„Fronto“ pabūklai buvo nutilę daugiau kaip pusmetį, laikas atgaivinti šias apžvalgas. Nors šiomis dienomis tai tikrai nelengva padaryti – namie kondicionieriaus neturiu, tad žliaugiantis prakaitas kėsinasi paskandinti klaviatūrą. O ir jėgas kaitra išsiurbė. Tačiau naujienų daug, todėl verta jomis pasidalinti ir apie jas padiskutuoti.

Karščiausia liepos kaitroje tikriausiai būtų mūsų vietinė – apie teismo sprendimą nubausti 1000 litų bauda žmogų, parsisiuntusį filmą „Zero II“ (toks pavadinimas?). Nežinau, ar filmas tiek vertas (girdėjau daug prieštaringų nuomonių), tačiau pamoka šiam konkrečiam torrentų vartotojui gavosi gana skaudi. Tik kyla klausimas, kokia pamoka? Nieko niekada nebesisiųsti (sumokėjus tūkstantį, ko gero pirmas pasiryžimas, šaunantis į galvą) ar pakeisti interneto paslaugų tiekėją ir pradėti naudoti VPN?

Tokios bylos ir jų PR pirmiausiai yra skirta platesnei publikai įbauginti, bet tas dalykas apskritai yra beviltiškas. Galima visiškai sąžiningai bijoti bausmės ir vis tiek masiškai siųstis filmus, programas, muziką. Čia kaip su žaibu. Bijai, bet dėl to visą gyvenimą užsidaręs namie nesėdėsi. Juo labiau, kad šio konkretaus perspėjimo vertė vienam Linkomanijos vartotojui yra maždaug 1 centas.

Beje, apie pinigus. Pasirodo, „piratų“ persekiojimas yra siaubingai nuostolinga reketo forma. JAV įrašų industrijos asociacija RIAA per 2008-uosius sumokėjo savo teisininkams 16 milijonų dolerių, kad tie bylose prieš muzikos klausytojus išreikalautų 391 tūkstantį dolerių. Manote, tiesiog prasti metai išpuolė? Ne, tai norma. Per 3 metus (2006-2008) RIAA išleido 64 milijonus, kad „uždirbtų“ 1,36 mln. Kas stebisi, kad su tokiais kovotojais už pelną įrašų industrija kiekvienais metais ritasi žemyn?

Įdomu, kad ji praranda pinigus, netgi iki siūlo galo apiplėšdama atlikėjus. Ar žinote, kad su įrašų bendrove pasirašęs sutartį muzikantas nuo kiekvieno 1000 dolerių, uždirbtų iš jo muzikos, gauna tik $ 23,40? Net 63% pajamų iš svetimos kūrybos ir darbo atitenka įrašų kompanijai, kuri šiais laikais net doros reklamos muzikantams nebepadaro – nebent pataria sukurti MySpace puslapį ir įdėti porą klipų į YouTube.

Dalis muzikantų pinigėlių „jų pačių labui“ išleidžiami lobizmui. Kiekvienais metais įrašų ir kino industrija siekia vis griežtesnių ir griežtesnių autorių teisių įstatymų. Biurokratams gerai – dėl pašlijusių santykių su gerbėjais kenčia visų pirma kūrėjai ir atlikėjai, o ne jų teises „ginančios“ organizacijos. Nutrūkęs ryšys ar konfrontacija su kūrinių vartotojais atima atlikėjams pasitikėjimą savo jėgomis ir skatina glaustis prie RIAA ir pan. Ko šiaip jau ir siekiama.

Tačiau ir su įstatymais, kaip ir su godumu pinigų, industrija smarkiai perlenkia. Slaptieji naujos tarptautinės ACTA sutarties protokolai taip pašiurpino juos perskaičiusius, kad į šalių vyriausybes dėl ACTA kreipėsi ne tik vartotojų teises ginančios organizacijos, bet ir… Intelektinės nuosavybės organizacija (IPO). ACTA yra tarsi šiuolaikinis skaitmeninis Ribbentropo-Molotovo paktas. Tik čia ne žemės dalinamos, o patentinės ir teisinės prievartos regionai. Šalys, sukaupusios daugiausiai patentų ir kitos intelektinės „nuosavybės“ siekia, kad bet koks pramoninis ar technologinis progresas už jų ribų būtų susaistytas prievolėmis „išradėjams“. Tarp tų išradėjų yra nemažai ir be kabučių, tačiau didžioji dauguma patentų šiais laikais pagal paskirtį nebenaudojami – jie tėra tik konkurencinio spaudimo įrankiai, ką puikiai demonstruoja ir technologinių bendrovių bylinėjimasis.

Natūralu, kad į ACTA pretenzijas labiausiai sureagavo sparčiausiai augantys regionai, visų pirma BRIC (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija) šalys. Nė viena jų neketina pasirašyti ACTA (dėl ko ši taip kruopščiai ir paslapčiomis ruošta sutartis gali būti visiškai bevertė). Nežinia dar ar ACTA pasirašys Europos Sąjunga – jos Parlamentas yra labai nepatenkintas, kaip ES vedė derybas dėl ACTA turinio.

Kol ACTA teberuošiama viešam pristatymui (kada nors toks bus iš tikrųjų?), Brazilijos įstatymų leidėjai gavo pasiūlymą „intelektininkams“ taikyti tokias pačias taisykles, kokias jie siekia primesti vartotojams. Nauja įstatymo redakcija šioje šalyje draudžia laikmenose ar failuose rakinti su DRM turinį, jei užraktai pažeidžia vartotojo teisę į sąžiningą panaudą. Pavyzdžiui, jei įstatymais nedraudžiama pacituoti kelių eilučių ištrauką iš enciklopedijos, tai jos DVD negali būti išjungta galimybė kopijuoti tekstą. Jei vartotojas turi teisę pasidaryti atsarginę DVD kopiją, tai tas DVD negali turėti apsaugos nuo kopijavimo priemonių. Neįsivaizduoju, kaip Brazilijoje nuo šiol bus prekiaujama kai kuriais agresyviomis apsaugomis suluošintais žaidimais, bet pats įstatymas yra mažų mažiausiai smagus – „quid pro quo“…

Šaltinis: www.nezinau.lt