Aną savaitę “Pinigų kartoje” rašiau apie pasipūtusias supermamas ir jų Užupio turgelį (tema pasirodė artima liaudžiai: vien iš mano Facebook nuorodos ten suplaukė pusė tūkstančio lankytojų), bet dar labiau publika užsikabino už paminėjimo apie nekilnojamąjį turtą ir apie tai, kad Vilniuje butą (bent jau dabar) ne pirksiu, bet nuomosiuos, ir kad visi aiškintojai apie tai, kad nuomotis neapsimoka, o reikia pirkti, gali išsirikiuoti į eilę ir, armonikos vedami, žygiuoti nuspėjama kryptimi.

Mane ypač mylintiems tai yra lyg ir įrodymas, girdi, Užkalnis nors į Lietuvą ir grįžta, bet uodegą įmerkti bijo. Suprask, apsisukęs varys jis lauk iš tos Lietuvos kaip kulka, kai pamatys, kokia toji Lietuva iš tikrųjų yra baisi ir kaip joje kraupu yra gyventi.

Norėčiau patikslinti: pati diskusija apie tai, kas labiau apsimoka – nuomotis ar pirkti – yra visiškai teisėta ir įdomi. Pati tema nėra kvaila ar išlaužta iš piršto.

Kas yra unikalu ir specifiškai lietuviška, tai aršus užsidegimas, tiesiog religinė aistra, su kuria dažnai puolamas bet kas, kas nesilaiko konvencinio daugumos kelio, o tas kelias yra toks, kad reikia turėti savo, ir nemėtyti pinigų į balą. Tai valstiečio filosofija, giliai tūnanti baimė, kad savininkas yra ponas, o tas, kas ne savininkas, bet nuomininkas, yra amžinoje pono malonėje.

Nieko neturiu prieš patį požiūrį: esu giliai įsitikinęs, kad kiekvienas turi gyventi taip, kaip jam labiau patinka, ir jei pats nuosavybės faktas užpila dideliu palaimos sluoksniu ir pasimėgavimu, ir dar panieka mažiau išmanantiems (tokiems, kurie neperka, bet nuomojasi) – tebūnie. Tegul aiškina.

Bet būna labai juokinga, kaip būtent dėl šio valstietiško naivumo išsidūrę varguoliai, įsikinkę į skolas vos ne iki grabo lentos, nusipirkę “investicijas” popierinėmis sienomis* tolimuose didmiesčių priemiesčiuose, visokiose Subiniškėse, paskui bliauna nepatenkinti ir kaltina “Skandinavų bankus”, kurie mus, lietuvius, paniekino. Bankai jums, vargeliai jūs, nieko per prievartą negrūdo. Dalino labai lengva ranka, tik reikėjo žiūrėti, ką imate ir po kuo pasirašinėjote. Sumanūs skolintojai būtent iš to mentaliteto ir užsidirbo, nes sprendimas dėl pirkimo vargu ar buvo racionalus: jis buvo religinis, paremtas jausmais ir priimtas ta pačia smegenų dalimi, kuri skatina lietuvius užsakyti didžiausią įmanomą granito paminklą, kaip Gibraltaro uolą, “mylimos mamutės atminimui” kapinėse. Nes taip liepia lietuviška siela.

Dar kartą sakau, kad nieko blogo tokiame sprendime nėra (kalbu apie buto pirkimą, ne apie paminklą mamutei – mamutę reikėtų mylėti, kol ji gyva). Tiesiog kalbose apie tai, kaip būtinai reikia pirkti, yra dažniausiai sąmoningai apsimetama (pamirštama) tikroji situacija ir visi faktoriai: tikėtina buto/namo vertė po 30 metų projektuojama remiantis kosminio optimizmo prognozėmis, būsto susidrožimas, kuris reikalaus kapitalinio remonto, apskritai ignoruojamas (nes butas yra įsivaizduojamas toks, koks jis yra dabar***, o ne toks, koks bus tuomet). Apie išlaidas buto priežiūrai, stogo perdengimui, parketams ir langams, durims ir virtuvei ir viskam kitam (už ką nuomojamame name moka šeimininkas) apskritai nelinkstama šnekėti, nes tai blaško ir neleidžia pasinerti į saldų savęs apgaudinėjimo dūmelį apie “investiciją”.

Be to, pinigai dabar ir pinigai po 30 metų yra sulyginami, lyg apie jokį diskontavimą nebūtų girdėję. Kalbant apie tai, kad po 30 metų bus skola išmokėta, ir turėsite kapitalą, kažkaip nepagalvojama, koks kapitalas būtų turėtas, jei 20% turto vertės pradinė įmoka būtų sėkmingai investuota ne į plytas ir skiedinį, o į ką nors kitą. Tai trukdo iliuzijai apie Pinokio verslo modelį su užkastais pinigėliais, iš kurių užauga aukso medis, ir be jokių pastangų. Agresyvus ir labai pelningas investavimas be jokių pastangų tautiniame folklore gyvena jau nuo “Sekundės” banko laikų.

Apskritai, kalbėti apie investicijas baisiai mėgsta tie, kas labai iš tolo nujaučia žodžio prasmę. Investicija – ne tas pats, kaip “išleidimas”. Investuoji tuomet, kai tikiesi, kad išleisti pinigai duos pelną. Žmonos nusipirkti aukso papuošalai nėra “investicija”, kad ir ką ji besakytų. Tai, kad jų perpardavimo vertė neprilygsta nuliui tuojau po įsigijimo (kaip kokio kibino ar varškės pončiko iš kiosko), ir tai, kad tą papuošalą (kaip ir butą) galima perparduoti antrinėje rinkoje, dar nedaro jų investicija.

Na, o kalbant apie sprendimą, pirkti ar nuomotis, man regis, tinka taisyklė “kiekvienam savo”, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių ir nuo to, ko pageidauja perkantysis/nuomojantysis. Sąlygos pigesniame segmente yra ne tokios pačios, kaip brangesniame**. Pavyzdžiui, Vilniaus Senamiestyje už kokius 3000-4000 Lt per mėn. galima išsinuomoti fantastišką, erdvų senos statybos butą, kuris perkant kainuotų kokius pusantro milijono ir už kurį dvidešimt penkis metus reikėtų mokėti po kokius 8000 Lt per mėn. Čia, man rodos, aritmetika labai paprasta: daugelis tų, kas gali laisvai išsinuomoti, niekuomet gyvenime negalėtų sau leisti jo pirkti.

Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje “Protokolai”.

—

* Teko girdėti apie butus, kuriuose pertvaros buvo tokio plonumo, kad sanmazgo kambaryje galėjo išlaikyti vandens bakelį ant sienos tik tuomet, jei kitoje pusėje (kaimynų bute) ant sienos irgi buvo vandens bakelis. Kaimynams vieną kartą tą bakelį nukabinus kažkokio remonto tikslais, kitoje pusėje esantis septynių kilogramų bakelis su keliolika litrų vandens savo svoriu išgriovė pertvarą ir du kaimynų tualetus pavertė bendru sanmazgu, kuriame buvo erdvu, bet privatumo trūko.

** Kas dar kartą įrodo, kad šiaip jau geriau turėti daugiau pinigų, nei mažiau.

*** Taip pat masto ir tie, kas sako, kad norėtų gyventi amžinai arba beveik iki 120 – pažiūrėkite į tuos, kam bent jau 90, ir pasidarys aišku, kad jų gyvenimas tikrai ne toks, kaip jūsų.

Šaltinis: PiniguKarta.lt