Artimiausiais metais, jei tikėti teorija, turi pasikeisti bendroji žemės ūkio produktų gamyba. Mes žinome, kad taip ir bus, bet nežinome – kaip. Bet galime nujausti. Pirmiausia, kas savo laiku buvo ant Rosbalto šakos, turėtų prisiminti mano pirmuosius pasisakymus apie tai, kad aukštos aukso kainos daro betikslėmis šiuolaikines biotechnologijas. Tiksliau, ne visas iš eilės, o tas, kurios užsiima grūdų gamyba.
Priežastis tame, kad auksas jonų pavidalu buvo ir dabar naudojamas kaip „nanoskalpelis“eilėje genomodifikuojamųjų procedūrų. Ir jas atliekant šis auksas prarandamas, nes jo gavyba iš atliekų – labai nemalonus reikalas. Tai štai jau tada aš pasakojau, kad esant aukso kainai didesnei negu 400 baksų už truncą, jo, kaip genomodifikatoriaus, panaudojimas tampa nerentabilus. Vietoje jo pradedami naudoti geležies jonai, arba, jau nuo praeitų metų – ir gyvsidabrio jonai. Bet genomodifikuoti grūdai , išauginti geležies ir gyvsidabrio ciklais, realiai „elgiasi“ visai ne taip, kaip norėtųsi, ir tokių kviečių/rugių/nesvarbu ko auginimas tampa įdomiu užsiėmimu – visų pirma dėl genomodifikuotų „geležinių“ grūdų neatsparumo sausrai, o „gyvsidabrinių“ – ten apskritai visa krūva problemų. Ir galų gale, kaip mes visi žinome, grūdinių kultūrų plotai JAV, nuo mano aprašyto laikotarpio, mažėja, ir JAV jau nebeužima pasaulinio lyderio pozicijų grūdinių kultūrų auginime. Netgi tobulinant dabartines technologijas ir turint omeny visus kitus faktorius, galima tikėtis, kad, jeigu aukso kaina nenukris iki 450 baksų už truncą, arba iki 500, situacija JAV, auginant grūdus, nepagerės.

Šitą problemą Amerikoje – pagrindiniame dabartinių biotechnologijų centre – ėmė spręsti, perduodami vis mažiau rentabilius grūdų auginimo plotus kukurūzams ir sojai. Ten truputį kiti metodai, bet šitų kultūrų auginimo problema – gėlas vanduo. O tai kelia grėsmę, ir ne tik Amerikoje.

Pakartosiu savo ankstesnę tezę. Mes žinome, kad kažkoks įvykis įvyks, bet nežinome, kaip, ir imame kurti versijas, remdamiesi esama ir mus supančia realybe. 2007 – 2008 metais šia realybe man buvo branduolinis karas, nes tik jis ir galėjo sutrikdyti vegetacinį žemės ūkio produktų brendimo ciklą. Bet gyvenimas vystėsi, ir, nors karas ir visai galimas, bet jis gali būti nebranduolinis, ir šis žemės ūkio gamybos mažėjimo resursas pradeda mažinti įvykio tikimybę. Kai užsikūrė Islandijos ugnikalnis neištariamu pavadinimu, aš pamaniau, kad galbūt jis taps ž/ū produkcijos mažėjimo priežastimi dėl atmosferos skaidrumo sumažėjimo. ( Tiems, kas nesupranta, paaiškinsiu, - šito ugnikalnio dulkėse buvo didelis kiekis fluoro vandenilio, pakliuvusio ten iš aplinkinių fluoritų, o fluoro vandenilis turi tokią savybę – pakilti į aukščiausius atmosferos sluoksnius, nes jo molekulės atominis svoris ( 20 ) mažesnis už oro atominį svorį ( 29 ). Veikiant fotonams, fluoro vandenilio molekulė labai lengvai disocijuoja su protono ir ftoranijono junginiu, kuris savo ruožtu lengvai atlieka laisvųjų radikalų inhibavimo reakciją, kuri dar kažkaip toliau vyksta, nesvarbu kaip, nes čia ne bendrosios chemijos paskaita. Esmė, kas vyksta, yra tame, kad sumažėja spinduliavimo energijos, kuri pasiekia žemę, kiekis, ir ne kas nors dar. Vienas veikėjas iš Rosbalto, atsakydamas į tai, ėmė svaigti apie žemės albedo, atspindintį paviršių ir t.t. – apie antrinius atspindžius. Dar prieš dvejus metus aš būčiau pakėlęs skandalą, nes žmogus visai nesupranta, kokias nesąmones kalba, bet per tą laiką fluoro vandenilio išmetimo iš ugnikalnio greitis sumažėjo, o ir aš pasižadėjau to neimti giliai į širdį. Bet visgi išklosiu, kad angliavandenilių susidarymo augaluose procesas susijęs su spindulinės energijos kvantų gavimu, o ne arti žemės esančio oro temperatūra, ir jeigu tas žmogus to nesupranta, tai jis neadekvatus, ir kai kalbama apie atmosferos skaidrumo pokyčius, tai turima omeny tai, kas turi įtakos augalų fotosintezei, o ne aplinkos temperatūrą. Na, bet ugnikalnio išsiveržimas lyg ir silpnėja, ir velniai jo nematė. 

Dabar dienotvarkėje pateikiami nauji variantai pamąstymų, kodėl įvyks gamybos sumažėjimas. Dabar kalbama apie naftos plėvę, kuri turės įtakos vandens išgarinimui toje pačioje Meksikos įlankoje. Pažymėsime tris faktorius, įtakojančius situaciją ( neskaitant aiškios ekologinės katastrofos ), - pirmiausia, hidrofobinis jūros paviršius neleis vandeniui garuoti ankstesniu greičiu, antra, - paviršinis naftos angliavandenilių aktyvumas nugludina vandens paviršiaus mikroreljefą, ir, galų gale, - nebesant perteklinio šilumos kiekio pašalinimui per garinimą įvyks vandens masės Meksikos įlankoje perkaitimas. Visa tai kartu paėmus turi daryti stiprų poveikį ne tik JAV žemės ūkiui, bet ir Vakarų Europos ( ir netgi Šiaurės Amerikos, nors ten jau blogėti nebėra kam. )

T. y. – visi aprašytieji procesai negrįžtamai įtakoja vandens garų sklaidos mažėjimą ( ir pačios vandens garų generacijos ) iš Atlanto į JAV ir Vakarų Europos teritorijas. Kartu mažės JAV grūdinių kultūrų auginimo teritorijos, jas pakeis labiau reiklūs vandeniui kukurūzai ir ankštinės kultūros. Ir kadangi aukso kaina artimiausiu metu nesieks 500 baksų už truncą, - galima tikėtis, kad mes jau nustatėme pagrindinį „teismo dienos“ mechanizmą, kuris būtinai įtakos ž/ū produkcijos gamybą visame rutulėlyje.

2. Klausimas apie Rusiją irgi nesikeičia. Dabar iki 40 % biudžeto naudojama gyventojų atlyginimų didinimui. Tai be galo tęstis negali. Anksčiau ar vėliau turi atsirasti mechanizmai, kurie kompensuos šiuos iškrypimus. Situacija dabar – akivaizdi, - negalima stengtis išlaikyti tokios padėties, kai atlyginimų augimas suėda biudžeto liūto dalį, ir jokia valstybė negali to toleruoti, bet ir užgniaužti socialių problemų dabar negalima. Greičiausiai nueis „lengvatų monetizavimo“ keliu, t.y. neišvengiamai didins išmokas gyventojams – vykdys faktinį atsisakymą nuo nemokamo švietimo ir sveikatos apsaugos. Visa tai darys po rūpinimosi liaudimi šūkiais ir kalbomis apie tai, kad būti sveikais naudinga. Kažkas panašaus, - kiekvienam į rankas duos po krūvelę piniginių ženklų ar gudrų vaučerį, už kuriuos galima bus gauti medicinos pagalbą. Visi bus laimingi. O paskui pasakys, kad už medicinos paslaugas reikia mokėti. Ir didžioji gyventojų dalis, kuri retai kreipiasi medicininės pagalbos, bus patenkinta, nes jai pagerins gyvenimo kokybę ( už sveiką gyvenimą – truputis pinigų ), tie, kurie serga „normaliai“ - nieko nepajus, o tie, kurie daugokai serga, daugiau sužinos apie tai, kas yra tikrasis kapitalizmas. Kadangi jų bus mažai – visiems viskas pavyks. Su švietimu anksčiau ar vėliau atsitiks tas pats. Pagrindinė gyventojų masė mokosi tik to, ko jiems reikia. Pasiruošęs lažintis, kad didžioji gyventojų dauguma mūsų šalyje nieko nežino apie astronomiją, pro ausis praleido organinės chemijos pamokas vyresnėse klasėse, ar kokius nors specifinius optikos ar elektrodinamikos kursus, irgi vyresnėse klasėse. Didžioji šalies gyventojų dauguma niekada gyvenime nesinaudoja algebros arba analizės pradmenų žiniomis, ir vargu ar skirs tangentą nuo kosinuso. Ir šitoje situacijoje „darys žmonėms tik geriau“. Bus pasiūlyta švietimo sistemos „paslaugų monetizacija“. Kiekvienam skiriamas tam tikras pinigų pajus. Už jį galima išmokti automechaniko amatą, arba suvirintojo, arba per chemijos pamokas pilstyti iš vieno mėgintuvėlio į kitą. Arba gauti grynųjų pinigų už tai, kad į tam tikras pamokas nevaikštai. Gyvenimas dabar toks, kad daugelis berniukų savo noru eis į automobilių dirbtuves ar už tekinimo staklių, o tėvai juos skatins, nes bus viskas aišku, - ką kūdikis veikia ir kam jam tai gyvenime reikalinga. O vietoje chemijos pamokų arba voltmetro rodyklės stebėjimo pasirinks pinigus, - kad nupirktų marškinius tam pačiam kūdikiui, arba naują žaidimų priedą. Be to, reikia suprasti, kad mokytis automechaniko amato naudinga, nes tai, progai pasitaikius, pridės taškų į šeimos biudžetą, o va fizikos, chemijos, astronomijos pamokos – tikras nuostolis. Todėl visi aplinkui, įskaitant vaikus ir tėvus, nueis tuo keliu, kuriuo dabar eina visa JAV švietimo mintis, o taip pat ir Vakarų Europos, ir Japonijos, - t.y. „mokyklos visiems“ turi nors iš dalies atsipirkti. Tai, kas realybėje – kad iš tokių mokyklų neįmanoma įstoti į normalų koledžą ar institutą – kapitalizmo sąlygomis mažai ką jaudina. T.y. – pilnas dabartinių disciplinų ciklas, reikalingas mokslui tęsti – kainuos tam tikrą sumelę, ir gauti išsilavinimą bus galima ne visur ( pas mus jau einama šituo keliu – tai specializuotos mokyklos su pagilintu kalbų, fizikos - matematikos mokymu, ir t.t. ) Aš per savo gyvenimą mokiausi trijose skirtingose mokyklose, - pirmoje su pagilinta anglų kalba, paskui – vidurinėje su sustiprinta matematika ir ,o vėliau su sustiprinta chemija. Kiek žinau, vaikų skaičius, iš šių mokyklų įstojusių į aukštąsias 1980 metais ( arba berniukų, išėjusių į armiją ) labai skyrėsi, ir aš pasakoju 1980 metų situaciją, kai jokiu kapitalizmu pas mus ir nekvepėjo. Galiu jus užtikrinti, kad per paskutinius 30 metų išsisluoksniavimas visuomenėje tik pablogėjo. Ir anksčiau ar vėliau reikės pripažinti akivaizdų faktą – skirtingose mokyklose mus mokė ir moko skirtingai. Na, laaabai skirtingai. Ir tolimesnis vidutinio vaiko likimas – netgi vėlyvojoje TSRS - vienose ar kitose mokyklose susiklostydavo labai skirtingai. Nors, formaliai žiūrint – švietimas valstybinis ir nemokamas. Ir kuo anksčiau mums nustos dumti akis, tuo visiems bus paprasčiau gyventi.

Parengė Kęstutis Grinius

Šaltinis: vartotojulyga.lt