Šįkart norėtume atkreipti dėmesį į vieną dienraščio „New York Times“ redakcinį straipsnį, kuriame diskutuojamas Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiojo teismo nuosprendis uždrausti žmogžudystės nepadariusius nepilnamečius laikyti įkalintus iki gyvos galvos be teisės būti paleistiems lygtinai.

Į tai verta atkreipti dėmesį ne tik dėl nuosprendžio turinio, bet pirmiausia štai dėl ko. Laisvoje, demokratinėje visuomenėje teismuose atsidūrusios bylos gali būti ir būna viešų diskusijų objektu kiekvienoje bylos stadijoje – nuo ikiteisminio tyrimo iki nuosprendžio paskelbimo ir dar toliau – iki to nuosprendžio pilietinio vertinimo.

Žmonės – ir tam tikrose itin plačiose ribose žiniasklaida – turi teisę ir kartais netgi pareigą viską komentuoti. Tuo piliečiai ir skiriasi nuo vadinamųjų „runkelių“, o pilietinė žiniasklaida – nuo tualetinio popieriaus.

Antra, visa tai galioja ir Aukščiausiojo teismo, kuris Amerikoje atlieka Konstitucinio teismo funkcijas, atveju. Aukščiausiąjį teismą sudaro devyni Prezidento skiriami ir Senato patvirtinti teisėjai, kurių kiekvienas yra aukšto kalibro ir nepriekaištingos reputacijos bei savo individualią teisinę nuomonę turintis teisininkas.

Dėl to, trečia, labai dažnai pasitaiko, kad Amerikos Aukščiausiasis teismas sprendimą priima ne vienbalsiai, o pasidalijęs 8–1, 7–2, 6–3, 5–4. Nors daugumos teisėjų sprendimas lemiamas, kiekvienas teisėjas raštu pareiškia savo motyvus, kodėl jis daugumos sprendimui pritaria ar nepritaria.

Ketvirta, teisė – tai ne matematika, todėl suprantama, kodėl aiškindami įstatymus, kuriuos iš dalies ir kūrė vadinamieji „runkeliai“ ar jų atstovai, gali nesutarti ir prie skirtingų išvadų prieiti net patys išmintingiausi teisėjai.

O dabar – prie „New York Times“ redakcinio straipsnio, pavadinto „Naujas padorumo etalonas“. Jame redaktoriai sveikina JAV Aukščiausiojo teismo sprendimą uždrausti žmogžudystės nepadariusius nepilnamečius laikyti įkalintus iki gyvos galvos be teisės būti paleistiems lygtinai. Tuo teismas „pripažino, jog vaikai bręsta ir neturėtų būti neatšaukiamai baudžiami už jaunystės nusikaltimą, neperaugusį iki žmogžudystės.

Drauge teismas pripažino, kad ir valstybės bręsta, kad teisingumo ir konstitucinių principų normos šimtmečiams bėgant keičiasi ir kad naujos kartos turi jas interpretuoti iš naujo“.

Čia Niujorko laikraščio redaktoriai turi omenyje faktą, kad Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucija draudžia „žiaurias ir neįprastas bausmes“.

Kaip tik šiame fone teisėjų daugumai atstovavęs teisėjas Anthony`is Kennedy`is „pripažino, kad nepilnamečių nuteisimai iki gyvos galvos gal istorijoje ir nebuvo laikomi „žiauriomis ir neįprastomis bausmėmis“, tačiau dabar juos reikia laikyti neatitinkančiais Konstitucijos todėl, kad „padorumo normos evoliucionuoja“.

Jam pritarė ir teisėjas Johnas Paulas Stevensas, paprastai ir grakščiai rašydamas štai ką:

„Visuomenė keičiasi. Žinių gausėja. Kartais pasimokome iš savo klaidų. Bausmės, kurios neatrodė žiaurios ir neįprastos vienu metu, gali proto ir patirties šviesoje vėliau būti vertinamos kaip tik kaip žiaurios ir neįprastos“.

Tai, žinoma, supykdė teismo griežtuosius pažodininkus, kurie teigė, jog JAV konstitucijos kūrėjai, drausdami „žiaurias ir neįprastas bausmes“, turėjo omenyje tik kankinimą ir nieko daugiau.

Teisėjas Clarence`as Thomas, atstovaudamas sau ir kitiems dviems teisėjams, teigė, jog teismas, interpretuodamas tą „žiaurumo ir neįprastumo“ klauzulę kaip taikytiną ir neproporcingai bausmei,   peržengė ribas.

Tačiau, – tęsia „New York Times“ redaktoriai, – žiūrėti į šią bylą iš XVIII amžiaus perspektyvos reiškia ignoruoti neseniai išryškėjusius mokslinius duomenis, rodančius esminį skirtumą tarp paauglių ir suaugusiųjų psichikos.

Teisėjas A. Kennedy`is, išplėsdamas savo garsią 2005 m. nutartį, draudžiančią nepilnamečiams taikyti mirties bausmę, pažymėjo, jog smegenys dar bręsta net ir paskutiniaisiais paauglystės metais. Užtat jaunų nusikaltėlių veiksmai nebūtinai liudija tik „negrįžtamai sugedusį, morališkai nepataisomai supuvusį žmogaus būdą“.

Šioje byloje teisėjai sprendė Terrance`o Grahamo likimą. Abu jo tėvai buvo narkomanai, jis pats, 16-os būdamas, dalyvavo apiplėšiant restoraną, o po metų prisidėjo prie namų apiplėšimo. Floridos teisėjas nuteisė jį kalėti iki gyvos galvos be galimybės būti lygtinai paleistam. [...]

Aukščiausiasis teismas neįsakė T. Grahamo paleisti, neįsakė paleisti ir kitų 128 nepilnamečių, kurie skersai išilgai Amerikos (bet daugiausia Floridoje) įkalinti be teisės į paankstintą išleidimą.

Vietoj to, teismas paprasčiausiai tik davė šiems kaliniams galimybę parodyti, kad jie subrendo, reabilitavosi, kad praėjus daugeliui metų po jų nusikaltimų, jie turi bent vilties išeiti į laisvę. [...]

Teisėjų daugumos nuosprendis ypač drąsinantis dėl savo tiesaus pripažinimo, jog, be šalies konstitucijos kūrėjų, yra ir kitų juridinio įkvėpimo šaltinių. Mažas skaičius nepilnamečių, nuteistų iki gyvos galvos nelygtinai už nemirtinus nusikaltimus, rodo, kad valstijos, teisėjai, prokurorai ir prisiekusieji jau pasiekė de facto konsensusą prieš tokią praktiką.

Ir, nebijodamas būti nušvilptas, teisėjas A. Kennedy`is taip pat pasidairė ir į tarptautinę teisę savo argumentams sustiprinti. Jis pažymėjo, kad šitokie nuosprendžiai jau daugybėje šalių atmesti. Iki šiol Jungtinės Amerikos Valstijos buvo vienintelė valstybė dar šitaip baudžianti savo paauglius.

Dabar, Aukščiausiojo teismo teisėjų daugumos dėka, pasaulis tikrai priėjo vieningą nuomonę, - baigė savo vedamąjį   „New York Times redaktoriai.

Beje, čia nuo savęs pridursime, kad mirties bausmė suaugusiems kol kas Amerikoje, kaip ir Kinijos Liaudies Respublikoje, nėra   panaikinta.

Šaltinis: Bernardinai, www.bernardinai.lt