Natūrinis ūkis – visuomenės ūkio organizavimo forma, būdinga laikotarpiui nuo pirminės bendruomenės iki ankstyvosios feodalinės ekonomikos, kurioje vyrauja žemės ūkio produktų gamyba, skirta ne pardavimui, bet pačių gamintojų tarpiniam ir galutiniam vartojimui. Natūriniam ūkiui būdingas artimumas gamtai, žemės ūkio gamybos, pagrįstos primityvia žemės ūkio technika ir rankų darbu vyravimas, tradicinių gamybos būdų ir gaminamos produkcijos pastovumas, gamybos uždarumas bei ūkio vienetų universalumas – gebėjimas patiems apsirūpinti visais reikalingais ištekliais ir pasigaminti pragyvenimui būtinų produktų. Tai sąlygojo lėtus ekonominės plėtros tempus. Natūriniame ūkyje be žemės ūkio nemažą reikšmę turi namų pramonė, medžioklė, žvejyba, rankiojimas.

Po Romos imperijos žlugimo Europa gyveno natūrinio ūkio sąlygomis. Jeigu amatininkas gamindavo vežimą – tai, su nedidelėmis išimtimis,  jį gamindavo nuo „A“ iki „Ž“, jeigu statydavo namą – tai irgi tai atlikdavo nuo pradžios iki galo. Į viduramžių pabaigą, situacija pradėjo kiek keistis. Natūrinis ūkis pradėjo nykti, kas savo ruožtų ilgainiui suformavo tokį reiškinį, kaip „technologinė zona“.

„Technologinių zonų“ teorija

Natūrinį ūkį keičiančios sistemos pagrindiniu bruožu tapo darbo pasidalijimas, kuris pasireiškė tuo, kad vietoje vieno amatininko, kuris visą darbą atlikdavo nuo pradžios iki galo, tą patį darbą pradėjo daryti keletas amatininkų (cechų, vėliau gamyklų), kurie pradėjo specializuotis konkrečiame darbe (vienas ratų gamyboje, kitas kamanų ir t.t.). Pradinėje stadijoje darbo pasidalijimas buvo gana nedidelis, tačiau einant laikui jis intensyvėjo. Pažymėtina, kad darbo pasidalijimas leido gerokai padidinti darbo našumą ir suaktyvinti technologinį progresą.

Nors darbo pasidalijimo procesas turėjo neabejotinų pranašumų prieš natūrinį ūkį, tačiau didžiausiu jo trūkumu buvo tai, kad jis griovė per šimtmečius nusistovėjusią tvarką Europoje, ardė visą įprastą gyvenimo tvarką, jėgų balansą, todėl vargu ar natūrinis ūkis taip paprastai būtų užleidęs savo pozicijas, jeigu ne išoriniai faktoriai.

XVI amžiaus Europa susidūrė su aplinkybėmis, kurios ją grasino numarinti badu (pilnąja to žodžio prasme). Tuo laiku Europoje prasidėjo (arba kitų šaltinių teigimu šis procesas suintensyvėjo, o prasidėjo dar XIV a.) „mažasis ledynmetis“. Maisto derlius pradėjo mažėti, padažnėjo nederliaus metai. Viso to pasekmė – maisto stygius, kuris labiausiai jautėsi šiaurinėse kontinento valstybėse. Vienintelis būdas išgyventi tokiomis sąlygomis buvo pagaminti kažką, ką galėtum parduoti tiems, kas turi maisto perteklių, t.y. Europos pietinėms valstybėms.

Tuo metu, kai šiauriečiai kentė nuo maisto trūkumo, į pietų Europos šalis, ypač į Ispaniją, plūdo Lotynų Amerikos šalyse išgaunamas auksas. Aukso masės padidėjimas smukdė jo vertę, o taip pat ir sunkino šiauriečių galimybes įsigyti iš pietų maisto produktų, nes šiauriečių turimo aukso vertė vis menko. Svarbu buvo ir tai, kad aukso vertės kismas sunkino ir šiauriečių gamybinę veiklą, kuri vis daugiau pradėjo remtis darbo pasidalijimu. Pažymėtina, kad vykdant veiklą tokiu būdu, yra būtina, kad kiekvienas iš konkretaus gaminio gamintojų galėtų įvertinti savo gaminamo gaminio vertę ir ją parduoti kitam, t.y. būtinas vieningas vertės matas, kuriuo tuo laiku buvo auksas. Aukso vertės kitimas griovė nusistovėjusią vieningos vertės sistemą.

Žinia, kad mirtis iš bado yra ne tik vienas baisiausių dalykų, kuris gali ištikti žmoniją, bet ir vienas efektyviausių jos progreso variklių, verčiančių žmones keistis. Atsaku į kylančias problemas tapo „reformacija“, kurios viena iš išdavų – natūrinio ūkio nykimas ir darbo pasidalijimo proceso intensyvėjimas.

Tuo laiku Katalikų bažnyčia buvo viena, o gal ir pati turtingiausia Europos organizacija. Todėl nieko nuostabaus, kad viena pagrindinių reformacijos judėjimo tezių buvo ta, kad bažnyčia turi atsisakyti savo puošnumo, bei turtų. Reformacijos judėjimas pagrindė ir pateisino bažnyčios turtų nusavinimą, kas padėjo gauti papildomų lėšų, taip reikalingų maistui įsigyti. Antra pasekmė, daug fundamentalesnė ir svarbesnė, buvo ta, jog reformacijos judėjimas reikalavo bažnyčios atsisakyti ne tik prabangos ir turtų, bet ir keitė vertybių sistemą, „biblinę“ vertybių sistemą, kuri sudarė tuometinės visuomenės stuburkaulį.

Iki XVI amžiaus lupikavimas (skolinimas už palūkanas) buvo laikomas nuodėmingu užsiėmimu. Kartu su reformacija, Europoje prasidėjo idėjinė transformacija, kuri lupikavimą leido pripažinti moraliai priimtinu elgesiu. Taip prasidėjo Europos palaipsninis biblinių vertybių atsisakymo procesas. Lupikavimo arba šių dienų terminais kalbant – bankų kreditų, pateisinimas tapo neišvengiama būtinybe. Šiaurės europiečiams vieninteliu būdu išgyventi tapo prekybinė ir gamybinė veikla. Pinigų skolinimas už palūkanas leido suaktyvinti minėtas veiklas. Europoje pradėjo formuotis kapitalizmas.

Kapitalizmas plačiausiai paplitusia prasme yra ekonominė ir socialinė sistema, kurioje gamybos priemonės (taip pat vadinamos kapitalu) yra privačioje nuosavybėje, prekės ir darbo jėga perkama ir parduodama laisvoje rinkoje, pelnas reguliariai reinvestuojamas arba investuojamas į naujas technologijas ir ūkio šakas.

Vienu šios ekonominės-socialinės sistemos bruožu tapo didelis darbo pasidalijimo laipsnis, orientavimasis į inovacijas, bei sparti technologinė pažanga. Valstybės (įskaitant su jomis susijusias šalis ir kitas teritorijas), kurių ribose vyko darbo pasidalijimo procesas, buvo vystomos technologijos, gaminama pagrindinė masė prekių – tapo vadinamosiomis „technologinėmis zonomis“. Pirmąja technologine zona tapo Anglija. Iš viso pasaulio istorijoje tokių zonų buvo penkios – Anglija, Vokietija, Japonija, TSRS ir JAV.

Vienas esmingiausių technologinių zonų teorijos teiginių (atitinkamai zonos pagrindinė ypatybė) – technologinė zona, norėdama išlikti ir vystytis, privalo nuolat augti. Kitaip tariant, technologinė zona privalo nuolat didinti savo rinką (vartotojų skaičių). Technologinės zonos negali viena su kita sugyventi, nes privalo nuolat auginti savo vartotojų skaičių, kitu atveju ūkis paremtas dideliu darbo pasidalijimo laipsniu ir technologine pažanga tampa nerentabilus, kitaip tariant – toks ūkis bankrutuoja. Tuo būdu, kiekviena iš zonų, išnaudojusi savo vidinius augimo resursus, bei išsiplėtusi į teritorijas, kurios nepriklauso jokiai technologinei zonai, vielai ar anksti kaktomuša susiduria su kita technologine zona ar zonomis. Technologinės zonos koegzistavo nuolatinės konkurencijos sąlygomis, kurios neretai pasireikšdavo ginkluotais susirėmimais, t.y. karais.

XX amžiaus pasauliniai karai sunaikino didžiumą technologinių zonų. Liko tik dvi – JAV ir TSRS.

XX a. 8 dešimtmetyje abi technologinės zonos susidūrė su tomis pačiomis problemomis – rinkų (vartojimo) augimo galimybės buvo išnaudotos. Prasidėjo sąstingis, bei paieškos, tikslu rasti išeiti iš susidariusios situacijos.

(tęsinys…)

Šaltinis: www.rytisval.lt