Kai pradėjau rašyti šitą komentarą Simonas Freakley administruodamas „Snoro“ bėdas jau buvo uždirbęs 234567,51 litų. Absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų raunasi plaukus — ir kodėl taip daug? Priešingai daugumai, manau, kad palyginus su išviešintomis problemomis ir galima nauda, sąskaita juokingai maža. Tiesa, jei suprasime, ko gali išmokyti „Snoro“  problemos.

Pirma. Negalima pasitikėti šalies galva, kuri visada kalba tik apie save ir tik apie tai, kokia ji graži ir protinga. Lietuvos banko vadovą skiria šalies prezidentas, tad ir jo atsakomybė, kiek efektyviai tas bankas veikia, yra milžiniška. „Snoro“ bėdos kaupėsi ne vienerius metus, ir praktiškai visą tą laiką šaliai vadovavo Valdas Adamkus, o Lietuvos bankui — Reinoldijus Šarkinas. Neseniai pasirodžiusiuose buvusio prezidento memuaruose R. Šarkinas minimas viso labo tris kartus, iš kurių du — įvairios proginės pastabėlės apie tai, kad „rengiantis įvesti eurą, labai svarbu išsaugoti vadovavimo Lietuvos bankui tęstinumą“ ar euras — mūsų ateitis. Viena pastaba gilesnė, tad sužinome, kad p. Šarkinas esą piktinasi Kęstučiu Glavecku „tiesiog necenzūrinais žodžiais“. Norint įvertinti buvusio prezidento memuarų intelektualinį lygį, pastaba gal ir naudinga, vis dėlto gerokai svarbiau tai, kad nė karto neminimos kokios nors diskusijos apie finansų sistemos stabilumą, kokias net valiutų valdybos sąlygomis įmanomas priemones, kurios leistų stabilizuoti infliaciją (beje, būtent per didelė infliacija galų gale ir pakišo eurui koją) ar mokėjimų balanso  valdymą.

Antra. Neverta laikyti poste ir mokėti algos Lietuvos banko vadovui, kurio didžiausias nuopelnas — tyla ir neišpildančios replikos apie eurą, kuris bus, nes anas taip pasakė (matyt prisimename įžymiąją sentenciją: „Pasakiau, kad euras bus, tai bus“). P. Šarkinas viešai kalbėdavo retai, bet labai aiškiai demonstravo savotišką (?) modernios ekonomikos veikimo sampratą. Štai 2007 metų gruodžio 3 dieną, kai šalyje grėsmingai auga infliacija, interviu TV jis aiškina, kad eskaluojant paniką „nukenčia turintys mažiausias pajamas“, kuriems tenka savo santaupas keisti į valiutą, o po to vėl atgal, o tai reiškia nuostolius. Dabar „nėra jokio pagrindo lito devalvavimui“, „nėra ir reikalo“, nes “devalvacija nieko nesprendžia“. Atsakydamas į klausimą, koks infliacijos lygis jau būtų pavojingas, centrinio banko vadovas tada saliamoniškai pareiškia, kad „kuo infliacija didesnė, tuo didesnį pavojų kelia“.  Žiūrovai sužinojo ir kovos su infliacijos pasekmėmis būdą: nuo infliacijos reikia gintis „naudojantis komercinių bankų paslaugomis“. Na galima pasijuokti, kad tie, kurių pajamos mažiausios, tikrai nelaksto po bankus ir šen bei ten nekonvertuoja valiutų, tad problemų šaknys kažkur giliau. Panašūs R. Šarkinui įprasti argumentai bei rekomendacijos rodė akivaizdžiai nepagarbų santykį su  šalies gyventojais, bet dar blogiau tai, kad jos atskleidė ir neįgalią centrinio  banko vadovo sampratą apie savo vaidmenį šalies politinėje erdvėje. Jo galva, tas vaidmuo — dirbtinės ramybės palaikymas. Tad neatsitiktinai infliacija užkirto kelią eurui, o p. R.Šarkinas, niekada neužkliūdavęs nei prezidentui, nei Seimui, ilgai vadovavo Lietuvos bankui, kurio šešėlyje kaupėsi vidiniai pūliniai.

Trečia. Galvok už ką moki, kai perki laikraštį. Kai nesijuokti iš žiniasklaidos, kuri pati prisipažįsta, kad vos už 20 mln. litų pasiruošusi stipriai užsimerkti prieš bet kokį pavojų, kylantį jo  skaitytojams, tai nepyk tada, kai iš tavęs atima pinigus. Puikiais pastarųjų dienų pavyzdys — „Lietuvos rytas“.  Į klausimą – „Ar po to, kai įmonė „Snoras Media” tapo dienraščio akcininke, nejautėte banko vadovybės bandymų daryti įtaką „Lietuvos ryto” redaktoriams ir žurnalistams?“, laikraščio redaktorius atsako: „Apie tai nebuvo netgi užuominų. Šia prasme akcininkai buvo korektiški – jie visiškai nesikišo į dienraščio turinį. Lygiai taip pat mūsų redakcija neturėjo jokio intereso gilintis į „Snoro” veiklą.“ (Paryškinimas mano… nes jau labai sunkiai įtikima tai, ką mato akys). Na laikraščio redaktorius nuoširdžiai kaip kūdikis prisipažįsta, kad už 20 mln. Lt investiciją jis leidžia vagiui vogti, kiek tas benori, mat ir jam dalis tenka. Taigi, tie indėlininkai, kreditoriai, privačios bendrovės, valstybės įmonės ir įstaigos, kurios prenumeravo „Lietuvos rytą“ ir kurios prarado pinigų „Snore“ gal galėtų išrašyti sąskaitą p. Gedvydui Vainauskui? Kita vertus, atrodo, kad jis ne vien intelektualinis ir moralinis, bet ir finansinis bankrotas.

Ketvirta. Jei esi verslininkas, tai mokėdamas S. Freakley pagalvok, už ką mokėjai Danukui Arlauskui, Šarūnui Biručiui ir kitiems esą tavo interesus atstovaujantiems lobistams, kurie apie „Snoro“ bėdas pragydo tik po to, kai tas S. Freakley jau atskrido gaisrų gesinti, ir tai tik todėl, kad patys ten įmerkė uodegas. Kodėl ne anksčiau? Neužteko nei žinių, nei proto, nei sąžinės, nei įžvalgumo.

Ir galiausiai, penkta. Dabar mokama milijardinė sąskaita, kurios mažiausia dalis Simono Freakley atlygis, protingus žmones gali pamokyti dar vieno, svarbiausio, dalyko — suprask, kad už savo gyvenimą ir pinigus, jei jau jie tau svarbūs, esi atsakingas pats. Būk budrus ir mokykis. Stebėdamas ekraną, kur šoka įvairiausi medinukai, pamąstyk, ar patikėtum savo pinigus Pinokiui, kuris juos užkas Kvailių lauke.

Kol baigiau, Simonas Freakley jau uždirbo 235800,01  litų.  Jei visada prisiminsi, kad protinga ir turtinga šalis gali būti tik tada, kai toks esi pats, Simonas Freakley kitą kartą važiuos į kitą šalį.

Šaltinis: PiniguKarta.lt