Kadangi esu šioks toks autorius ir rašau knygas, susilaukiu retkarčiais pageidavimų iš skaitytojų, girdi, kur tavo knygų elektroniniai variantai? Jų nėra.
Prisipažinsiu, mano santykiai su elektroninių knygų šalininkais susiklostė labai nelengvai. Gal daugiausiai todėl, kad jie yra kaip butų pirkimo šalininkai ir kaip iPhone aistringi propaguotojai: jie kaip kokie radikalūs islamistai. Kitų nuomonių jiems nebūna, jei nesi jų bažnyčios išpažinėjas, tai tik dėl to, kad tau trūksta proto, arba tu šiaip esi negeras žmogus. Todėl tie žmonės niekuomet nesutiks, kad galima netikėti šiame rinkos ir visuomenės vystymosi etape elektroninėmis knygomis dėl objektyvių ir racionalių priežasčių, o ne dėl pamišusio priešiškumo pažangai.

Man elektroninės knygos nepatinka. Aš turiu pakankamai prietaisų namie, kuriems reikia įkroviklio ir adapterio, jei galiu dar vieno išvengti, taip ir padarysiu.

Popierinės knygos pakankamai pigios (tikrai ne baisiai brangesnės už elektronines) ir jos visiškai besąlygiškai tavo amžiams. Jokių licencijų, jokių back-up’ų, jokių slaptažodžių prisiminimo – popierinė knyga yra štai pati sau, nereikalaujanti nei baterijų nei priežiūros, ir ji bus, kol nesudegs per gaisrą arba kol nepamiršiu jos lėktuve skaitydamas (esu išmėtęs pasaulyje kelias knygas, įkištas į lėktuvų krėslų žurnalų kišenes ir atitekusias, tikriausiai, tiems kas valė lėktuvą). Kalbant apie lėktuvus: skirtingai nuo elektroninės skaityklės (kuri yra visiškai nepavojinga lėktuvo navigacijai, bet tu paaiškink kam nors, kad gudrus), apie popierinę knygą neaiškins nė viena palydovė. O aiškins? O kaipgi. Pažiūrėkit į telefonus ir Blackberry. Juk yra Flight Safe režimas, jis ATJUNGIA velniop visas bevieles komunikacijas, bet vis tiek juk pribėgs, ir vykdydamos instrukcijas, lieps išjungti. O aš apsimesiu, kad išjungiu, nes žinau, kad mobilieji telefonai šiuolaikinių skrydžių saugumui jokio pavojaus nekelia*.

Bet aš čia nukrypau nuo temos. Taigi, elektroninės skaityklės. Kitas argumentas: skaityklėje galima sutalpinti dešimt tūkstančių knygų ar panašiai. Na, ir kas? Aš vis tiek per vieną kelionę fiziškai nespėsiu perskaityti daugiau nei kokių keturių knygų (jei ten bus keturi reisai), na, o jei taip atsitiks, nusipirksiu oro uoste dar vieną. Tie dešimt tūkstančių knygų skaityklėje yra kaip penkiasdešimt tūkstančių apps’ų (taikomųjų programėlių) iPhone, kuriomis taip mėgsta girtis iPhone bažnyčios parapijiečiai. Iš tų programėlių naudingos yra kokios aštuonios, o likusios yra instaliuojamos ir niekada (arba beveik niekada) nenaudojamos, na, nebent parodant pažįstamiems.

Dar vienas privalumas yra paieška. Aš jums garantuoju, kol jūs užkursite skaityklę ir atidarysite norimą failą ir suvesite paieškos duomenis, aš popierinėje knygoje jau būsiu radęs norimą vietą. Ne todėl, kad aš baisiai gabus, o todėl, kad analoginiai variantai turi savų pranašumų. Ir skenuoju aš puslapius akimis kaip koks Google serveris.

 Kaip rašytojas, jei rašyčiau Britanijos, Amerikos ar Vokietijos rinkai, seniai išleisčiau knygas elektroniniame variante, nes ten yra pakankamai pirkėjų. Čia man nepavyko gauti informacijos iš platintojų, kiek gi iš tikrųjų legalių lietuviškų knygų yra parduodama, bet kol kas niekas nepaneigė gandų, kad jei parduoda dešimt, tai būna gerai. Nemokamų, žinia, išplatina daugiau.

Žinau, žinau, žmonės sakys – turiu iPad, turiu Kindle, bet negaliu nusipirkti, o tikrai pirkčiau, jei būtų legali kopija. Gal ir yra žmonių Lietuvoje, kurie tikrai pirktų, bet jų gal apie šešiasdešimt, ir aš juos visus jau pažįstu. Visi kiti, besiskundžiantys, kad autoriai ir leidyklos neplatina knygų e-versijų, iš tikrųjų nieko pirkti neketina ir norėtų nulaužtos nemokamos, ir tiek autoriai, tiek leidyklos tai supranta. Užtat patys ir nemeta rinkon jų – tegu piratai bent jau paskenuoja ir per OCR pervaro, kad būtų šioks “barrier of entry”, kad ne viskas tą pačią dieną torrentuose atsirastų, kai tik pasirodys legalioje e-versijoje.

Kitas dalykas, kuris stabdo – ir dar ilgai stabdys – elektroninių knygų plėtrą: Lietuvoje nėra tradicijos profesionaliems, normalias pajamas turintiems žmonėms nuolatos keliauti visuomeniniu transportu, kur Vakaruose perskaitoma didžioji dalis lektūros, ypač tokiose šalyse, kaip Britanija, o taip pat ir Amerikos ir Japonijos didmiesčiuose, kur dėl nežmoniškų nekilnojamojo turto ir nuomos kainų miesto centre žmonės važinėja velnias žino iš kur, po dvi valandas į vieną pusę. Taip, žinau, yra (arba bent jau buvo ekonomikos burbulo pūtimosi laikais)  važinėjančių į Vilnių į darbą iš Ukmergės mikriukais, bet praeis dar daug laiko, kol kuris nors iš jų įsigis skaityklę ar iPad už kokius pusantro tūkstančių litų, o jei atsitiktų toks stebuklas, kad nusipirktų, tai aš jums garantuoju, kad visą kelią iki Vilniaus žais Angry Birds, o ne knygas skaitys.

Ir apskritai, paėmus vidutinės skaityklės įsigijimo kainą, padalinus iš kokių 25 litų, gausime 40-60 popierinių knygų, tai yra, daugiau, nei vidutinis suaugęs Lietuvos gyventojas ketina perskaityti, kol neateis giltinė su dalge ir nepasikvies į kitą vietą, kur bibliotekininkai būna su ragais ir kanopomis ir kur šildymas centrinis, vien karštos smalos pagalba.

Tokia situacija yra dabar, ir aš nepažadu, kad ji niekada nepasikeis. Bet bent jau 2-3 metus radikalūs pasikeitimai, man regis, negresia.
____________________

* Tikrai nekelia. Palydovės ir palydovai juos patys palieka įjungtus savo švarkų kišenėse, tik garsą pritildo. Ir kiekviename dideliame transatlantiniame lėktuve būna bent keli ar keliolika įjungtų mobiliojo ryšio telefonų.

Šaltinis: PiniguKarta.lt