Egzistuoja trys pagrindiniai verslo plėtros finansavimo modeliai:

- santaupų modelis. Verslo subjektai plečiasi tik dėka sukauptų lėšų. Gyventojai perka tik savo gaunamų pajamų ir turimų santaupų ribose. Tokio modelio stiprioji pusė – visuomenės ir jos ūkio raida yra lėta, bet stabili. Kaip taisyklė, nėra staigių šuolių į viršų, bet nėra ir kritimų. Technologinis progresas – lėtas.

- skolintų pinigų (kreditų) modelis. Vartojimas ir verslo plėtra vyksta skolintų pinigų sąskaita. Šiandien finansuojami įmonių projektai, tikintis grąžos (t.y. pelno) ateityje. Gyventojai vartoja ateities sąskaita. Tokiam modeliui būdingi staigūs kilimai aukštyn ir skaudūs nuopoliai. Technologinė raida – sparti ir dinamiška. Didžiausias trūkumas – visuomenės gyvenimas ir ūkio plėtra yra itin nestabili.

- mišrus modelis. Šis modelis leidžia visuomenės ir ūkio raidai suteikti santaupų modelio stabilumą, bei kreditų modelio dinamiką. Didžiausia tokio modelio dilema – kaip surasti pusiausviros tašką, kuris leistų paimti iš kitų modelių geriausius bruožus, bei leistų beveik išvengti jų trūkumų.

Ilgą laiką ūkio plėtra ir vartojimas buvo pagrįsti pagrindinai santaupomis ir kažkiek kreditais (santykis variavo priklausomai nuo šalies ir laikotarpio). Nuo 1980-ųjų viskas pradėjo keistis. Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) įgyvendino revoliucinį modelį, kuris iš esmės pakeitė požiūrį į kreditą. Vartojimas ir plėtra tapo pagrįsta beveik išskirtinai kreditais. Vartotojai vartojo, o įmonės plėtėsi dėka apsčiai duodamų svetimų pinigų. Modelio revoliucingumas pasireiškė tuo, kad pirmą kartą istorijoje buvo pradėti masiškai kredituoti tiek vartotojai, tiek ir įmonės, kreditas nuolat pigo, bei, esminis momentas, jis buvo nuolat refinansuojamas (seni kreditai buvo išmokami naujų kreditų sąskaita). Tai leido Vakarų pasauliui iššokti aukščiau savo bambos ir pakelti pragyvenimo lygį į dar niekada nematytas aukštumas.

Gerai gyventi – gerai, dar geriau gyventi – visai puiku, bet, deja, geras gyvenimas turi savo kainą. Panašu, kad prabanga tviskanti gyvenimo šventė eina link pabaigos, ypač, jeigu turite paėmę „riebią“ paskolą užsienio valiuta ir dar su kintamomis palūkanomis.

Panagrinėkite šį grafiką:

Atkreipkite dėmesį į tai, kad apie 1980 metus, JAV bankinė palūkanų norma siekė net 20 procentų, t.y. imti kreditus buvo labai brangu.

Panaši situacija buvo ir Europoje:

Euras į pasaulio areną įžengė palyginti vėlai, todėl ES grafike palūkanų norma jau žemiau 5 procentų (panaši situacija, tame pačiame laikotarpyje, yra ir Jungtinėje Karalystėje ir JAV).

Šiuo metu palūkanų norma yra artima nuliui (į vieną ar kitą pusę ji „sukasi“ apie 1 procento ašį). Kyla natūralus klausimas – ar gali bankinė palūkanų norma ir toliau likti tokia maža? Atsakymas – vargu.

Itin pigus kreditas neskatina taupyti ir leidžia vartoti šiandien ateities sąskaita. Išskirtinai kreditu paremta plėtra turi labai aiškias ribas, kurias peržengus ateina laikas apmokėti praeityje pirktus ir šiandien jau šiukšlių dėžėje atsidūrusius „aipedus“, „aifaunus“, „bimbalus“ ar senokai „suvartotas“ turistines keliones.

Artima nuliui bankinė palūkanų norma atima iš valstybės ir vieną iš šalies ūkio plėtros reguliavimo svertų. Todėl tikėtis, kad tokia palūkanų norma išsilaikys dar ilgą laiką būtų naivu. Jau dabar Europos Centrinis Bankas (ECB) spurda iš nekantrumo ją kilstelėti, tačiau to kol kas nedaro tik vengdamas visiško ES ekonominio kracho (šiai dienai ūkis vis dar gerai gyvena tik dėka pastovios pinigų emisijos). Vien per šiuos metus ECB kilstelėjo palūkanų norma puse procentinio punkto. Kilstelėjimas buvo nedidelis, bet piniginę jis galėjo palengvinti ženkliai. Pavyzdžiui:

Tūlas vartotojas turi paėmęs 100 000 eurų dydžio kreditą. Už kreditą jis moka 4 proc. metinių + kintama palūkanų norma (sakykime, kad paskolos gavimo metu ji buvo lygi 1 proc.). Taigi pradžioje tūlas vartotojas į metus mokėjo 5 000 eurų. Vėliau ECB kilstelėjo normą nuo 1 proc. iki 1,5 proc., kas vartotojo piniginę palengvino jau 5 500 eurų į metus, t.y. teko mokėti 500 eurų daugiau, nei iki tol (arba 1 726,40 litų daugiau į metus, arba 143,86 litais daugiau į mėnesį). Papildomi 143,60 litų į mėnsį neatrodo bauginančiai, bet įsivaizduokite į ką tai pavirs, kai palūkanų norma pasiek 5 proc. ar net 10 proc. ir daugiau ribą (šiandien tai atrodo vargiai tikėtina perspektyva, bet ji neišvengiamai bus įgyvendinta).

Egzistuoja tikimybė, kad dabartinės tendencijos pasikeis ir kažkokiu tai būdu pasaulis išlips iš dabartinės struktūrinės krizės arba, kad pasikeis pats pasaulis ir paskolų grąžinti nereikės, ar įvyks dar kažkas, bet tai tik futuristiniai spėliojimai. Dabartinė tendencija tokia, kad kintamos paskolų palūkanų normos pribaigs daugelio šeimų biudžetus, jeigu nebus imtasi priemonių jau šiandien (taupyti, parduoti brangų būstą ir įsikelti į pigesnį ar pan.).

Šaltinis: www.rytisval.lt