Nuo pat pirmųjų dienų mokykloje esame mokomi, kad demokratija yra pati geriausia valdymo forma. Ji užtikrina visuomenės gerovę ir klestėjimą. Ji leidžia laisvai reikšti savo mintis, realizuoti savo troškimus, be kliūčių dalyvauti šalies politiniame gyvenime. Sunku su tuo nesutikti. Pastaruosius 50 metų Vakarų pasaulyje klestėjusi demokratijos forma iš ties buvo nebloga.

Tačiau didžiausias šiuolaikinės demokratijos trūkumas yra tas, kad ji egzistuoti gali tik šiltnamio sąlygomis. Demokratija gyvybinga tik tuo atveju, jeigu šalyje yra pasiekiamas aukštas pragyvenimo lygis, kuris leidžia susiformuoti viduriniąjam sluoksniui. Pasiturintis vidurinysis sluoksnis tampa demokratinės valstybės valdančiojo elito atramos tašku. Leidžiama laisvai reikšti savo mintis, rengti ir dalyvauti įvairaus plauko demonstracijose, eitynėse, leidžiama keiksnoti valdantįjį elitą. Materialinė gerovė užglaisto daugelį nesutarimų, bei nugludina daug aštrių kampų. Socialinių išmokų pavidalu nusiperkamas ir neturtingiausių gyventojų sluoksnių lojalumas.

Paprastai teigiama, kad demokratija laiduoja ekonominę gerovę, tačiau drįsčiau teigti, kad yra atvirkščiai. Ekonominė gerovė leido ir leidžia įtvirtinti demokratinę valdymo formą. Vakarų pasaulyje demokratinė valdymo forma įsitvirtino tik įsigalėjus kapitalizmu. Kapitalizmo užuomazgos pradžia galime laikyti XVI a., kai pradėjo formuotis šiuolaikinė gamybos (vis ir vis didėjantis darbo pasidalijimas) bei finansinė sistema (platus „popierinių“ pinigų naudojimas, gamybos proceso kreditavimas). Kapitalizmas leido Vakarų pasauliui suformuoti imperinio pobūdžio darinį, į kurį palaipsniui pateko visos pasaulio valstybės. Kapitalistinė santvarka a priori suponuoja netolygų gėrybių (resursų, prekių ir paslaugų) judėjimą. Vienos valstybės gauna (uždirba) daugiau, negu kitos. Tikra, lygiavertė konkurencija tėra tik gražus mitas. Kapitalizmas suteikė Vakarams tiek ekonominį, tiek ir karinį pranašumą prieš kitokios ekonominės ir socialinės santvarkos valstybes, kas leido turtėti kitų sąskaita. Palaipsniui Vakarų šalyse gerėjo ir pragyvenimo lygis.

Vakarų pasaulio demokratija, maitinama netolygiu gėrybių paskirstymu viso pasaulio mastu, suformavo gražų mitą, kad demokratija yra raktas į ekonominį klestėjimą. „Demokratija“ tapo savotišku prekybos ženklu, kuris buvo pradėtas „pardavinėti“ po visą pasaulį. Kiekvienai ekonomiškai vos rusenančiai valstybėlei buvo dramatiškai kalama, kad ji privalo puoselėti demokratiją, jeigu nori tapti turtinga. Paminėti, kad ta Vakarų pasaulio geradarė, kuri ir skleidžia tokias mintis, gyvena puikiai nemaža dalimi būtent todėl, kad ta valstybėlė badmiriauja, niekas niekada ir nesivargino.

Istorijoje sunkiai rasime bent jau trumpą epizodą, kurio metu visi gyveno vienodai gerai. Visada kažkas gyveno geriau už kitus dėka to, kad kažkas gyveno blogiau. Kapitalizmas nėra nei išimtis, nei didelė naujovė. Jis tėra tik dar vienas eilinis žmonijos evoliucijos etapas, kurio metu pasaulyje dominuojantį vaidmenį užima Vakarų valstybės.

Savo prigimtimi demokratiniai režimai yra tokie pat žiaurūs, kaip ir nedemokratiniai. Valdantysis elitas buvo negailestingu visais laikais. Tačiau šiuolaikines Vakarų valstybes valdantys elitai gali sau leisti būti pakančiais kritikai, demonstracijoms, keiksnojimams, nes visi tai nekelia pavojaus pačiai elito egzistencijai. Materialinė gerovė daugelį žmonių padaro apatiškais daugeliui dalykų. Grupės, kurios reiškia nepasitenkinimą, vargiai gali sugriauti pačią sistemą.

Diktatūrinėse valstybėse situacija diametraliai priešinga. Kaip taisyklė, tokios valstybės tegali užtikrinti aukštą pragyvenimo lygį tik nedideliai daliai visuomenės. Svarbu ir tai, kad tokiose valstybėse vargiai gali egzistuoti kelios elito grupės, skirtingai nei demokratinėse. Gėrybių užtenka tik vienai elito grupei. Dėl apverktinos materialinės būklės didelė visuomenės dalis, kuri klestinčioje demokratijoje yra apatiška politikai, yra daug aktyvesnė ir paprastai susikoncentravusi į režimo (t.y. valdančiojo elito) pakeitimą kitu elitu, tikintis, kad naujieji „mesijai“ juos pamaitins ir šiltai aprengs. Diktatūros yra priverstos į visus nepasitenkinimo pasireiškimus reaguoti grubiai ir greitai. Nebuvimas įsišaknijusios ir taikios elito pakeitimo procedūros, taip pat leidžia jai daug grubiau elgtis, nes suvokiama, kad už parodytą žiaurumą gali niekas ir nenubausti (demokratijoje bausmė būtų neišvengiama, nes per artimiausius rikimus už tokią partiją niekas nebalsuotų). A. Lukašenka gali sau leisti daug daugiau, negu D. Grybauskaitė.

Dėl besitęsiančios ekonominės krizės (plačiau<<) demokratinėse valstybėse pradeda vykti procesai, kurie iš esmės yra būdingi diktatūroms. Didėja fizinių ir juridinių asmenų veiklos kontrolė, iki ausų ginkluotus kareivius pamatysi ten, kur anksčiau ir nesvajojai jų sutikti. Visa tai dar tik pradžia. Vakarų pasaulyje ekonominės krizės (kuri, kai kurių analitikų teigimu, yra ne paprasta ekonominė krizė, o viso dabartinio socialinio-ekonominio modelio (t.y. kapitalizmo) transformacijos į kažką naują pradžia) pasireiškimas dar yra itin menkas. Kol kas jos vakariečiai dar visu gražumu ir nepajautė. Jeigu prognozės, kad Europoje ir JAV pragyvenimo lygis smuks ne mažiau kaip 30-50 procentų yra teisingos, demokratijos laukia rimtas išbandymas, kurio ji greičiausiai ir neišlaikys.

Didžiausia Vakarų demokratijų tragedija yra ta, kad jose gyvuojanti politinio gyvenimo logika yra ta, kad politikai negali tautai skelbti jokių blogų naujienų. Politikas, kuris pasakys, kad esame gilioje smegduobėje, kuri greitai dar pagilės kelis kartus, šansų laimėti rinkimus neturi jokių. Dėka to gyvename nuolatinių gerų naujienų bakchanalijoje.

Dar 2000 m. gegužę finansininkas Džordžas Sorosas ištarė viena iš savo „sparnuotų frazių“:

„Muzika jau pasibaigė, o jie vis dar šoka…“

Ekonominė ir socialinė sankloda jau pradėjo trupėti, o mums seka pasakas apie krizės pabaigą. Politikai negali pasakyti teisybės net, jeigu ir suvokia situacijos rimtumą. Nori nenori, peršasi mintis, kad demokratija, tokią kokią mes ją pažįstame dabar, gyvena savo paskutines dienas.

Krentant pragyvenimo lygiui vis daugiau žmonių įsitrauks į politinį gyvenimą, nes dėl savo blogėjančio gyvenimo kaltins valdžią ir todėl norės ją pakeisti. Bet kokie veiksmai nukreipti prieš valdžią pastarajai bus pavojingi, nes savyje neš riziką, kad jei gali baigtis valdžios nuvertimu. Šiuolaikinėje demokratijoje viena elito grupė gali būti pakeista kita grupe, kuri po naujų rinkimu gali būti vėl pakeista kita grupe, po dar kitų rinkimų gali vėl grįžti sena elito grupė. Tokios rokiruotės gali vykti pastoviai ir taip užtikrinti sistemos stabilumą. Griūnant demokratinei sistemai, valdžioje esantis elitas jau gali nenorėti pasitraukti iš valdžios, nes kitaip rizikuotų į ją jau niekada ir nesugrįžti.

Ne mažiau svarbu ir tai, kad turtingoje valstybėje yra pakankamai resursų, kad galėtų gyvuoti ir klestėti kelios elito grupės. Vienu laikotarpiu viena grupė gali būti stipresnė ir gauti daugiau negu kitos grupės, vėliau jos vietą gali užimti kita grupė. Tačiau visoms grupėms gali tekti po pakankamai riebų kąsnį. Kai gėrybių sumažėja, prie valstybės valdymo neprieinanti grupė paprasčiausiai lieka be nieko, todėl nustūmimas nuo „valdžios lovio“ reiškia tokios grupės sunaikinimą.

Ne mažiau svarbu, kad demokratijos nesugebėjimas, kurį akivaizdžiai matome ir dabar, spręsti fundamentalių visuomenės problemų, ypač ekonominių, neišvengiamai didina „stiprios rankos“ šalininkų gretas, o siūlymai naikinti demokratiją (atvirai arba paliekant deklaratyvius ir nieko negalinčius spręsti demokratijos institutus) susilaukia plataus pritarimo.

Kaip kažkada augančios ekonominės gerovės sąlygomis Vakaruose gimė šiuolaikinė demokratija, taip smunkančios ekonomikos sąlygomis ji pradės transformuotis į kažką kitą. Neteigiu, kad visi gyvensime valstybėse, kurias valdys „lukašenkos“ ar „kimai“, tačiau tokios demokratijos, kokią pažįstame ją šiandien, tikrai neliks. Beveik nėra abejonių, kad neliks ir tokios saviraiškos laisvės. Visuomenė bus įsprausta į daug griežtesnius rėmus. Tai jokiu būdu nereiškia, kad tai bus blogesnė visuomenė. Tiesiog ji bus kitokia.

Idealiausias variantas būtų netylėti ir aktyviai svarstyti, analizuoti, diskutuoti kokia post-demokratinė santvarka yra priimtiniausia, kad vieną dieną neatsidurtume totalitarinės diktatūros gniaužtuose, tačiau dabartinės santvarkos ribose tą padaryti yra neįmanoma. Kažkada buvo nediskutuotina, kad Trečiasis reichas gyvuos per amžius, taip dabar nediskutuotina, kad demokratija yra vienintelė, nepakeičiama ir atėjusi amžiams.

Šaltinis: www.rytisval.lt