Vengrijoje įsigaliojo nauja, itin prieštaringai vertinama konstitucija, bei buvo priimti keletas įstatymų, kuriais siekiama stiprinti šalies teismų ir priežiūros institucijų kontrolę, bei apribota Vengrijos Centrinio banko nepriklausomybė. Pagal naująją konstituciją, Vengrija nuo šiol vadinsis ne „Vengrijos Respublika“, o tiesiog „Vengrija“. Nors tai simbolinis, bet visgi labai iškalbingas pakeitimas. Ta proga, itin taikliai parašė Financial Times:

„Vengrija yra pirmoji Europos sąjungos šalis, kuri paneigė teoriją, kad demokratijos procesai yra negrįžtami.“

Tokių Vengrijos valdžios veiksmų priežasčių gali būti daug, bet niekaip negalima paneigti to fakto, kad viena iš jų – finansiniai sunkumai su kuriais susiduria ne tik Vengrija, bet ir daugelis pasaulio valstybių. Nors paprastai teigiama, kad turtingos valstybės yra tos valstybės, kuriose veši demokratija, bet drįsčiau teigti, kad yra viskas priešingai. Būtent turtingos valstybės gali sau leisti tokią prabangą, kaip demokratija. Būtent turtingos valstybės gali leisti žmonėms rengti demonstracijas, laisvai pasisakyti beveik visais klausimais ir t.t., nes pinigai nugludina daugelį aštrių kampų, ir priverčia mus nematyti daugelio blogybių, plytinčių aplink mus. Tačiau laikai keičiasi, ir keičiasi tikrai ne į gerąją pusę.

Nedrįsiu teigti, kad šiandienos Vengrija – tai Horčio-Vengrija, bet panašu, kad traukinys juda būtent ta linkme. Dar panašiau į tai, kad tai tėra tik pirmoji lakštingala. Kelių metų bėgyje tokios tendencijos tik sustiprės, ir gali būti, jog artimoje ateityje ant sienų vietoje „Vyčių“ išdidžiai kabės „Smetonos“. Tokia prielaida susijusi su tuo, kad tikra demokratija gali gyvuoti tik pertekliaus sąlygomis, kai materialinių vertybių užtenka visiems.

Esant materialiniam pertekliui, šalyje gali egzistuoti kelios elito grupės, kurios pasikeisdamos valdo šalį ir atitinkamai gauna prieigą prie „lovio“. Egzistuoja gausus vidurinysis sluoksnis, kuriam užtikrinamas irgi gana aukštas pragyvenimo lygis, ir kuris nenori keisti status quo. Neturtingiausio sluoksnio lojalumas „nuperkamas“ įvairiausių pašalpų pavidalu.

Jeigu tik valstybėje prieinamų materialinių vertybių kiekis pradeda mažėti, tokia sistema pradeda byrėti. Iš vienos pusės todėl, kad negali egzistuoti kelios elito grupės, nes gėrybių visiems užtekti negali. Negali būti kalbos ir apie jokią elito grupių rotaciją. Praradusi priėjimą prie „lovio“, grupė ją, kaip taisyklė, praranda visam laikui. Vidurinysis sluoksnis gerokai sumažėja arba apskritai išnyksta kaip toks. Neturtingiausias sluoksnis pradeda dominuoti. Tokia socialinė struktūra yra labai nestabili. Tokioje visuomenėje negali būti net kalbos apie demokratiją, pasirinkimo galimybę ir pan. Elitas gali kontroliuoti šalį tik drakoniškomis priemonėmis, visų pirma, brutalia jėga. Istorijos vadovėliuose apie tai nepriimta rašyti, kad negadinti „demokratijos vedlio“, JAV, įvaizdžio, bet įsibėgėjus 1929 metų Didžiajai ekonominei krizei, masinės demonstracijos buvo išvaikomos net ir tankų pagalba. Ir nieko tame nuostabaus nėra. It kokioje Šiaurės Korėjoje, tuo laiku JAV nuo bado (tikrai neapsirinko – nuo bado) mirė keli milijonai JAV gyventojų. Todėl bet kokie mitingai, susibūrimai ir pan. galėjo įžiebti revoliuciją, kuri būtų nušlavusi tuometinį JAV elitą nuo valdžios Olimpo. Todėl „demokratijos vedlio“ elitas be gailesčio ir trypė tankais žmones. Ir nereikia manyti, kad tai buvo seniai, ir dabar tai jau tikrai negali pasikartoti. Gali ir tikrai pasikartos. Istorija mėgsta deja vu scenarijus.

Galima teigti, kad demokratija – tai pyrago dalinimo būdas, o diktatūra – sužiedėjusios duonos kriaukšlės. Diktatūra leidžia suvaldyti žmonių mases tada, kai jos nuskurdusios ir alkanos. Diktatūra leidžia elitui gyventi geriau, kai tuo tarpu kiti gyventojai vargsta baisiame skurde.

Vienas naujesnių tyrimų (Jacopo Ponticelli (Universitat Pompeu Fabra – Economics Department), Hans-Joachim Voth (Economics Department – UPF and CREI; Centre for Economic Policy Research (CEPR), „Austerity and Anarchy: Budget Cuts and Social Unrest in Europe, 1919-2008„, 2011), kurio metu tirta valstybės išlaidų įtaka šalies stabilumui, puikiai iliustruoja teiginį, kad šalies stabilumas tiesiogiai priklauso nuo materialinės gerovės:

Valstybei mažinant išlaidas, t.y. krentant gyventojų pajamoms, valstybės stabilumo laipsnis mažėja (chaoso – didėja). Didėja demonstracijų skaičius, maištų, žmogžudysčių ir t.t. Brutalų smurtą, kaip žinia, galima numalšinti tik brutalia jėga. Alkanų žmonių demonstracijas (tebūnie ir taikias) – irgi tik brutalia jėga.

Todėl skaitydami apie Vengriją, Graikiją ir kitas šalis, nesidžiaukime, kad „stebuklingos“ mūsų valdžios vyrų taupymo priemonės mus gelbėja (ar net jau išgelbėjo) nuo tų šalių likimo. Nieko panašaus. Jos mus švelniai ir elegantiškai veda į skurdo ir diktatūros gniaužtus. Kai atsitokėsime, bus jau vėlu. Vietoje „Vyčio“, jau kabės „Smetona“.

Šaltinis: www.rytisval.lt