Žinių internete apmokestinimas komentuojamas vis aštriau ir aštriau. Kol viena stovykla traukiasi už mokestinių sienų ir tikisi, kad skaitytojų sumažėjimas nepaskandins verslo visiškai, kita kritikuoja pasenusių verslo metodų ir strategijų taikymą visiškai svetimoje joms interneto terpėje ir netgi džiaugiasi, kad konkurentai savo noru traukiasi iš rinkos.

Dygių žodžių Rupertui Murdochui, vienam iš žiniasklaidos apmokestinimo iniciatorių, negaili The Guardian apžvalgininkas Jeff Jarvis. Pasak jo, Murdochas, kuris dar visai neseniai nemokėjo naudotis internetu ir nežinojo, kas yra Google, tiesiog nesugeba įvertinti internete vykstančių pokyčių esmės ir dydžio. Savo vaikams žiniasklaidos magnatas paliks nustekentos, kadaise buvusios išdidžios ir galingos žiniasklaidos imperijos trupinius.

Skaitant tekstą nevalia pamiršti, kad The Guardian ir The Times grupės laikraščiai, kuriuos kaip tik ir paslėpė už mokesčių sienos Murdochas, yra konkurentai. Tačiau viena straipsnio pastraipa man pasirodė itin taikli:

„Bandymas senus verslo modelius perkelti į naująją verslo realybę yra tiesiog beprotybė. Žmonės turi mokėti vien dėl to, kad kažkada mokėjo už spaudą – nepaisydami to, kad reportažo vertė šiandien yra tiesiog pelės mygtuko paspaudimas, nepaisydami, kad pakankamai geros nemokamos naujienos yra šalia, o Google ir Twitter reikalauja, kad žinios liktų atviros, indeksuojamos ir randamos? Argumentas už mokesčius kyla iš emocinio įsitikinimo (skaitytojai „turėtų“ mokėti – ar matėte verslo planą, paremtą žodžiu „turėtų“?), o ne iš ekonomikos“.

Pastarąjį sakinį galima būtų skirti ne tik žiniasklaidai, bet ir visiems, kas šiandien skundžiasi esą nuskriausti internete. Skaitytojas, klausytojas, žiūrovas, vartotojas „turėtų“… „turi sumokėti“… „taip nori autorius“… Tai nuostabus būdas vien valios pastangomis sustabdyti nevaldomus procesus ir paneigti realybę. Jis vertas pagarbos, kaip universalios pasakų pabaigos „ir jie visi ilgai ir laimingai gyveno“ taikymas kur kas labiau komplikuotam gyvenimui.

Galima netikėti, kad žiniasklaida išgyvens be mokestinių sienų, tačiau net ir šią viltį puoselėjantiems reikėtų žinoti, kad žmonės paprastai už turinį nemoka – jie moka tik už „kanalą“. Už internetą jie sumoka vieną kartą ir daugiau už jo turinį mokėti nelinkę. O jei manote, kad turinį gali apsaugoti užraktai… tai vieną dieną labai nemaloniai nustebsite…

Šaltinis: www.nezinau.lt