Prieš trejus metus K. Adenauerio viloje, Italijoje, buvo galutinai sutarta dėl Tėvynės sąjungos ir Lietuvos krikščionių demokratų susijungimo. Sprendimas buvo nelengvas, prieš tai daug diskutuota, svarstytos alternatyvos ir nuogąstavimai. Burtas buvo mestas, sprendimas priimtas.

Esu vienas iš tų, kurie sveikino tokį sprendimą. Taip pat ir šiandien manau, kad tikrai prasmingų alternatyvų tokiam sprendimui nebuvo. Žinau, kad buvo svarstyta ir alternatyva atskirais sąrašais dalyvauti Seimo rinkimuose ir apie susijungimą svarstyti tik po to, kai abi partijos pateks į Seimą. Nesu tikras, ar LKD kandidatai savarankiškai būtų patekę į Seimą. Taip pat susijungimas užtikrintumo suteikė ir Tėvynės sąjungai, kurios lyderiai vis labiau linko prie glaudesnės draugystės su Liberalų sąjūdžiu. Savo ruožtu dalis krikščionių demokratų jau buvo pradėję žvalgytis į socialliberalus bei kitas potencialias politines sąjungininkes.

Tiesa, turiu pripažinti, kad buvau perdėm optimistiškas, nes tikėjausi, kad krikščionys demokratai suteiks svarbių vertybinių impulsų ne tik retorikos, bet ir politinio veikimo, prioritetų įvardijimo lygmeniu. Tikėjausi, jog į Seimą patekę krikščionys demokratai –  Valentinas Stundys, Česlovas Stankevičius ar Paulius Saudargas – bus daug labiau girdimi ir grąžins į Tėvynės sąjungos akiratį socialinio teisingumo klausimą.

Nežinau, dėl kokių priežasčių krikščionių demokratų įtaka išliko nežymi, jie buvo palikti  (ar pasirinko likti) anapus Vyriausybės. Galbūt jie susitelkė į parlamentinį darbą, o Lietuvoje, deja, daugiausia kalbama ne apie darbščius, bet apie skandalingus Seimo narius. Kita vertus, tai, kad, kovojant su ekonomikos krize, pertvarkant socialines valstybės investicijas, valdžioje esantys politikai itin retai prisimena krikščioniškojo socialinio mokymo principus, mano įsitikinimu, rodo arba krikščionių demokratų neįgalumą įsitraukti į viešas diskusijas, arba pastarųjų abejingumą, tenkinantis ramiu buvimu Seime.

Šios diskusijos išvakarėse dar kartą įdėmiai perskaičiau 1996 metų Lietuvos krikščionių demokratų partijos rinkimų programą „Tarnauti Lietuvai“. Galbūt ji nėra tokia plati ir ambicinga, kaip Tėvynės sąjungos 2008 metais parengta rinkimų programa, tačiau aiškumu, struktūra, gebėjimu trumpai išsakyti svarbiausius dalykus, 1996 metų programa iki šiol, mano požiūriu, lieka nepasiekiamu etalonu daugybei kitų programų, strategijų, kurias per pastaruosius keliasdešimt metų formulavo dešiniosios Lietuvos politinės partijos.

Programa „Tarnauti Lietuvai“ buvo rašoma, talkinant Vokietijos krikščionims demokratams, kurie, beje, pirmieji Europoje parodė dešiniųjų jėgų santalkos reikšmę. Nesu tikras, ar tuo metu Lietuvos krikščionys demokratai turėjo pakankamai vidinių išteklių, buvo pakankamai brandūs tokią programą įgyvendinti. LKDP viešajame veikime labai greitai nuo nuoseklaus teisingumo principo įgyvendinimo pereidavo prie moralizavimo bei politinių užkeikimų. Kita vertus, krikščionys demokratai ir neturėjo progos šią programą įgyvendinti, nes absoliuti dauguma rinkėjų 1996 metais pasirinko kitą politinę jėgą, kuri anuomet pasirašė susitarimą su Pramonininkų konfederacija. Įsitikinome, kiek pinigai lemia politikoje. Taip pat, koks pavojingas visuomenei gali būti valdžios ir galingiausių verslininkų koketavimas.

Vargu ar prasminga šiandien klausti, kas būtų, jei abi dešiniosios Lietuvos politinės partijos būtų vienodai nuosekliai antikomunistinės ir nebūtų pasirašiusios sutarčių su pramonininkais. Galbūt jos abi būtų sunykusios, galbūt pramonininkų pinigai būtų padėję į valdžią ateiti liberalams ar kuriai nors kitai partijai. Kita vertus, galbūt į Tėvynės sąjungą nebūtų įsimetęs lėtinio ekonomizmo virusas, skatinantis valstybę suvokti pagal verslo bendrovės standartus. Galbūt daug anksčiau Lietuvoje būtų susiformavusi dešiniųjų jėgų santalka.

Teisingumo sąvoka ir Lietuvos politikos paradoksai

Teisingumas yra kiekvienos visuomenės kertinis akmuo. Tai buvo akivaizdu vakarietiškos politinės filosofijos pamatus klojusiems senovės graikams, tai po ilgų klajonių turėjo pripažinti ir šiuolaikinė politinė teorija.

Pasak vieno generolo, durtuvai šių dienų pasaulyje yra svarbus argumentas. Juos pasitelkus galima pasiekti beveik viską, tačiau sėdėti durtuvų soste neįmanoma. Jei politinė valdžia remiasi vien prievarta, tai vargu ar galima kalbėti apie visuomenę ir valstybę, veikiau apie plėšikų gaujos užgrobtą miestą. Chrestomatinė tiesa: bet kuris valdovas šalia jėgos argumentų turi surasti ir kitų, kurie paaiškintų, kodėl pavaldiniams dera (teisinga) paklusti valdžiai. Kuo teisingesnė atrodo valdžia, tuo ji galingesnė bei mažiau prievartos jai tenka taikyti, kad išliktų. Kita vertus, sutarti, kad valstybė turi būti valdoma teisingai, tėra pirmas žingsnis. Sunkiau sutarti dėl to: kaip tvarkomą valstybę galima vadinti teisinga?

Pavyzdžiui, sovietmečiu labai daug kalbėta apie tai, kad sovietinis socializmas yra vienintelė santvarka, kurioje paisoma socialinio teisingumo. Pastarasis buvo suvokiamas kaip lygiavos sinonimas.

Žmonės, pasak sovietinių ideologų, iš esmės yra tarpusavyje panašūs, taip pat panašūs ir jų poreikiai, todėl teisinga siekti, kad kiekvienam būtų sudarytos panašios sąlygos šiuos poreikius patenkinti. Griežtai centralizuota valstybė ėmėsi „svieto lygintojos“ vaidmens. Tikrovėje lygiavos siekis virto karikatūra. Daugelis puikiai prisimename, jog sovietinėje sistemoje komunistinė nomenklatūra buvo „lygesnė“ už kitus, apsigobusi privilegijų skraiste bei prisiėmusi pretenziją kontroliuoti visos visuomenės gyvenimą.

Sovietinis eksperimentas atskleidė, kad formali lygiava įmanoma tik tuo atveju, jei visuomenę apvelkame tramdomaisiais marškiniais, t. y. apribojame žmonių siekius ir visus priverčiame tarnauti galingam valstybės aparatui, kurio išlaikymas suryja didžiąją dalį bendrai sukurtų gėrybių. Kita vertus, nereikia būti ekonomikos ekspertu, kad matytum, kokia galinga ekonominė jėga yra išlaisvinta privati iniciatyva. Net ir sovietmečio apologetai sutaria, kad Brežnevo ir Gorbačiovo laikų sovietinei sistemai buvo būtina ekonominė reforma, nes ji buvo pradėjusi „springti“ ekonomiškai.

Laisvos ir teisingos visuomenės siekis buvo labai svarbi varomoji jėga, vaduojantis iš sovietinės imperijos pelkės. Iš esmės teko kurti ant visai kitų pamatų besilaikančią politinę bei ekonominę sistemą, naikinančią sovietmečio privilegijas ir kartu bandančią kompensuoti okupacijos metu patirtas skriaudas. Per trumpą laiką buvo įvykdytos didžiulės reformos, nacionalizuoto turto privatizacija turėjo teisingiau perskirstyti ekonominį ir politinį kapitalą. Teko demontuoti neteisingą sistemą ir skubotai kurti naują, neturint net reikiamos patirties, grumiantis su ekskomunistų revanšistinėmis nuotaikomis.

Nenuostabu, kad visuomenės daugumos požiūriu, naujoji tvarka nebuvo pakankamai teisinga. Paradoksalu, bet 1992 metais buvę komunistinės nomenklatūros atstovai sugrįžo į valdžią kaip socialinio teisingumo gynėjai. Jie grįžo, skelbdami šūkį „per daug reformų“, tačiau svarbiausiu jų siekiu tebuvo noras apsaugoti pirmuoju reformos etapu įgytas gėrybes.

Vienas iš pokomunistinės transformacijos paradoksų – tai, kad nors reformomis siekta panaikinti sovietines privilegijas, naujai atsivėrusiomis galimybėmis geriausiai pasinaudojo būtent sovietinė nomenklatūra, virtusi naujaisiais Lietuvos kapitalistais.

1992–1996 metais Lietuvoje vyko valstybės resovietizacija ir senosios sistemos užgrūdintų kadrų sugrįžimas į svarbiausius valstybės postus. Sovietinė nomenklatūra – anuomet lygesnė už kitus, naujoje sistemoje patogiai jautėsi kaip naujasis politikos ir verslo elitas, kuriam galima kur kas daugiau nei kitiems.

1996-aisiais ekskomunistai triuškinamai pralaimėjo rinkimus. Prasidėjo naujas etapas, kurio metu buvo įvykdyta svarių ekonominių reformų, didėjo daugumos žmonių atlyginimai, tačiau, deja, nei nuoseklios desovietizacijos, nei tikro rūpinimosi tų, kurie sunkiausiai verčiasi, problemomis, neišvydome. Pasigirdo ir nutilo kalbos apie progresinius mokesčius. Visiems buvo paaiškinta, kad būtina mokėti kuo didesnes algas teisėjams, nes kitaip jie bus paveikūs išorės įtakoms. Kiek lengviau atsiduso pensininkai, kurių pensijos gerokai padidėjo, tačiau netruko ateiti Rusijos krizė ir pasirodė, kad politinė valdžia jai visiškai nepasiruošusi ir veikiau rūpinasi savo nei visos visuomenės interesais.

Taip pat neturėtume pamiršti ir iki šiol storu gandų sluoksniu apaugusią „Mažeikių naftos“ privatizacijos istoriją. Ji tapo svarbiausiu koziriu kylančios „politinės žvaigždės“ Rolando Pakso rankose. Komunistas, konservatorius, liberalas, o paskui libdemas R. Paksas prabilo apie tai, kad labai trūksta valstybėje teisingumo. Ir buvo išgirstas. Nes didžioji dauguma Lietuvos žmonių buvo įsitikinusi, kad valdžia nėra vienodai teisinga visiems, jog turtingiesiems leidžiama kur kas daugiau nei skurdesniems.

Tikrai nemanau, kad R. Pakso siūlomi atsakymai ir siekis susieti tvarkos ir teisingumo įvedimą su „tvirtos rankos“ politika gali būti vadinami vaisingais. R. Paksą galima vadinti gana tipišku populistu. Tačiau populizmas politikoje nėra vien politinė magija, bet veikiau supaprastintu ir klaidinančiu atsakymu į skaudžius klausimus. Galima įrodyti, kad populistų siūlomi sprendimai nesubrandins žadamų vaisių, tačiau tai nereiškia, kad neegzistuoja problema, kuriai siūlomas sprendimas.

Būta daug vilčių, kad Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, perėmę valdžią iš Gedimino Kirkilo, imsis tikrų permainų ir teisingumo, siejamo ne su autoritariniu valdymu, lygiava, bet su bendrojo gėrio, solidarumo ir subsidiarumo principų derme, samprata taps svarbiu politinės darbotvarkės elementu. Vilčių teikė ir programa. Ji nedaug nusileido jau minėtai „Tarnauti Lietuvai“ ir svarbiausia – žadėjo esminį vertybių perkainavimą bei marksistinės paradigmos atsisakymą. Vilčių teikė ir partijos atsinaujinimas bei jos lyderių tvirtinimai, kad jie pripažįsta savo klaidas, dėl jų gailisi ir iš jų mokosi.

Deja, viltys didžiąja dalimi nepasiteisino. Tikrai nenuvertinu Vyriausybės darbo kovoje su ekonomine krize, nuoseklaus ryžto taupyti, ekonominio atsigavimo strategijos kūrimo ir įgyvendinimo. Tikrai esu įsitikinęs, kad dėl šios Vyriausybės veiklos Lietuva tapo turtingesnė. Tačiau valstybės turtėjimas ir didesnis teisingumas, deja, nėra tapatūs dalykai. Būtent todėl Vyriausybės politiką ne kartą ironiškai esu pavadinęs buhalteriniu konservatizmu, kuris tikrai nėra krikdemiškos teisingumo sampratos įgyvendinimas. Kai girdžiu teiginį, jog svarbiausia sugrąžinti Lietuvą į ikikrizinį lygį, ginčijuosi, sakydamas, kad G. Kirkilo Lietuva tikrai nėra teisingos Lietuvos idealas, kurio turėtume siekti, mums reikia ne grįžti į ikikrizinės laikotarpį, bet tvirtai žengti tvirtai į priekį, ne tik mėgaujantis skaičių pynėmis, bet ir rūpinantis socialiai teisingesnės visuomenės kūrimu.

A. Kubiliaus Vyriausybę ir jo kalbas kritikuoju tikrai ne dėl to, kad šis politikas ryžosi nepopuliarioms reformos, bet todėl, jog pasigendu daugelio būtinų reformų. Rūpinamasi, kaip atkurti gerovę, buvusią prieš krizę, ir kalbama išskirtinai apie tai, kaip gauti pinigų ir kam juos paskirstyti, tačiau ne mažiau svarbu yra ištaisyti deformuotą ir neteisingą socialinę sąrangą su nepagrįstomis disproporcijomis, išsiskėtusiomis socialinės atskirties žirklėmis. Progresiniai mokesčiai, realios savivaldos įtvirtinimas, teismų apsivalymas, dėmesys regionams, kūrybiškumo skatinimas, dėmesys švietimui ir ugdymui – visa tai, kas buvo žadama prieš Seimo rinkimus, būtų labai svarbūs žingsniai teisingesnės visuomenės link.

Tai, kad šiandien iniciatyva politinėse diskusijose apie teisingumą yra atiduota socdemams ir paksistams, mano įsitikinimu, yra viena didžiausių Lietuvos politinės dešinės, o ir visos valstybės, problemų.

Žmonių totalus nepasitikėjimas Seimu, Vyriausybe, partijomis perauga į nepasitikėjimą valstybe. Tiksliau, jos pamatu – teisingumo principu. Ar tikrai tokios visuomenės daugumos nuostatos tėra valdantiesiems priešiškos žiniasklaidos subrandinti vaisiai? Ar tikrai šiandien svarbiausia, kaip siūlo A. Kubilius, įpūsti žmonėms daugiau optimizmo, o ne pripažinti, jog būta ir skaudžių politikų klaidų ir liko daug nepadarytų darbų?

Déjà vu?

XIX amžiaus antros pusės Vakarų Europa daugeliu atžvilgių primena dabartinius pokomunistinius kraštus. Viena vertus, tai buvo „aukso amžius“ ta prasme, jog jau seniai Europoje tiek ilgai nebuvo didelio karo. Po Napoleono sutriuškinimo Europoje įsigalėjo santykinė taika. Panašiai ir mes šiandien džiaugiamės, jog priklausome galingiausiam pasaulio aljansui – NATO. Tačiau anapus taikaus fasado virė didžiulės vidinės priešpriešos. Prisiminkime, kad XVIII amžiuje, įvykus pramoninei revoliucijai, Vakarų Europa tarsi atvėrė gausybių ragą. Atsirado daugybė naujų prekių, gamyba pradėjo didėti geometrine progresija. Deja, visa tai jokiu būdu nereiškė vidinės harmonijos didėjimo. Niekada iki tol nebūta tokios skaudžios socialinės nelygybės, taip sparčiai nedaugėjo elgetų, moterys ir vaikai buvo priversti dirbti po 16 valandų, prabilta taip pat ir apie didžiulį moralinį nuosmukį. Laisvoji rinka ir naujos technologijos kūrė turtus toli gražu ne visiems. Turtingieji turtėjo, o vargšai dar labiau skurdo. Šiomis aplinkybėmis gimė ir garsusis Karlo Markso manifestas, skelbiantis, jog darbininkai neturi ko prarasti, išskyrus savo grandines. Revoliucijos šmėkla klaidžiojo po Europą – kruvinas susirėmimas tarp darbininkų ir saujelės darbdavių atrodė neišvengiamas.

Būtent tokiomis aplinkybėmis buvo paskelbta popiežiaus Leono XIII enciklika „Rerumo novarum“, kuri yra krikščioniškosios demokratijos atspirties taškas. Popiežius kreipėsi tiek į darbininkus, tiek į darbdavius, siūlydamas sugyvenimo kelią, aiškindamas, jog priešprieša kenkia visiems. Nevaržoma, sudievinta rinka yra liga, – pripažino popiežius, – tačiau socializmo receptas siūlo vaistų, kurie pavojingesni už pačią ligą. Šie žodžiai vėliau su kaupu pasitvirtino sovietinėje Rusijoje, kur lygiavos siekis baigėsi kruvinu totalitarizmu. Vietoj revoliucijos Bažnyčia akcentavo aktyvią valstybės veiklą socialinėje srityje, stiprių profsąjungų svarbą bei žmonių organizavimąsi, ginant savo teises. Visuomenei nepakanka būti turtingai, dar svarbiau, jog ji būtų teisinga, tvirtino popiežius. Jis ragino visus krikščionis nelikti pasyviais ekonominių bei politinių procesų stebėtojais, bet aktyviai kovoti už teisingesnę visuomenę.

Popiežius Leonas XIII, reaguodamas į XIX amžiaus pabaigos ekonominę krizę, kalbėjo apie profsąjungų stiprinimo, bendruomeniškumo puoselėjimo, socialinio dialogo skatinimo ir pagalbos vargstantiesiems būtinybę.  Galingiausieji ano meto politikai išgirdo popiežiaus siūlymus. Deja, kai daugiau po 100 metų, popiežius Benediktas XVI 2009 metų vasarą paskelbė dokumentą „Caritas in veritate“ (Tiesa meilėje), kuriame priminė, kad ekonomika be teisingumo uždūsta nuo vartotojiškumo, kad žmonėms turi būti suteikta veikimo laisvė, o valstybė privalo rūpintis pirmiausia tais, kurie nesugeba pasirūpinti savimi, o ne vykdyti turtingųjų įnorius, šie raginimai skambėjo tyruose.

Kiek naujausioji popiežiaus socialinė enciklika paveikė Lietuvos politikų mintis ir veiksmus? Itin mažai. Net tų, kurie vadina save krikščionimis demokratais. Tiesa, galbūt yra politikų, kurie tyliai apmąsto enciklikos teiginius ir svarsto, kaip jie gali pagelbėti nūdienos Lietuvoje. Tačiau bent tie politikai, kurie kalba apie permainas, perspektyvas, paprastai kalba tarsi krikščioniškoji demokratija tebūtų skambus pavadinimas, o ne didžiulį veiksmingų permainų potencialą turinti doktrina.

Po Antrojo pasaulinio karo krikščioniškojo socialinio mokymo principų įgyvendinimas padėjo Vokietijai stebuklingai greitai atsitiesti. Akivaizdu, kad šie principai gali būti veiksmingi ir šiandien Lietuvoje. Tačiau ar Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai turi stiprybės ir kompetencijos pasiūlyti visuomenei teisingos visuomenės viziją? Ar Tėvynės sąjunga atras jėgų atsiplėšti nuo ekonomizmo, tvirtinančio, kad  visuomenė turi tarnauti ekonomikai, o ne atvirkščiai? Jei neturėčiau bent menkai rusenančią viltį, šiandien čia nekalbėčiau. Tačiau, pripažįstu, viltis nėra didelė, ir tas dokumentas (dviejų buvimo valdžioje metų įvertinimas bei perspektyvų aptarimas), kurį partija svarstė suvažiavime, šios vilties nesustiprina.

Norėčiau, kad mano kritika būtų suprasta kaip nuogąstavimas, jog pasikartos 1992 metų scenarijus, jog vėl ekskomunistai grįš valdžion su teze apie būtinybę atkurti socialinį teisingumą. Jei tikėčiau šia teze, sakyčiau, jog Tėvynės sąjungai net sveika sugrįžti opozicijon ir permąstyti savo politinius tikslus bei veikimo būdą. Tačiau neturiu pagrindo tikėti, kad kurie nors „naujieji gelbėtojai“ paprasčiausiai nesirūpins saviškiais, o rūpinimasis teisingumu liks tik retorikos lygmens.

Tai pagrindinė priežastis, kodėl sutikau dalyvauti Tėvynės sąjungos surengtoje diskusijoje ir išsakyti savo nuogąstavimus. Jie veikiausiai nieko nepakeis, tačiau būna situacijų, kai tyla nėra gera byla, kai reikia reaguoti, net ne realiai viliantis permainų, bet klausant sąžinės balso.

Tekstas parengtas pagal pranešimą, skaitytą Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų organizuotoje diskusijoje „Treji metai po susijungimo: jungtinės vertybės ir tapatybė”, vykusioje Vilniuje lapkričio 19 dieną.

Šaltinis: Bernardinai, www.bernardinai.lt