Prieš pat 2009 metų Kalėdas išsiunčiau klausimą mūsų Vyriausybei, kuri savo interneto puslapyje labai agitavo klausti, žadėdama atsakyti. Norėjau sužinoti, kaip Lietuvos namų ūkių pajamas ir gyvenimą pakeitė siaučianti krizė bei tuos žingsnius, kurių imamasi, kad situacija normalizuotųsi. Atsakymas kaip ir privalu atėjo labai tiksliai po mėnesio, 2010 m. sausio 20 d. Atsakė Aplinkos apsaugos ministerijos Atliekų tvarkymo skyrius (?) vyr. specialistė Gintarė Kuisytė ir nuoširdžiai paaiškino, ką turėčiau daryti, jei man nepatinka, kaip iš mano namų išgabenamos atliekos, na šiukšlės. Pasirašė šitą tekstą dr. (suprantate — DR., t.y. kažkas su mokslu) Aleksandras Spruogis, kuris yra ir tos ministerijos viceministras. Atsidarę prikabintą  Vyriausybės atsakymą, jei esate labai lakios vaizduotės, taip pat esą galite sužinoti, kad vyriausybė organizuoja ne tik šiukšlių išvežimą, bet ir  „siekia sudaryti palankias sąlygas šalies gyventojams apsirūpinti būstu, tinkamai jį prižiūrėti, modernizuoti mažinant energijos sąnaudas“.

Nežinau, kaip jūs, bet aš supratau, kad namų ūkiai Lietuvoje yra atliekos, kurių perspektyva — konteineris (t.y. išvežimas). Tad labai įmantriu būdu buvo pranešta apie pajamų netekusių žmonių kelią emigracijon (į Lietuvos atliekas, kitaip sakant). Kodėl klausime pasirinkau ne šeimos terminą — priežasčių dvi: namų ūkis gali sutapti su šeima, gali nesutapti — kai gyveni būna visaip, kita vertus, visos vyriausybės, kurios planuoja, remiasi būtent šia sąvoka, kuri apibrėžia esminį ekonominį vienetą, kuris gamina, vartoja, paveldi,  augina vaikus bei apsirūpina būstu. Tad jei jau nacionalinės sąskaitos rodo, kad gyventojų (ypač tų, kurie gyvena iš samdomo darbo) pajamos mažėja milijardais litų (per pastaruosius trejetą metų Lietuvos žmonių pajamos susitraukė daugiau kaip 7,5 mlrd. Lt —  panašiai tiek visi samdomi darbuotojai uždirba per tris mėnesius, o būtiniausių vartojimo dalykų — maisto, būsto išlaidų kainos be sustojimo auga), protinga valdžia mąsto, ko reikėtų imtis. Jei supranta klausimus ir problemas, žinoma.

Kitą klausimą uždaviau po poros metų. Sukrėsta arogantiško Seimo pirmininkės Irenos Degutienės pasityčiojimo iš daugybės mūsų brolių ir sesių prievartinės kelionės į kitas šalis ieškant duonos sau ir savo vaikams, pasidomėjau, o kas apmokėjo jos ir jos draugų pusryčius per kuriuos tie garbūs turtingi ponai valgė, meldėsi ir dalinosi įžvalgomis „apie Evangelijos vertybes kasdieniame kiekvieno asmens gyvenime bei visuomenėje“.

Gavau grubų biurokratinį Pirmininkės atstovo Juozo Ruzgio raštą, kurio nei raidė, nei dvasia jau iš toli nešvietė žadėtos Gerosios naujienos sklaida. Anksčiau to paties J.Ruzgio reklamuotieji Maldos pusryčiai, didžiąją raidę žodyje malda pakeistus mažąja, atvėrė savo tikrąją politinę prigimtį. „Seimo Pirmininkės pavedimu atsakau į Jūsų prašymą pateikti informaciją dėl nacionalinių maldos pusryčių išlaidų. Seimo valdyboje 2011-10-19 Nr. SV-P-239 buvo svarstytas klausimas dėl nacionalinių maldos pusryčių surengimo ir bendru sutarimu pritarta jų surengimui ir apmokėjimui iš Seimo kanceliarijos lėšų pagal pateiktą sąmatą. Preliminariai buvo numatyta, kad sąmata turėtų neviršyti 5000,- litų, planuojamas dalyvių skaičius – apie 120 žmonių. Renginyje dalyvavo kiek mažiau žmonių, nei buvo kviesta – netoli 100, tai numatomos išlaidos bus dar mažesnės, nei buvo numatyta preliminarioje sąmatoje. Seimo kanceliarija informavo, kad sąskaitų už renginį dar nėra gavusi ir kad įprastai sąskaitos pasiekia Seimo kanceliariją per mėnesį. Už renginį bus apmokėta pagal realias sąnaudas pagal žmonių skaičių. Taip pat informuojame, kad nacionalinių maldos pusryčių metu svečiai buvo vaišinti Lietuvos ūkininkų sertifikuotų ekologinių ūkių produkcija (duona, pieno, mėsos gaminiai, daržovės, obuoliai ir obuolių sultys – svečiams nebuvo pateikta jokių alkoholinių gėrimų), kurią iš ūkininkų pirko pagal konkursą nuolatinę sutartį su Seimo kanceliarija sudaręs „Smulkus urmas“. Taigi didžioji dalis sąmatoje numatytos sumos bus sumokėta Lietuvos ūkininkams už jų pateiktą produkciją.“

Taigi vienai garbiai galvai, kuri skleis meilę ir atjautą, tie, kuriems tos atjautos ir meilės labiausiai reikia, sumetė po 42 lt papusryčiauti. Teko ir „Smulkiam urmui“. Už tokią sumą šeima auginanti du vaikučius ir gaunanti vidutines pajamas sugeba maitintis 3-4 dienas. Už 5000 litų daugybė Lietuvos namų ūkių (pavyzdžiui, vienišos pensininkės) maitinasi visus metus. Net nedrįstu pagalvoti, kaip tokia suma skamba tiems, kurie laukia kruopų iš Europos Sąjungos fondų.

Maldos pusryčių metu Irena Degutienė patetiškai aiškino: „Sunkumai dažnai atveria gilius ir prasmingus dalykus – žmonių solidarumą, atjautą, moralinę pareigą padėti tam, kuriam šiandien sunkiau. Ar tikrai šiandien mumyse ir mūsų visuomenėje bręsta ir užima deramą vietą šios vertybės?“. Į šį jos klausimą atsako tos pačios Maldos pusryčių savaitės sekmadienio Evangelijos žodžiai apie fariziejus: „…jie kalba, bet nedaro. Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti. Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus. Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose, mėgsta sveikinimus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos rabi‘ (Mt 23, 3–7)

Kai malda virsta politika, ji yra pasityčiojimas iš Gerosios Naujienos. Ir tada išeina ir tikėjimas, ir viltis, ir meilė.

www.pinigukarta.lt