Dabar visas pasaulio spaudos dėmesys Graikijos finansų krizei. Ar Europa ją išspręs, išlaikys savo bendrąją valiutą ir pati išsilaikys? Nuomonės gerokai įvairuoja. Užsienio laikraščių apžvalgą pradėsime gana optimistiška analize, pagal kurią nieko labai baisaus nebūtų, jeigu Graikija savo finansinių įsipareigojimų netesėtų.

Taigi balandžio 29 d. dienraštis „Wall Street Journal“ paskelbė Europos politinių studijų centro Briuselyje direktoriaus Danielio Groso straipsnį „Euras gali išgyventi Graikijos netesėjimą“. Jį autorius pradeda teigimu, jog atrodo, kad Vokietijos parlamentas priims Tarptautinio valiutos fondo ir Europos centrinio banko sukurtą Graikijos gelbėjimo planą.

Tačiau finansų rinkos dar neįtikintos. Tą rodo išpūstas Graikijos skolai taikomų rizikos įmokų dydis. Rinkos atsimena Argentinos atvejį, kai net pakartotiniai TVF paketai nepadėjo užkirsti kelio visiškam šalies krachui.

ES politikams tai kelia pamatinį klausimą: kas būtų, jei netgi 120 milijardų eurų paketas nelaiduotų šiai graikų tragedijai laimingos pabaigos? Ar Graikijos netesėjimas reikštų euro galą?

Už šio dažnai keliamo klausimo slypi prielaida, kad „netesėjimas“ turi tikslią reikšmę. Bet taip nėra. Reitingų agentūros netesėjimą   apibrėžia kaip nesugebėjimą laiku atlikti sutarties reikalaujamo mokėjimo. O tikrovėje rinkos dažnai atlaidžios tais atvejais, kai vyriausybė tik nukelia mokėjimą, t. y. neatlieka įmokos laiku, bet duoda labai įtikinamą pažadą, jog sumokės visą skolos sumą vėliau. Toks „minkštas netesėjimas“ tikrai nereikštų eurui galo.

Todėl klausimas, kurį reiktų kelti, yra toks: Ar netvarkingas ir didžiulis netesėjimas, kada šalis tiesiai šviesiai atsisako grąžinti tiek, kiek ji skolinga, reikštų euro galą?

Taip ir ne. Netvarkingas netesėjimas, be abejo, reikštų, kad baigiasi idealioji euro zona kaip klubas, kurio visi nariai lygūs ir kartu darbuojasi bendram tikslui, būtent, išlaikyti bendros valiutos stabilumą. Narystė tokiame klube apsaugo nuo finansinių problemų, nes iš narių tikimasi gero elgesio ir savitarpio pagalbos nepateisinamų spekuliacinių antpuolių atveju.

Nors Europos Sąjungos sutartis ir teigia, jog šalys narės   atsakingos už viena kitos viešąsias skolas, tam tikras nerašytas politinis įsipareigojimas teikti avarinę pagalbą vis dėlto egzistuoja.

Mainais už šitą solidarumą visos narės įsipareigoja laikytis tam tikrų standartų, įkūnytų Stabilumo ir augimo pakte ir siekiančių riboti biudžeto deficitus ir skolas. Graikijos pastovus biudžetinių duomenų neteisingas pateikinėjimas šitą idealą jau pažeidė. Tačiau „klubą“ vis dar būtų galima išgelbėti, jeigu Graikija imtųsi ryžtingų nacionalinių pastangų mokėti visas skolų palūkanas ir taip stengtųsi iš visų jėgų išvengti netvarkingo netesėjimo.

Tačiau net ir netvarkingas netesėjimas vienos vienintelės Graikijos atveju nebūtinai reikštų euro zonos pabaigą. Taip, dieną po oficialaus netesėjimo paskelbimo Graikijos bankams būtų uždarytas priėjimas prie įprastinių Europos centrinio banko monetarinių operacijų. ECB nebepriimtų įkeisto graikų banko turto, t. y. skolų, kurios iš karto būtų laikomos bevertėmis.

Tuo būdu šalis išsyk nustotų buvus laikoma euro zonos dalimi. Jos statusas taptų panašus į Juodkalnijos, kuri eurą priėmė kaip savo valstybinę valiutą, bet oficialiai netapo Europos pinigų sąjungos   nare.

Graikijoje po netvarkingo netesėjimo euro banknotai ir monetos vis dar liktų apyvartoje, tačiau vienas euras kurio nors graikiško banko sąskaitoje nebebūtų automatiškai tolygus vienam eurui kitos euro zonos šalies banko sąskaitoje, nes Graikijos bankai galėtų tuoj pat būti laikomi nemokiais ir pašalintais iš mokėjimų sistemų.

Ir kol Graikijos mokumas nebus atnaujintas, tol euro zona bus faktiškai praradusi vieną savo narę, nepaisant to, kad Graikijos centrinio banko vadovas ir toliau dalyvautų ECB valdytojų tarybos posėdžiuose ir Graikijos finansų ministras vis dar būtų Euro grupės narys, ir šalies balso teisės išliktų nepaliestos.

Taip, Graikijos ekonomika žlugtų, tačiau poveikis vieningosios valiutos zonai būtų minimalus dėl to, kad Graikija tesudaro 2 procentus euro zonos bendrojo vidaus produkto ir Graikijoje nėra visai euro zonos sistemai svarbių institucijų.

Galima net sakyti, kad Graikijos netesėjimas daugeliu atžvilgiu euro zonai pagelbėtų. Jos institucijos ko gero sutvirtėtų, nes pasidarytų aišku, jog sistema pakankamai stipri, kad pakeltų vieno savo nario žlugimą. Tuo pačiu ženkliai sumažėtų tolerancija deficito ribos pažeidimo atžvilgiu, taip pat ir tolerancija klaidingo duomenų pateikimo atžvilgiu.

Euro klubas persitvarkytų į federaciją, kurios mažiau svarbiems   nariams būtų   galima, taip sakant, tarti: „dinkite iš akių“. Rezultatas būtų tas, kad sprendimai būtų vis labiau priimami daugumos balsais, o ne konsensusu.

Aišku, keblumų gali sudaryti – užkrėtimo pavojus. Pagrindinė priežastis, kodėl Vokietija dabar pritaria Graikijos gelbėjimo plano skubinimui, yra pastarosiomis keliomis dienomis atsiradusi įtampa Ispanijos finansų rinkose. Priešingai Graikijai ir Portugalijai, Ispanija ir ypač Italija yra tikrai per didelės, kad joms būtų leidžiama sužlugti.

Taigi ar užkrėtimas bus mirtinas? Ispanijos ir Italijos finansų pagrindai, ypač jų sugebėjimas pačioms finansuotis, daug tvirtesni negu Graikijos ir Portugalijos. Be to, nei Ispanija, nei Italija nieko daug iš netesėjimo nelaimėtų, nes didžiausia jų valstybinių skolų dalis yra jų pačių piliečių rankose. Todėl netesėjimas nesumažintų jų užsienio skolų. O Graikijoje, priešingai, 90 procentų visų valstybinių skolų kreditoriai yra užsieniečiai, kurie netesėjimo atveju galėtų netekti savo turto.

Kartais rinkos elgiasi neracionaliai. Tikrasis euro zonos išbandymas – ne Graikija, o tai, ar ji gali apsaugoti mokumo problemų neturinčius savo narius nuo spekuliantų antpuolių.

Kol kas signalai nevienareikšmiai. Po bendro nervuotumo priepuolio vasarį, kai pirmąkart pasidarė aišku, jog tolesnis finansų krizės etapas gali atnešti visos valstybės netesėjimą, finansų rinkos ėmė vis labiau įžvelgti skirtumus tarp silpnesniųjų euro zonos narių. Rizikos įmokos judėjo viena linkme, tačiau labai skirtingais dydžiais. Ispanijos valstybinių obligacijų rizikos laipsnis padidėjo, bet vis tiek dar išliko dviem trečdaliais mažesnis negu Graikijos, o Italijos obligacijų rizikos laipsnis dar mažesnis.

Taigi euro likimas sprendžiamas ne Atėnuose, bet Madride ir Romoje “, – baigė savo straipsnį   dienraštyje „Wall Street Journal“ politologas Danielis Grosas.

Vengrijos dienraštis „Magyar Nemzet“ teigė, jog „atrodo, kad neklydo tie ekonomistai, kurie mano, jog anksčiau ar vėliau atsirūgs euro įvedimas ten, kur piliečių pajamos ir gerovė toli atsilikusios nuo vakarietiško vidurkio.

Dėl per ankstyvo bendros valiutos įsivedimo kenčia ne tik   „neturtingi giminės“, bet   ir pačių bendrųjų pinigų vertė.   Europa turi greit apsispręsti: arba ji taip sutvirtina eurą sąlygomis, kurias ne kiekviena šalis įstengs patenkinti ir užtat viena kita turės iš euro zonos išstoti, arba Europa ir toliau kiškiakopūsteliauja kaip ligi šiol ir žlunga kartu su savo bendrąja valiuta“.

Pasak Tokijo dienraščio „Mainichi Shimbun“, „dėl trijų priežasčių finansų rinkos ir toliau labai nepatiklios. Pirma, ar pasiseks derybos su Europos Sąjungos partneriais bei Tarptautiniu valiutos fondu ir ar finansų pagalbos Graikija tikrai sulauks?

Antra, kiek Graikijos vyriausybė tikrai įstengs laikytis griežto taupymo režimo protestų ir streikų savojoje šalyje akivaizdoje? Trečia, ar graikams užteks ištvermės taupymo kurso laikytis bent kelerius metus, padarant galą didžiulėms ankstyvoms pensijoms, per dideliam ir per gerai atlyginamų valstybės tarnautojų kiekiui ir per stambiam išsisukinėjimo nuo valstybinių mokesčių mastui?“ – klausė Japonijos sostinės dienraštis.

Kitas laikraštis vis dėlto tiki, kad trumpalaikėje perspektyvoje Graikijos įsiskolinimo krizė neabejotinai bus įveikta Europos Sąjungos ir Tarptautinio valiutos fondo pagalbos paketo dėka. Tai Šanchajaus dienraštis „Jiefang Ribao“.

Dar kitas laikraštis taip pat įsitikinęs, kad eurui ir eurozonai trumpalaikėje ir netgi vidutinėje perspektyvoje negresia joks pavojus. Tai Maskvos „Nezavisimaja Gazeta“.

Tačiau abu dienraščiai įspėja, jog finansinę eurozonos sistemą reikia iš pagrindų reformuoti. Tik Amsterdamo „Volkskrantas“ kviečia nepasiduoti ekonomistų piešiamiems „siaubo scenarijams“ ir neprisidėti prie „spekuliacijų apie mūsų pačių žlugimą“.

Šaltinis: Bernardinai, www.bernardinai.lt