Europos Sąjunga (ES) yra demokratinių Europos valstybių šeima, pasiryžusi veikti išvien taikos ir gerovės labui. Tai nėra kokia nors nauja valstybė, pakeisianti esamas. Tačiau ES nėra ir vien tik tarptautinio bendradarbiavimo organizacija. Iš tiesų ši sąjunga yra unikali. Jos valstybės narės yra įsteigusios bendras institucijas, kurioms perduoda dalį savo suvereniteto, kad tam tikri konkretūs bendro intereso klausimai galėtų būti demokratiškai sprendžiami Europos lygmeniu.

Vieningos ir klestinčios Europos idėja yra labai graži. Ne vieną dešimtmetį atrodė, kad Europa jau niekados neišsuks iš vienybės kelio. Atrodė, kad ilgainiui Europa tikrai taps Europos Jungtinėmis valstijomis. Tačiau, deja, pastaraisiais metais ES susidūrė su itin rimta kliūtimi, kuri gali ne tik sustabdyti ES plėtrą, bet net ir paskatinti ES irimo procesą. Tokių teiginių priežastis – ES valstybių narių finansinės problemos.

Nepaisant skambių šūkių apie ES narių lygybę, brolybę ir vienybę, niekam nėra paslaptimi, kad ES sudaro kelių rūšių valstybės-narės. Didžiausios ir ekonomiškai pajėgiausios valstybės, priešakyje su Vokietija, sudaro galingiausių ir įtakingiausių ES narių grupę. Be šių valstybių ES egzistavimas būtų neįmanomas. Antrą grupę sudaro mažesnės, bet ekonomiškai neblogai „stovinčios“ valstybės (pvz., Austrija) ir likusią grupę sudaro valstybės, kurios ES visada vaidino „vargšo giminaičio“ vaidmenį (pvz., dabar nuolat žiniasklaidos linksniuojama Graikija).

Nuo pat savo įsikūrimo pradžios ES gyvavo ir plėtėsi nuolatinio ekonomikos augimo sąlygomis. Su tam tikrais stabtelėjimais bei trumpalaikėmis korekcijomis ES narių gyventojų pragyvenimo lygis nuolat augo. Turtingiausių ES narių ekonomika klestėjo, pinigų netrūko, todėl ES buvo pajėgi remti ne tokias turtingas nares. Suklestėjo Airija, Graikija, Portugalija. ES fondų lėšos bent trumpam ir mums leido pasijusti vakarų europiečiais.

Nuolatinio augimo epocha baigėsi. Pastarųjų kelių dešimtmečių tikruoju ekonomikos augimo, tame tarpe ir visų pirma vartojimo augimo, priežastimi buvo masinis visų kreditavimas (valstybių, įmonių, gamintojų, organizacijų, eilinių vartotojų ir visų kitų). Žmonės, įmonės ir beveik visos pasaulio valstybės prasiskolino iki pačių plaukų galiukų. Net ir oficiali statistika rodo, kad ekonomikos augimas, jeigu ir yra, tai jis yra miniatiūrinis. Turint omenyje, kad dažna valstybė oficialią statistiką mėgsta panaudoti savo tikslams, t.y. tikslu įrodyti rinkėjams, kad jų gyvenimas tik gerėja ir gerėja, galima daryti prielaidą, kad jau keleri metai iš eilės ES narių (išskyrus kelių iš jų) ekonomikos rodikliai pastoviai blogėja, o apie ekonomikos augimą negali būti nė kalbos.

Tokių įvykių šviesoje kyla labai natūralus klausimas, o kodėl gi turtinga Vokietija turėtų finansiškai remti Graikiją, Portugaliją, Lietuvą ir t.t. Kol resursų buvo daug, jų užteko visiems. Vokiečiai ir galėjo, ir norėjo, ir naudos iš to gavo (t.y. iš finansinio rėmimo). Šiuo metu, kai ekonominė situacija blogėja, Vokietija irgi pradeda susidurti su rimtomis ekonominėmis problemomis. Traukiantis vartojimo rinkoms, didėjant nedarbui bei krentant pragyvenimo lygiui, Vokietija vargu ar norės ir galės tęsti ankstesnę politiką.

Jeigu pasižiūrėti į Graikiją, tai akivaizdžiai matosi, kad graikai visai nenori atsisakyti jau įprastu tapusio gyvenimo būdo. Italai irgi. Prancūzai irgi. Visi įprato gyventi gerai ir to atsisakyti savo noru niekas tikrai nenorės. Todėl nėra sunku įsivaizduoti kas bus su ES narėmis, kurios yra visiškai prasiskolinusios, ilgus metus priklausė nuo ES subsidijų ir aštrėjančios konkurencijos bei krentančio vartojimo sąlygomis vargu ar galės išlaikyti bent kiek padoresnį pragyvenimo lygį.

Šalia viso to, neišvengiamai susitrauks ir eurozona. Sunku įsivaizduoti, kad Vokietijoje ir bankrutavusioje Graikijoje galės cirkuliuoti tas pats euras.

Po sunkios darbo dienos žmonės neretai būna irzlus ir pikti. Panašiai ir ištisos tautos, jeigu jų pragyvenimo lygis krenta, pasidaro irzlios, piktos, pradeda ieškoti kaltų (ilgoje ir spalvingoje Europos istorijoje jais nuolat buvo žydai, kitatikiai, burtininkai ir t.t.). Atsiranda klaikus pavydo ir neapykantos jausmas geriau gyvenantiems. O ir politikai labai noriai tautos neigiamas emocijas kreipia į išorinį ar vidinį  priešą. Kitos valstybės tauta gali nieko blogo ir nelinkėti kitos šalies gyventojams, bet politikai beveik visada pasistengs, kad jie tą pradėtų daryti (užtenka prisiminti visai nesenus ir vis dar nesibaigusius Lenkijos politikų demaršus Lietuvos atžvilgiu).

Visai tai verčia net labai abejoti šviesia ES ateitimi. Jeigu pasaulio ekonomika ir toliau judės kolapso link, tai vargu ar ES išliks, ir beveik nekelia abejonių, kad tikrai ji neišliks tokia, kokia ji yra šiandien. Greičiausiai ES grįš prie savo ištakų, kai ją sudarė vos kelios valstybės.

Šaltinis: www.rytisval.lt