Prieš kelis dešimtmečius Kinijos valdantieji stovėjo kryžkelėje. Jie galėjo skirti visus resursus vidinės rinkos kūrimui arba galėjo visas jėgas mesti pramonės kūrimui, kuri aptarnautų kitų šalių rinkas.

Pirmasis kelias – tai visų pirma stambių ūkių/kolūkių kūrimas, kurie taptų pirminiais vartotojais, perkančiais miestų pramonės produkciją. Tai būtų „užkūrę“ procesą, kurio pasekoje Kinijoje būtų atsiradusi stipri vidinė rinka. Galvos nukirsti neduodu, kad tai tikrai būtų pavykę padaryti, bet šansų Kinija turėjo. Galų gale, toks kelias nebuvo unikalus ir nepramintas. Juo jau buvo praėjusi Tarybų Sąjunga ir, reikia pasakyti, sėkmingai. Stalinui pavyko įsukti vidaus vartojimą.

Kinai, kaip žinome, pasirinko antrąjį variantą. Jis buvo paprastesnis ir žadėjo greitesnį „ekonominį stebuklą“. Stebuklas išties įvyko. Kinija tapo pasaulio gamintoju „numeris vienas“. Kinijoje išdygo įspūdingi dangoraižiai, atsirado modernūs keliai ir t.t., ir pan. Tačiau viso to „stebuklo“ tamsioji pusė – tai visiška priklausomybė nuo eksporto, silpna vidinė rinka, nesugebėjimas į tą „stebuklą“ įtraukti bent jau didesnės dalies gyventojų. Galima spėti, kad Kinai nėra kvaili ir, jog šią klaidą jie bandė ir bando ištaisyti. Kinija išleido milijardus bandydama įsukti vidaus vartojimą. Vyriausybė tiesiogiai arba per bankus išdalijo (t.y. paskolino) maišus pinigų, kurių sąskaita buvo statomi namai, keliai, tiltai ir t.t.

Kinijoje milijonai žmonių gyvena pusbadžiu. Milijonai neturi kur gyventi, tačiau spėjama, kad net 64 milijonai butų (!) stovi tušti. Skaičius įspūdingas, sunku ir patikėti, kad tai gali būti tiesa. Net, jeigu jis ir yra pramanu, faktas lieka faktu – Kinijos miestuose ištisi naujai pastatyti kvartalai yra beveik negyvenami.

Surasti norinčiųjų apsigyventi naujuose namuose būtų labai nesunku, tačiau dauguma iš norinčiųjų nesugebėtų sumokėti už tuos butus ir namus. Kinijos vyriausybė galėtų nemokamai leisti juose apsigyventi savo tautiečiams, tačiau taip daryti pastoviai ji negalėtų. Ūkis turi tapti savarankišku, turinčiu pakankamai finansiškai pajėgių vartotoju.

Kad ši rašliava apie negyvenamus ištisus kvartalus nėra pramanas, puikiai iliustruoja ir vienos Australijos televizijos (SBS Dateline) dokumentinis reportažas (anglų kalba):

Kažkuria prasme šie kadrai iliustruoja ir visos pasaulio ekonomikos būklę. Norinčiųjų įsigyti naują būstą, automobilį, televizorių yra ištisos minios, tačiau neturinčios lėšų dėl mažo uždarbio arba kreditų, kurie eliminavo juos iš ateities vartotojų rato. Kinijoje ir kitose valstybėse vartojimas krenta, nes vartotojai neturi pakankamai lėšų naujiems pirkiniams.

Šaltinis: www.rytisval.lt