Paskutinį kartą šiais metais į Europos Parlamento (EP) rūmus Strasbūre susibūrę parlamentarai plenarinės sesijos metu itin daug dėmesio skyrė žmogaus teisėms. Jau 22-ą kartą teikiama EP Andrejaus Sacharovo premija už minties laisvę šiais metais atiteko su Kubos diktatūra ir cenzūra kovojančiam psichologijos mokslų daktarui, nepriklausomam žurnalistui ir disidentui Guillermo Farinasui , kuris dėl komunistinio savo šalies režimo į ceremoniją, vykusią gruodžio 15 dieną, atvykti negalėjo.

Apie žmogaus teisių padėtį pasaulyje buvo parengta ataskaita (pagrindinė rengėja – Lietuvos europarlamentarė Laima Andrikienė). Liberalų ir demokratų aljanso už Europą (ALDE) frakcijos šešėlinis pranešėjas Leonidas Donskis, iš karto po pranešimo sutiko atsakyti į klausimus apie A. Sacharovo premijos laureatą ir pasidalinti įžvalgomis apie minties laisvę bei Lietuvos žiniasklaidą. Kalbino Dalia Rauktytė.

Kokia Jūsų nuomonė apie šiemetį A. Sacharovo premijos laureatą?

G. Farinasas yra labai garbingas žmogus. Regis, nėra jokios abejonės, kad jis nusipelnė A. Sacharovo premijos. Tai senas Kubos disidentas, niekada nepriėmęs Fidelio Kastro režimo, jis yra daug kartų pasirinkęs bado streikus, vos išlikęs gyvas, bet kartu yra atsisakęs bet kokios smurtinės kovos formų. Dėl to jis artimas gražiausiai rusų disidentų tradicijai. Kartais manyje kyla tam tikras vidinis protestas, kai mėginama savintis didžiuosius rusų disidentų vardus ir jų simbolinį kapitalą, ne visai suvokiant, kas jie buvo. Tačiau tokių abejonių nėra G. Farinaso atveju...

Jau trečią kartą A. Sacharovo premija paskirta Kubos minties laisvės gynėjams. Ar nekilo tarp Parlamento narių kontroversijų, priimant sprendimą skirti premiją G. Farinasui?

Taip, kilo, tačiau vienintelis protesto balsas buvo todėl, kad vėl Kuba. Niekas neprieštaravo prieš asmenį. Visi suprato, jog G. Farinasas yra garbingas ir vertas šio titulo žmogus.

O Parlamente visą laiką bus nesutinkančiųjų. Parlamentarai atsigabena į debatus daug išankstinių nuostatų ir politinio jautrumo, savo simpatijų bei antipatijų. Natūralu, kad Belgijos, Prancūzijos politikai geriau žino Afrikos šalis ir žmogaus teisių pažeidimus ten, negu buvusioje Sovietų Sąjungoje, Vidurio Azijoje. Todėl dažnai ietys laužomos, kada išsiskiria politinių grupių jautrumo ir dėmesio formos.

Diplomatai visą savaitę stengėsi, kad G. Farinasas atvyktų į Strasbūrą ir pats atsiimtų apdovanojimą, tačiau ceremonijoje taip ir liko tuščia kėdė ir garso įrašas su laureato kalba. To ir reikėjo tikėtis?

Neabejojau, kad Kubos valdžia jo iš šalies neišleis. Jam buvo pritaikyta gerai žinoma forma: „Mes tau leidžiame išvykti, bet negarantuojame, kad tu galėsi grįžti“. Lygiai taip pat kažkada yra elgęsi sovietai, kada A. Sacharovas gavo Nobelio taikos premiją. Ir tada buvo pasakyta: „Nori skrisk, bet negarantuojame, kad galėsi sugrįžti.“ A. Sacharovas bijodamas, kad jo neizoliuotų užsienyje, susitarė su žmona (žinoma žmogaus teisių gynėja Jelena Boner), kuri nuvyko ir atsiėmė premiją. Tą patį dar pakartojo Kinija, neišleidusi Nobelio taikos premijos laureato, disidento Liu Siaobo atsiimti apdovanojimo. Vis dėlto manau, kad ceremonijoje akcentai sudėti buvo gražūs ir Europos Parlamento (EP) pirmininko Jerzi Buzeko kalba, ir pati atmosfera Parlamente bylojo, kad visa tai yra prasminga.

Tačiau per ceremoniją prieštaravimo gestų vis dėlto būta. Ne visi atsistojo, ne visi plojo ir ne visi buvo gerai nusiteikę.

Nesistebėkite. Šioje institucijoje šimtaprocentinio susitarimo niekada nebus. EP sėdi dalis žmonių, kurie apskritai yra Europos Sąjungos (ES) oponentai, švelniai tariant. Šitie žmonės neatsistoja skambant Beethoveno muzikai, ES himnui, tai žmonės, kurie iš pačių savo gelmių neigia pačią ES idėją. Bet demokratinė institucija privalo garantuoti vietą ir opozicijai.

Kitąmet Lietuva pirmininkaus Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijai (ESBO). Esate sakęs, kad mūsų šalis turi galimybę atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį į svarbias problemas. Viena jų – neteisėtas valstybių elgesys su žmogaus teisių gynėjais, kovotojais už žodžio laisvę.

Dar sunku prognozuoti, kaip bus. Žiūrėsime, kaip ESBO atrodys. Ypač šiuo metu ji yra keista organizacija. Manau, kad jai vadovaujančių šalių patirtys stipriai skiriasi. Daugiau vilčių dedu į Lietuvos pirmininkavimą ES 2013 metais. Pirmininkavimas padės mobilizuoti mūsų politikus ir galbūt pavyks parodyti daugiau gražių ir šviesių Lietuvos pusių, daugiau nuveikti garsinant šalies vardą, kultūrą.

Atsivėrus virtualioms erdvėms, atrodo, kad šalies vardą išgarsinti nebūtų sudėtinga, tačiau mūsų šalies interneto erdvėje nemažą dalį užima ne tiek laisvos, kiek neapgalvotos, įžeidžiančios minties plėtotės. Ar nemokame tikslingai panaudoti atsivėrusių naujųjų technologijų galimybių?

Yra tam tikra kaina, kurią tenka mokėti už atsivėrusias naujųjų technologijų erdves. Nesu tikras, kad mokame elgtis su virtualiomis erdvėmis. Pavyzdžiui, visko esu prisiskaitęs užsienio internetiniuose komentaruose, bet tokių komentarų, kokie vyrauja mūsų šalyje, užsienyje neteko man skaityti. To tiesiog nėra. Net kaimyninėje Estijoje to nėra. Vadinasi, šiandien dar nemokame iš tikro naudotis atviromis virtualiomis interneto erdvėmis. Laikas turėtų išmokyti.

O kaip apskritai žodžio ir minties laisvę vertinate šiandienėje mūsų šalies žiniasklaidoje?

Lietuvoje yra visko. Būtų neteisinga matyti tik vieną pageidaujamą paveikslą. Yra simptomų, kad Lietuvoje nėra visai gerai su laisvu žodžiu, ypač popierinėje spaudoje.  Yra dalykų, kurie man labai nepatinka „Lietuvos ryte“ arba „Respublikoje“, tiesa, dėl skirtingų priežasčių. Bet man labai nepatinka būtent tie leidiniai, kuriuose greičiausiai redaktoriai arba leidėjai sustyguoja turinį taip, kaip nori. Nereikia būti dideliu specialistu, kad tai pajustum. Nėra vidinės įvairovės, o tai iš karto krenta į akis. Šito nepritaikyčiau tokiems interneto leidiniams kaip „Bernardinai.lt“. Tai unikalus katalikiškas portalas, nors kartu savaip liberalus, atviras, kupinas pačių įvairiausių požiūrių. Arba „Delfi.lt“, nors jis komercinis, ir nepulčiau įrodinėti, kad yra labai intelektualus ir pakylėtas, tačiau nuomonių įvairovės jame netrūksta.

Viena tendencija krenta į akis – atsiranda įtakingesnių verslo ir politikos sąjungos formų, dėl kurių kenčia žurnalistai. Kartais tiesiog mėginama panaudoti leidinį tam, kad būtų ginama aplinka, kuri nebūtinai yra verslo aplinka, joje yra ir politikų, viešų figūrų ir ko tik nori. Ir, deja, mes sergame tokia Rytų Vidurio Europos liga. Tačiau Lietuva nėra išimtis, serga ir kitos šalys.

Vis dėlto minties laisvės Lietuvoje yra daugiau nei Ukrainoje, jau nekalbant apie Rusiją, nors simptomai mūsų šalyje nėra geri, vidinė įvairovė žiniasklaidoje yra sumenkusi. Laimė, yra pavienių žurnalistų, kurie mane vis dar maloniai nustebina. Lietuvoje yra puikios radijo žurnalistikos, anaiptol nėra mirusi ir televizijos žurnalistika. Nėra ta padėtis tragiška mūsų žiniasklaidoje, tik gal reikėtų padėti toms šviesioms jėgoms stotis ant kojų.

Vis dažniau pasigirsta nuogąstavimų, kad laisvos minties reiškimas sukelia nemalonių incidentų. Pavyzdžiui, daug polemikos Lietuvos žiniasklaidoje sukėlė žurnalo „IQ. The Economist“ vyriausiojo redaktoriaus Vladimiro Laučiaus išėjimo iš darbo istorija. Gal galėtumėte pakomentuoti?

Nenorėčiau komentuoti, kadangi tai yra susiję su daugeliu asmeninių dalykų, tačiau man labai gaila, kad Lietuvos žiniasklaidoje nebuvo pasakyta net dešimtadalis tiesos. Galiu pasakyti, kad šiame konflikte nebuvo idėjų susidūrimų. Čia reikėjo išsiskirti kaip išsiskiria džentelmeniškos šeimos – gražiai ir tyliai. Šitas konfliktas neturėjo nieko bendra su cenzūra ir nuomonių skirtumais, jis buvo susijęs tik su darbo etika.

O Jums, anksčiau dirbusiam žurnalisto darbą, ar teko susidurti su įtakos siekiančiomis jėgomis iš šalies?

Dirbdamas žurnalistinį darbą jaučiau tik tam tikrą komercijos įtaką labai netikėtais būdais. Tai nebuvo blogų žmonių ar man negero linkinčiųjų sprendimai, tai buvo komercinė konjunktūra, kuri tuo metu pradėjo formuotis ir Lietuvos televizijoje. Dėl manęs buvo persistengta, iš anksto buvo nurašyta mano kultūros laida kaip nebūsianti populiari. Tačiau laida „Be pykčio“ tapo populiari, ir tai buvo didelis režisierių, redaktorių, operatorių nuopelnas. Aš tik buvau daugiau atlikėjas ir tam tikrų idėjų autorius. Spaudimą jaučiau tik komercinį – mane atakuodavo dėl reitingų. Paaiškėjus, kad tas reitingas pranoksta kitų kultūros laidų reitingus, nurimta.

Na, o kaip rašantis publicistas spaudimo nesu patyręs. Matyt, žmonės neturi iliuzijų dėl mano asmenybės. Aš tam nepasiduočiau. Jeigu būtų pabandyta atlikti intervenciją mano atžvilgiu, šyptelėčiau ir paprašyčiau atsisveikinti.

Tačiau ne visada aplinkybės leidžia taikiai pasukti skirtingais keliais.

Deja, egzistuoja įvairių šėtoniškų būdų žmogui palaužti, ir tai nebūtinai pinigai, grasinimai. Tai yra moralinės šantažo formos - galima pamėginti pakenkti artimiesiems arba sukompromituoti artimus žmones. Yra baisių būdų ir geriau jų žmogui nepatirti.

Todėl kartais geriau gyventi be didesnių kompromisų. Jeigu matys, jog nepalikai uodegų ir kad negalima per daug kabintis, tada tos jėgos, kurios norės korumpuoti, sugadinti, papirkti, žinos, jog nebus lengva. Ir bent tris kartus apgalvos, ar verta prasidėti. Greičiausiai paliks ramybėj, nenorės pernelyg sunkaus žaidimo. Reikia turėti labai aiškias taisykles, principus, o jeigu mėginama šantažuoti ir paspausti, reikia netylėti ir viską viešinti, atiduoti susikaupusią įtampą visuomenės teismui. Kartkartėmis verta šį bei tą paviešinti. Noras, kad jūs turėtumėte paslapčių, ir yra būdas žmogų paveikti.

Ačiū už pokalbį.

Šaltinis: Bernardinai, www.bernardinai.lt