Pagal Energetikos ministerijos (EM) įsakymu (Žin., 2009, Nr. 152-6840) pakoreguotas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles (ŠTVT arba Taisyklės) butų ir kitų patalpų savininkai (gyventojai) iki 2010-04-01 (o iš esmės, iki 2010-05-01) turi pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą ir karšto vandens tiekėją. Gyventojams neapsisprendus, pagal nutylėjimą karšto vandens tiekėju taps šilumos tiekėjas. Visa tai liečia namus, kuriuose karštas vanduo gaminamas, naudojant centralizuotai tiekiamą šilumą.
Manome, kad EM įsakyme ir Taisyklėse neaptartos esminės sąlygos, kurioms esant, gyventojai gali rinktis, kas ir kaip tieks jiems karštą vandenį. Priimant sprendimus, siūlome atsižvelgti į žemiau išdėstytas aplinkybes.

1. Atvejis, kai pastato šilumos punkto įrenginiai yra šilumos tiekėjo nuosavybėje.
Čia vertėtų atkreipti dėmesį, kad aiškinant teisės aktų (normų) taikymo klausimus, pirmiausia reiktų remtis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Įstatymų nuostatomis.
Taigi, Konstitucijoje sakoma: Nuosavybė neliečiama (23 str.).
LR CK nustatyta: Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, ..., valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (4.37 str.). Tai yra absoliuti teisė. Kiti asmenys tos nuosavybės atžvilgiu turi tik pareigą netrukdyti savininkui naudotis visomis šiomis teisėmis.

ŠŪ įstatyme taip pat yra keletas reikšmingų normų: Šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjas privalo užtikrinti: šilumos ir (ar) karšto vandens kokybę, ..., iki tiekimo vartojimo ribos; Šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjas yra atsakingas už jo nuosavybėje esančių Šilumos punkto (ŠP) įrenginių priežiūrą (eksploataciją) (28 str.). Tiekimo – vartojimo riba nustatoma tiekėjo ir vartotojo nuosavybės skiriamojoje riboje (11 str. 2 d.).

Iš šių normų seka, kad kai ŠP įrenginiai yra tiekėjo nuosavybėje, jis pagamina ir patiekia į tiekimo – vartojimo ribą „Už ŠP“ gatavą produktą, karštą vandenį. Tokiu atveju vartotojams nebėra ką rinktis. Jie tokios galimybės teisiškai neturi. Tiekdamas šilumą iki tiekimo – vartojimo ribos, šilumos tiekėjas atlieka visą veiklą, kurios rezultate karštas vanduo pagaminamas ir paduodamas į gyventojų nuosavybėje esantį namo karšto vandens sistemos paskirstymo vamzdyną. Toliau lieka tik karšto vandens pristatymas iki butų ir bute sunaudoto vandens kiekio nustatymas.

2. Atvejis, kai pastato šilumos punkto įrenginiai yra patalpų savininkų bendroji nuosavybė.

2.1 Tokiu atveju patalpų savininkai gali rinktis, kas bus karšto vandens tiekėjas šio namo buitiniams karšto vandens vartotojams. Jie gali pasirinkti ir tą patį šilumos tiekėją, ir kitą subjektą, kuris gamintų karštą vandenį šio namo šilumos punkto įrenginiuose ir tiektų jį gyventojams į butus.

2.2 Mūsų vertinimu, ŠŪ įstatymas numato dar vieną galimybę tokio pastato gyventojams – pirkti karštą vandenį ne kaip gatavą produktą, o dalimis: geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti pirkti iš geriamojo vandens tiekėjo, o šilumą karštam vandeniui ruošti pirkti iš šilumos tiekėjo (ŠŪ įstatymo 2 str. 2 d.). Vandenį pirkti pagal buto skaitiklį, o šilumą pagal įvadinį skaitiklį, ją paskirstant vartotojams (ŠŪ įstatymo 16 str. 4 d., atsižvelgiant į Įstatymo 15 str. 1 d. 7 sakinio apribojimą).

Kita vertus, Energetikos ministerijos specialistai tvirtina, kad tokio apsirūpinimo karštu vandeniu būdo (kad vanduo būtų tiekiamas į butus pagal dvi sudėtines dalis) būti negali. Tokia jų nuostata kildinama ir lingvistinio teisės normos aiškinimo, kad įstatymo 2 str. 2 d. kalbama apie geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti ir šilumą karštam vandeniui ruošti, o visą tai, esą, galima nupirkti tik įvade, o ne bute. Įvade turi būti nupirktas ir geriamas vanduo (pagal įvadinį skaitiklį prieš KV ruošimo šilumokaitį), ir šiluma. Ir jie turį būti išdalinti gyventojams jų pačių nusistatyta tvarka. Taip gyventojai turėtų prisiimti visus nuostolius (KV netektis) namo viduje (tai apimtų ir apskaitos problemas). Tokio aiškinimo pasekmė (o gal ir tikslas), kad geriamojo vandens tiekėjas yra (būtų) apsaugotas nuo problemų namo viduje, susijusių su KV tiekimu. Tokią poziciją palaiko ir Ministro Pirmininko Tarnyba (žr. pridedamą 2010-03-09 Protokolą).

Tokia Valstybės institucijų pozicija daro problematiška pačią galimybę tiekti karštą vandenį pagal jo sudėtines dalis. Ta teisės norma, kuri 2007 m. ŠŪ įstatyme įvesta būtent tokiu tikslu, dabar aiškinama kitaip.

3. Kas dar turėtų būti atlikta, sutvarkant karšto vandens tiekimą Lietuvoje.

3.1 Mūsų vertinimu, turėtų būti visose savivaldybėse patvirtintos naujos bazinės šilumos kainos, kurios būtų diferencijuotos pagal daugiabučių namų ŠP nuosavybę (tiekėjų ar vartotojų). Diferencijuojant šilumos kainas turėtų būti atsižvelgta ne tik į ŠP įrenginių amortizaciją, bet ir į jų priežiūros bei eksploatavimo sąnaudas. Toks kainos diferencijavimas yra būtinas, nes kitaip neįmanoma įgyvendinti imperatyvių ŠŪ įstatymo normų dėl sistemų priežiūros tarifų diferencijavimo (Įstatymo 32 str. 5 d. 4 p.) ir tiekėjo atsakomybės už jo nuosavybėje esančių šilumos punktų eksploataciją (Įstatymo 28 str. 5 d.). Šiuo metu tokių pilnai diferencijuotų bazinių šilumos kainų Lietuvoje beveik nėra. Diferencijuota (mažesnė) šilumos kaina, perkant šilumą įvade, atpigintų karštą vandenį.

3.2 Taip pat ir geriamojo vandens kaina turėtų būti diferencijuota (priklausomai nuo to, kur jis perkamas, įvade ar bute). Kaina bute turėtų padengti leistinas netektis, susidarančias daugiabučio namo viduje. Tai, vėlgi, leistų gyventojams svarstyti galimybę pirkti geriamąjį vandenį įvade ir taip sumažinti iš jo pagaminto karšto vandens kainą. Šių nuostatų (p. 3.1 ir 3.2) įgyvendinimas yra Kainų komisijos kompetencijos klausimai.

3.3 Mūsų vertinimu, reiktų nustoti gąsdinti gyventojus dideliais buitinių karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčiais. Senuose namuose, kur butuose skaitikliai jau seniai yra įrengti, juos keičiant turės būti sumontuoti paprasti karšto vandens skaitikliai, o ne skaitikliai su nuotoliniu duomenų perdavimu (Taisyklių 326.5 p.). Tvirtindamos skaitiklių priežiūros tarifus, savivaldybės turėtų atsižvelgti į šią aplinkybę.

3.4 Kaip ir numatyta Pasitarime MP Tarnyboje, EM turėtų išspręsti klausimą dėl esamų karšto vandens tiekimo sutarčių galiojimo (žr. Priedą).

Išsprendus visus šiame skirsnyje nurodytus klausimus, vartotojai (turintys savo nuosavybėje šilumos punkto įrenginius) galėtų rinktis kitą tiekėją ar kitą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą (pirkdami karštą vandenį pagal dvi jo sudėtines dalis). Kita vertus, prieš padarant lemtingus apsisprendimus verta šiek tiek palaukti. Nes Seime pasipylė Seimo narių pasiūlymai dėl karšto vandens teisinio reglamentavimo pakeitimų. Jie, tikriausiai, bus apsvarstyti šioje (pavasario) Seimo sesijoje. Be to, ir Protokole (žr. Priedą) yra nurodymų Energetikos ministerijai atlikti kai kuriuos darbus. Tačiau laukti pernelyg ilgai mes nepatartume, kadangi pradėjęs vykdyti savo pareigas, karšto vandens tiekėjas turėtų imtis karšto vandens apskaitos sutvarkymo. Jeigu bus pradėtas karšto vandens skaitiklių butuose keitimas, vartotojams apsisprendus keisti karšto vandens tiekėją ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, gali kilti papildomų problemų.

NBVPR prezidentas Juozas Antanaitis

Šaltinis: www.vartotojulyga.lt