Kovo 11-osios rytą įsijungiau radiją. Radijo laidų vedėjas džiaugsmingu balsu klausinėjo ką gi jo klausytojams reiškia ši diena. Klausytojai ne mažiau džiaugsmingais balsais vos ne didžiuodamiesi vis sakė, kad ši diena jiems nieko nereiškia, jie jos nešvenčia, nesupranta ką čia švęsti ir t.t. ir pan. Vienas klausytojas pasiguodė, kad dalyvavo visuose prieš beveik dvidešimt metų vykusiuose įvykiuose, tačiau dabar jis baisisi dabartine situacija Lietuvoje ir jokių "nepriklausomybės dienų" jis nešvenčia. 

Sunku nesutikti su tuo, kad dabartinė "demokratinė santvarka" išsigimė į pačią šlykščiausią "kleptokratinę santvarką". Jeigu tu nesi neaišku kokiais būdais praturtėjęs politikas ar mega-verslininkas, tu esi niekas. Jeigu esi "viešasis asmuo", kuris neima kyšių, kuris yra sąžiningas - tu esi tiesiog paniekos vertas žmogėnas, nes nebūdamas korumpuotas tu neturi vilos, limuzino ir negali visą mėnesį atostogauti Tailande ar Brazilijoje. Tave teoriniame lygmenyje gal ir giria ("šaunuolis, sąžiningas... tokių dabar nedaug teliko..."), tačiau nebūdamas korumpuotas tu neturėsi turtų, taigi "kleptokratinėje santvarkoje" niekaip nebūsi itin gerbiamas. 

Visa tai tiesa, tačiau užduokite sau klausimą: "Ar aš norėčiau gyventi Rusijoje? Ar norėčiau, kad mano vaikai kariautų Čečėnijoje? Ar situacija Rusijoje nors kiek geresnė negu nepriklausomoje Lietuvoje?". Mano atsakymas būtų vienareikšmiškas: "Ne, nenorėčiau". Dar daugiau, mano nuomone, situacija Rusijoje yra daug baisesnė, negu ji yra Lietuvoje. Todėl ar verta mėtytis tokiais žodžiais, kad aš nešvenčiu nepriklausomybės dienos, nes dabartinė situacija Lietuvoje yra apgailėtina.

Nepriklausomybę reikia vertinti. Mes toli gražu negyvename taip, kaip norėtume, tačiau tai ne priežastis niekinti nepriklausomybę ir manyti, kad Rusija yra ta valstybė, kurioje mes gyventume geriau. Vienas istorinis veikėjas yra taikliai pastebėjęs, kad ta tauta, kuri nenori maitinti savo kariuomenės, maitina svetimą. Šie žodžiai taikytini ir visoms kitoms sritims.

Mūsų vidinis suvokimas nepriklausomybės dienos, kaip svarbios, vertos dėmesio ir pagarbos dienos yra ne menkai susijęs ir su elementariausios sveikos propagandos trūkumu. Prie Seimo mūsų ekscelencijai Grybauskaitei ir kitiems garbingiems svečiams skaitant sveikinimo kalbas jų balsų elementariausiai nesigirdėjo. Prie Mažvydo bibliotekos ir kituose aplinkinėse gatvėse saulės nutvieksti blizgėjo prabangiausi limuzinai, kuriais tie garbingi svečiai čia ir suvažiavo, tačiau pinigų garso aparatūrai, matyt, tiesiog neužteko. Nyku, kai Lietuvos Prezidentė skaito kalbą, o tu ją girdi it tyruose skambantį aidą. Niūrias mintis sukelia ir pro šalį žygiuojantys sušalę, susigūžę, liūdni, vėliavas it kokius šepečius nešantys mūsų kareiviai. Tik pačiame gale, prieš kariuomenės orkestrą, žygiavusiųjų ryžtinga povyza, pasitempimas, batų kaukšėjimas sukėlė bent mažą vilties kibirkštėlę, kad mūsų kariuomenė ir policija, tai ne sušalę, viskuo nusivylę žmogučiai, bet jėga, tvirtumas ir ryžtas.