Mūsų su Martynu disputas tęsiasi, šį kartą jau kiek kultūringesnis. Martyno argumentus galima perskaityti tiek mano atsakymo komentaruose, tiek ir naujame įraše. Nenorėdamas kartotis, aš šį kartą problemą būčiau linkęs paliesti kitu kampu – asmeninio kūrėjo ir jo kūrinių gerbėjo santykio aspektu. Kad būtų aiškiau, apie ką kalba, pateiksiu labai paprastą pavyzdį:

Grupė X yra jaunas, neseniai debiutinį albumą įrašęs kolektyvas. Nors dėmesio jiems negaili nei specializuota spauda, nei radijo stotys, atlikėjų pajamos nėra vertos net samdomo darbuotojo pavydo. Didžiausią dalį pajamų grupė uždirba koncertuodama, dalyvaudama festivaliuose ar grodama uždaruose vakaruose. Be to, muzikantai šiek tiek prisiduria režisuodami garsą reklamoms ar įrašydami garso takelius įvairiems projektams.

Nieko čia naujo – taip gyvena daug muzikos grupių.

Taip, grupė X yra išleidusi CD – ir kadangi tai nebuvo paprasta (ar juo labiau pigu) padaryti, juo labai didžiuojasi. Grupės gerbėjai daugiausiai klauso jos muzikos koncertuose ar per radiją, bet patys tikrieji perka ir CD. Ne tiek iš reikalo, nes grupės dainas galima nemokamai parsisiųsti iš jos pačios MySpace tinklalapio, bet norėdami turėti suvenyrą ir taip parodyti padėką ir pagarbą mylimiems atlikėjams.

Ir vėl – nieko naujo. Tai įprasta atlikėjų ir jų kūrybos gerbėjų santykių istorija.

Na, o vieną dieną LATGA-A žmonės ima ir pasiūlo „toliaregišką“ sprendimą: kodėl gi tų, pačių ištikimiausių ir labiausiai mylinčių grupę gerbėjų neapmokestinus papildomai? Nusipirkai CD – sumokėjai. Įsirašei į MP3 grotuvą – sumokėjai. Saugodamas mėgstamos grupės CD pasidarei klausymui atskirą kopiją – vėl sumokėjai. Argi ne puikus planas?

Autorių teisių organizacijoms, kurios visiškai nesidomi kūrėjų ir jų gerbėjų santykiais, toks planas atrodo puikus. Bet ar jis atrodo puikus patiems kūrėjams? Kodėl jie turėtų reikalauti papildomos kompensacijos iš tų, kas yra pagrindinis jų populiarumo ramstis? Tų, kurie nepaisydami darganos renkasi į festivalius, kad išgirstų mėgstamą grupę? Kurie perka CD ne klausymui net, o tam, kad progai pasitaikius sumedžiotų solisto autografą?

Tie žmonės mylimos grupės kūriniams per metus ir taip gali išleisti ne vieną šimtą litų. Kabinėjimasis dėl kelių centų perrašant CD į ausinuką yra labiau įžeidimas nei prašymas dorai atlyginti. Ką atsakytų grupė tokiam gerbėjui, jei jis paklaustų:

- Vyrai, aš nepraleidžiu nė vieno jūsų koncerto. Nešioju jūsų marškinėlius, kolekcionuoju įrašus, rašau apie jus, organizuoju keliones su draugais į festivalius, kur grojate… O dabar jūs sakote, kad apvagiu jus nemokėdamas už tai, kad iš legaliai nusipirkto jūsų CD perrašiau muziką į savo ausinuką/telefoną? Jūs rimtai?..

Mes rimtai? Rimtai norime, kad kūrėjai savo gerbėjams paaiškintų, kodėl nevalia klausyti jų muzikos iš telefono, nesumokėjus prieš tai kažkiek centų už „atgaminimą“? Pavyzdžiui, koncerto pradžioje, iškarto po „Sveikas, Vilniau!!!“. Ar man vienam tai atrodo kaip groteskas?

Ir dar. Rašiau komentaruose, kad neneigiu atlikėjų teisės užsidirbti papildomai, tegu ir už tą nelemtą kopijavimą. Tik ar ne paprasčiau tiesiog imti ir pridėti tuos kelis centus prie CD kainos? Bent jau tiems, kas to norės, ką?

Muzikantai ir kiti kūrėjai, atsiliepkite. Ką jūs manote apie „kompensaciją“ už legaliai įsigyto jūsų kūrinio perrašymą į ausinuką, telefoną ar tiesiog atsargai, kad susibraižęs diskas nepražudytų kūrinio?

Šaltinis: www.nezinau.lt