Verslu užsiimantys žmonės, o ypač smulkieji verslininkai, dažnai skundžiasi, kad jų santykiai su  kontroliuojančiomis institucijomis nėra lygiaverčiai ir kad sunku rasti teisybę. Šiems žmonėms įprasta pasiūlyti teisybės paieškoti teismuose – tai padaro net pačios kontroliuojančios institucijos, įteikdamos patikrinimo aktą. Jei nesutinki su sprendimu ir paskirta nuobauda -  kreipkis į teismą. Manoma, kad nagrinėjimas teisme bus naudingas visų pirma pačiam skundžiančiajam. Tai gali pakeisti institucijos sprendimą arba nurodyti gaires ateities veiklai. Be to, formuojama teismų praktika duos bendros naudos – pavyzdžiui, mažinant kontroliuojančiųjų institucijų savivalę.
Tačiau verslu užsiimantys žmonės, nors ir nesutinka su jų išvadomis, dažnai nepasinaudoja šia teise ir neskundžia kontroliuojančiosios institucijos sprendimo. Dalis tokio pasyvumo gali būti visai natūralus - ginčas teisme kainuoja laiko ir pinigų. Tad žmogus sutinka su abejotina kontroliuojančiosios institucijos „teisybe“, nes mano, kad laimėjimo atveju nauda bus mažesnė nei patirtos sąnaudos.

Vis tik verslu užsiimantys žmonės dažnai sako, kad kontroliuojančios institucijos sprendimo jie neskundžia dėl to, kad nesitiki rasti teisybę, nenori sugadinti santykių su institucija, bijo užsitraukti jos nemalonę. 27 - asis LLRI ekonomikos tyrimas sako, kad ši priežastis yra labai paplitusi. Ekspertai teigia, jog net 54-ų procentų sprendimų, su kuriais verslininkai nesutinka, jie neskundžia, nes nenori sugadinti santykių su veiklos prievaizdu ir nesitiki teisingo sprendimo. Ne vien dėl nepasitikėjimo teismais, bet ir žinodami, kad toliau reikės turėti reikalų su kontrolieriais, verslininkai, ypač smulkieji, dažnai praryja neteisybės piliulę.

Tai, kad net pusė ekonomine veikla užsiimančių žmonių sutinka su jų nuomone neteisingais sprendimais,  yra iškalbinga. Visų pirma tai sako, kad norint Lietuvoje užsiimti kokia nors savarankiška veikla, vis dar yra labai svarbu palaikyti gerus santykius su verslą prižiūrinčiomis institucijomis. Iš esmės, tai yra dar viena korupcijos forma, net jei neduodamas kyšis ir nėra jokių kitų finansinių motyvų. Beje, į šiuos „draugiškus santykius“ galima žvelgti ir iš efektyvumo taško. Jei „žmogiški“ santykiai, dėl kurių galima susitvarkyti reikalus, yra tokie vertingi, vadinasi institucijos turi daug vidinių rezervų savo veiklai gerinti.

Antra, tai rodo kokia didelė galia yra sutelkta kontroliuojančiųjų institucijų rankose. Šios žymiai lanksčiau gali taikyti teisės aktus, jei žino, kad jų sprendimas nepraeis teisminio patikrinimo procedūros. Tikrintojai -  siuzerenai, o verslininkai – vasalai. Įstatymuose įtvirtintos „lygios“ teisės tėra formalumas. Kaip rodo tyrimas, praktikoje dažniau lemia ne jos, bet verslininkų lūkesčiai, kuriuos suformuoja patirtis. Tokioje dirvoje, deja, pilietiškumas neveši. Trečia, įvertinus tai, kad pusė verslininkų atsisako skundimo teisės vardan ramybės, visą statistiką apie teismui apskųstus kontroliuojančių institucijų sprendimus reikia apžiūrėti ir iš kitos pusės. Nes ji nerodo institucijos darbo kokybės. Ji gali byloti nepasitikėjimą, baimę, korupciją.

Ūkio ir Teisingumo ministerijos siekia pakeisti kontroliuojančiųjų institucijų funkcijas, baudėjus perauklėti patarėjais, priversti kontroliuojančias institucijas vykdyti mažiau neplaninių patikrinimų. Tai - svarbus žingsnelis, siekiant sulyginti piliečio ir valdininko teises. Dar daugiau, tik šis kelias gali užtikrinti, kad šalyje realiai laikomasi tų įstatymų, kuriuos pavesta taikyti kontroliuojančioms institucijoms.

Šaltinis: Lietuvos laisvosios rinkos institutas, www.lrinka.lt