus praktikuojantis advokatas.

Žyminio mokesčio indeksavimas

Žyminio mokesčio pagrindinė paskirtis - sumažinti pareiškiamų ieškinių skaičių. Manoma, kad reikalavimas sumokėti valstybei tam tikro dydžio mokestį atgraso nuo nepagrįstų reikalavimų su valstybės pagalba apginti menamai pažeistas teises. Galima būtų ginčytis ar žyminio mokesčio buvimas duoda daugiau naudos ar žalos, tačiau neabejotina viena, jo buvimas susiaurina ratą žmonių, kurie gali pareikšti ieškinį. Įdomiausia, kad Civilinio proceso kodekse yra įtvirtinta, kad žyminio mokesčio dydis turi būti indeksuojamas atsižvelgiant į vartojimo kainų indeksą:

Civilinio proceso kodekso 82 straipsnyje (Žyminio mokesčio, sprendimų vykdymo išlaidų ir teismo baudų indeksavimas) numatyta:

1. Šiame Kodekse nustatytą žyminį mokestį, sprendimų vykdymo išlaidas ir teismo baudas, išskyrus apskaičiuojamas procentais, teismai indeksuoja atsižvelgdami į ketvirčio vartojimo kainų indeksą, jeigu jis didesnis negu 110.
2. Taikytinas indeksas apskaičiuojamas laikotarpiui nuo įstatymo, kuriame nustatytas žyminis mokestis ir teismo baudos, įsigaliojimo mėnesio iki kiekvieno ketvirčio pradžios.
3. Vyriausybės įgaliota institucija teismų taikomus indeksus skelbia „Valstybės žiniose“ vieną kartą per ketvirtį.
4. Paskelbtas indeksas taikomas nuo atitinkamo ketvirčio antro mėnesio 1 dienos.

Kitaip tariant, žyminio mokesčio dydis turi tendenciją didėti. Kuo didesnis žyminis mokestis, tuo mažesnės galimybės pareikšti ieškinį. Tai rodo aiškią valstybės poziciją užtikrinti, kad šitas barjėras niekada netaptų pernelyg žemas.

Antstoliai

Jūs laimėjote byla. Mokėjote žyminį, mokėjote advokatui ir vėl turite mokėti, jeigu norėti pasinaudoti valstybės suteikiama galimybę priverstine tvarka įgyvendinti teismo sprendimą. Jūs turite kreiptis į antstolį, o kad tą galėtumėte padaryti privalo susimokėti (ir vėl papildomus kelis šimtus litų). Jeigu Jums striuka su pinigais, šios išlaidos Jums bus tikrai apčiuopiamos. Gerai, jeigu skolininkas dirba ar turi turto, tada visas patirtas išlaidas Jūs atgausite. Tačiau skolininkui esant nemokiam, Jūs paprasite net ir tuos pinigus, kuriuos sumokėjote pačiai valstybei (ar jos įgaliotiems asmenims, pvz., antstoliams).