warplane.jpgViena iš intelektinės nuosavybės apsaugos pradininkių laikoma viduramžių Didžioji Britanija, kur dar XVIII a. pradžioje spaustuvininkų gildija leisdavo arba ne dauginti ir platinti spausdintą žodį. Šiandien virtualioje erdvėje jau ne tik žodžius dauginantys elektroninės erdvės piratai save gina, neva apsisuko dar vienas ratas ir intelektinės nuosavybės samprata paseno. Į naujai suliepsnojusį globalų ginčą savo noru veliasi ne tik stambios korporacijos ar pavieniai kompiuterinių tinklų genijai – nauji įstatymų leidėjų sprendimai (ar jų nebuvimas) lems daugelio profesijų ir pramonės šakų ateitį, o Lietuvos atveju – net mūsų tautinės kultūros likimą.

Kaip ir dažnai elektroninėje erdvėje, šįkart bangas pradėjo kelti Jungtinės Amerikos Valstijos. Būtent dėl JAV Kongrese nagrinėtų SOPA (angl. Stop Online Piracy Act) ir PIPA (arba „PROTECT IP Act“, pilnas pavadinimas – „Preventing Real Online Threats to Economic Creativity and Theft of Intellectual Property Act“) teisės aktų projektų internete kilo iniciatyva surengti „dieną be interneto“. Akcijos dalyviai teigė, jog SOPA/PIPA iš esmės įveda cenzūrą, galimos situacijos, kai autorių teisių turėtojai gali vos ne terorizuoti interneto svetaines, tariamai padariusias pažeidimus, susijusius su intelektine nuosavybe. Rezultatą dalyviai pasiekė – abu JAV Kongreso rūmai projektus atmetė kaip netinkamus.

Vos po kelių dienų kilo antroji, jau tikrai globalaus masto nepasitenkinimo banga dėl už uždarų durų parengtos tarptautinės prekybos sutarties ACTA (angl. Anti-Counterfeit Trade Agreement). Į šią įsivėlė ir Lietuvos institucijos, kai sausio pabaigoje iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės gavęs atitinkamus įgaliojimus sutartį pasirašė ambasadorius Japonijoje Albertas Algirdas Dambrauskas. Paaiškėjo, kad šįkart Lietuva elgėsi taip pat, kaip ir dar didelė grupė kitų Europos Sąjungos šalių narių – tiesiog pritarė sutarčiai, kurią ES atstovai jau buvo pripažinę atitinkančia šalių narių interesus.

Tik tarptautinis nepasitenkinimas atskleidė, kad ACTA turi nemažai ką bendra su JAV subjektams skirtais SOPA/PIPA. Pradėtos analizuoti sutarties nuostatos pasirodė esą gana lanksčios ir tik nuo šalių narių būtų priklausę, kiek ir kokių apsaugos priemonių elektroninėje erdvėje jos numatytų. Oficialus ir bene pagrindinis šio teisės akto tikslas – tai užkardyti galimybę pažeistų intelektinės nuosavybės teisių produktams ar paslaugoms patekti į sutarties narių teritoriją. Elektroninei erdvei tai gresia naujo stambaus anti-piratinio mechanizmo sukūrimu, kas iš esmės apribotų galimybes neteisėtai naudotis svetima intelektine nuosavybe elektroninėje erdvėje.

Intelektinė nuosavybė – daug daugiau nei meno kūriniai

Nesigilindami į smulkmenas sutarkime, kad XIX amžiaus pabaigoje Berne, Šveicarijoje, buvo padėti šiuolaikinės intelektinės nuosavybės apsaugos pamatai. Buvo sukurtas modelis, pagal kurį materialiai neapčiuopiamas kūrybinis rezultatas buvo pripažintas nors ir savita, tačiau aiškiai apibrėžta jį sukūrusio asmens nuosavybe. Kaip ir kitomis nuosavybės formomis, savininkas ja iš esmės laisvai galėjo disponuoti – uždaryti ir niekam nerodyti, galbūt priešingai – skirti viešam neribotam naudojimui.

ACTA nėra naujadaras intelektinės nuosavybės apsaugos srityje. Šiuo metu vienas pamatinių tarptautinių teisės aktų, įtvirtinančių intelektinės nuosavybės gynimo principus – tai TRIPS (angl. Trade-Related aspects of Intellectual Property Rights) sutartis. Pagal jos nuostatas intelektinė nuosavybė – tai ne tik autorių ir gretutinės teisės, bet ir prekių ženklai (pavyzdžiui, „Coca Cola“), geografinės nuorodos (pavyzdžiui, Konjakas), pramoninis dizainas (pavyzdžiui, sąvaržėlė), patentai (pavyzdžiui, „Bluetooth“ technologija), topografijos (pavyzdžiui, kompiuterių procesorių), slapta informacija (pavyzdžiui, komercinės paslaptys).

Intelektinė nuosavybė Lietuvoje – pavyzdžiai, asociacijos, reguliuotojai, rinkos dydis.

IN rūšis Lietuviški pavyzdžiai IN savininkų asociacijos Lietuvoje Veiklios IN savininkų asociacijos ne Lietuvoje Valstybinė  institucija Rinkos dydis 2011 m.
Autorių ir gretutinės teisės Knyga „101 Lietuvos legenda“, atlikėjas Andrius Mamontovas Muzikos asociacija (asociacija „Metų muzikos apdovanojimai“), LANVA, BSA Lietuva
IFPI, RIAA (fonogramų), BSA, MPAA (filmų), IPA (knygų) LATGA-A, AGATA, steigiama „Nata“ LATGA surenka 14,1 mln. Lt (2010), AGATA surenka 4,9 mln. Lt (2010)
Prekių ženklai Kosmetikos produktai „Margarita - - Valstybinis patentų biuras
N/D
Saugoma kilmės vietos arba geografinė  nuoroda Seinų/Lazdijų krašto medus
- - Žemės ūkio ministerija
N/D
Pramoninis dizainas Reljefinis „Švyturio“ alaus butelis
- - Valstybinis patentų biuras
N/D
Patentai Salmonella bakterijų nustatymo būdas ir zondai
(ex-EFA) IFPA (farmacija), VGA (farmacija) IFPMA (farmacija), EuropaBio (GMO) Valstybinis patentų biurasPatentinės informacijos centras, Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra
Išduota nacionalinių patentų: 2011 – 96, 2010 – 84, 2009 – 84.
Puslaidininkių gaminių topografijos N/D - - Valstybinis patentų biuras
N/D
Neskelbtos informacijos apsauga Privačios įmonės klientų ir jų užsakymų istorija - - Valstybės paslapčių atveju – Valstybės saugumo departamentas
-


Elektroninių piratų priešas – „tarpininkai“

Vienas populiariausių argumentų, kuris neva paneigia intelektinės nuosavybės vagystės internete turinį, yra tiesioginės žalos intelektinės nuosavybės savininkui nepadarymas. Tokiu atveju teigiama, jog savininkas sukurtą turinį išlaiko savo rankose, jis nedingsta (kaip materialios vagystės atveju), jį toliau galima naudoti ir gauti vertę. Dar daugiau, elektroniniai piratai neva atskleidžia tikrąsias savininkų intencijas – tokiu būdu įgyjamas populiarumas, kuris vėliau sėkmingai išnaudojamas. Kaip pavyzdys pateikiamas programinės įrangos gamintojos „Microsoft“ ilgą laiką neva naudota taktika, kai besivystančiose rinkose pro pirštus buvo žiūrima į bazinės programinės įrangos (operacinės sistemos, biuro programų paketo) piratavimą, nes tai sukūrė ilgalaikį konkurencinį pranašumą dėl susiformavusių vartotojų įgūdžių.

Nesiimsime nagrinėti, kiek tokia sąmokslo teorija turi pagrindo, tačiau akivaizdu, jog šiuo argumentu elektroniniai piratai atskleidžia savo argumentų nenuoseklumą. Jie teigia, jog autoriui svarbus ilgalaikis žinomumas ir vartotojų pasitikėjimas (kuris vėliau virsta pajamomis). Tuo tarpu intelektinės nuosavybės savininkus – intelektinės nuosavybės produktų platintojus – kaltindami piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi rinkoje ir siekiu tai įtvirtinti per pasiūlytą ACTA sutartį, piratai atskleidžia, jog pagal situaciją manipuliuoja šiomis dvejomis pamatinėmis sąvokomis. Juk pripažindami, jog piktnaudžiavimas padėtimi būdingas tik „tarpininkams“, jie kartu pripažįsta, jog patys autoriai piktnaudžiauti savo padėtimi nėra linkę ir turi būti teisėtai atlyginami.

Čia elektroniniai piratai daro dar vieną minties šuolį ir pradeda teigti, jog keičiasi intelektinės nuosavybės turinys (t.y. įvyko nuosavybės sąvokos turinio revoliucija) ir tai, ką intelektinė nuosavybė gynė keletą šimtmečių, dabar turi būti visos visuomenės turtu. Tuo metu tikriesiems autoriams turi būti garantuotos privilegijos tik atskirose retose situacijose. Lieka neaišku, kaip ir kiek šie autoriai vis dar lieka savo kūrinių šeimininkais ir kokiais būdais visų kūrinių autoriai bus finansiškai apdovanojami. Bent Lietuvoje kol kas nėra nei vieno žinomo atvejo, kad garsus „kūrėjas“ persikeltų į elektroninę erdvę ir ten sėkmingai gautų pragyvenimui reikalingas pajamas.

Piratavimas (ne)kenkia pardavimams

Atsakymas, ar piratavimas internete mažina intelektinės nuosavybės savininkų pajamas, nėra paprastas. Elektroninių piratų argumentas jau minėtas – tai sąsajos tarp elektroninės kopijos ir žalos originalui nebuvimas. Tačiau to ryšio stoka atsiranda ne dėl unikalios piratavimo esmės, o dėl elektroninio turinio neunikalumo. Kitaip tariant, elektroninėje erdvėje nėra tokio dalyko kaip originalas. Visos elektroninės kopijos yra lygiavertės ir identiškos. Dėl šios aplinkybės elektroniniai piratai ir daro pagrindinę loginę klaidą.

Negalima lyginti pavogto automobilio ir pavogto programos, nes naudą būtent ir teikia autentiškas originalus objektas. Jo kopija iš tiesų būtų nevertinga ir žalos nedaranti, jeigu ji būtų kokybiškai skirtinga ir teiktų skirtingą naudą. Šiuo požiūriu programinės įrangos gamintojai turi „shareware“ licencijos rūšį, kuri leidžia programą naudoti nemokamai, tačiau jos kokybiniai parametrai yra apriboti ir jos naudotojas negali džiaugtis lygiaverte originalui kokybe. Kino filmo atveju tai galima būtų prilyginti itin mažos raiškos kokybei, mažos trukmės ištraukai. Knygos atveju – kelių puslapių turiniui.

Ekonomikos teorijoje viena pagrindinių sampratų – tai mainai, kai abi pusės keičiasi vienais gėriais į kitus. Pagrindinė mainų sąlyga – tai abiejų pusių sutarimas, jog atiduodamas gėris yra lygiavertis gaunamam. Šį principą piratavimas iš esmės ignoruoja ir vienos pusės interesą ignoruoja, visą naudą sutelkdamas pirataujančiojo pusėje, o intelektinės nuosavybės savininkui atlygindamas niekuo.

Francis Ford Coppola apie menininkų uždarbį (per vienastoks.ltthe99percent.com)

[..] Prisiminkite, kad menininkai vos kelis šimtus metų, jei tiek, uždirba pinigus. [..] Menininkai turėjo rėmėją – gal valstybės vadovą, gal kunigaikštį Veimare ar dar kur, bažnyčią, popiežių. Arba jie turėjo kitą darbą. Aš turiu kitą darbą. Aš kuriu filmus. Niekas man nenurodinėja. Tačiau pinigus aš uždirbu vyno pramonėje. Turėkite kitą darbą, kelkitės penktą ryto ir rašykite savo scenarijų. [..] Senais laikais, prieš 200 metų, jei buvai kompozitorius, vienintelis būdas uždirbti buvo keliauti su orkestru kaip dirigentas, nes tuomet gaudavai atlikėjo algą. Nebuvo įrašų. Nebuvo honoraro už įrašus. Taigi aš sakyčiau „Bandykime atskirti kino idėją ir uždarbio pragyvenimui bei pinigų idėją“. Nes yra būdų tai apeiti. [..]

Piratavimo kaip poreikių tenkinimo mechanizmo įsitvirtinimas ilgu laikotarpiu daro didžiulį poveikį kasdienei elgsenai. Galimybės asmeninius poreikius tenkinti pirataujant, panaikina būtinybę kitais būdais ieškoti tų poreikių tenkinimo objektų. Tai reiškia, jog elektroninė erdvė palaipsniui įpratina ir suteikia visišką produkto ar paslaugos substitutą.

Svarbu ir tai, jog daugelis elektroninėje erdvėje pirataujamų objektų yra aukštesnius (pagal Maslow piramidę) poreikius tenkinantys produktai ar paslaugos, jie turi įvairių netiesioginių substitutų, tenkinančių tuos pačius poreikius, todėl vienos ar kitos rūšies intelektinės nuosavybės trūkumas (ar kūrybos išnykimas) nėra iš karto juntamas. Tą akivaizdžiai stebime lietuvių etninės kultūros srityje, kur tokie dinozaurai kaip Veronika Povilionienė ar „Ventukai“ yra tos ant rankų pirštų suskaičiuojamos išimtys, galinčios siūlyti alternatyvą tokius poreikius tenkinančių paslaugų įsivyravusiai pasiūlai. Realią alternatyvą lietuviška etninė kultūra gali pasiūlyti (tą ir patvirtinta minėtos išimtys), tačiau tam reikalingi specifiniai sugebėjimai ir kompetencija – reikia sugebėti  senus dalykus kurti naujai, pritaikyti juos šiandienai, turėti charizmos paskui save vesti mases. Dabartinė kūrybos erdvės konjunktūra ir motyvų struktūrą tokias savybes nukreipia kitų veiklų link. Ir tokios povilionienės tik gyvu pavyzdžiu parodo prarają, prie kurios stovi unikali Lietuvos kultūra.

Atrodytų, kuo gali būti susijusios tokios iniciatyvos kaip ACTA ir lietuvių liaudies papročiai ar Viktorija Povilionienė? Realybėje išnykusią kultūrą imituojanti gabi dainininkė – tai, kas lieka, kai kūrėjai netenka paskatų kurti nepelningai rinkai. Liaudies dainos buvo populiarios tol, kol jas mėgo, už jas vaišino ir gerbė (taip, pinigais irgi). Šiandien gyvi pavyzdžiai liko tik pavienių entuziastų galvose.

Veronika Povilionienė – taisyklę patvirtinanti išimtis

Neatsitiktinai Lietuvoje daugiausia internetinio piratavimo grėsmių kyla intelektinės nuosavybės teisių savininkams meno ir kultūros srityse. Tiek atlikėjų, tiek ir kūrinių autorių (rašytojai, žurnalistai kompozitoriai, dailininkai) didžiausią pajamų dalį dažnai sudaro autoriniai honorarai – t.y. atlygis už naudojimąsi sukurtais kūriniais arba kūrinių atlikimo rezultatais. Šio šaltinio netekus paskatos kurti išnyksta arba tampa laisvalaikio veikla, o ne profesionalių įgūdžių puoselėjimu ir taikymu.

Elektroniniai piratai puikiai žino sau artimą pavyzdį, kai bene garsiausias Lietuvos tinklaraštininkas Džiugas Paršonis (www.nezinau.lt) taip ir neparašė virtualaus „Sudie“, tačiau aktyviai kurti nustojo. Paradoksalu, tačiau anuomet niekam net nekilo klausimo, o ar galėjo būti kitaip. Nors jo kūrinius skaitė tūkstančiai ir vienas tinklaraščio tekstas galėjo ženkliai kirsti aptariamo produkto ar paslaugos įvaizdžiui ir tiesiogiai pardavimams, pasitraukimo priežastis vulgariai primityvi – žmogus pavargo. Ar pinigai tai pakeistų? Galima būtų ginčytis tik tariamuoju laiku, tačiau kasdienių darbų baruose dažniau ar rečiau pavargstame kiekvienas. Tačiau už tą darbą perkame duoną ir todėl nesustojame. Šiuo atveju tinklaraštininkas duoną pirko už kitų veiklų nešamus realius pinigus, todėl pavargęs neturėjo pakankamai paskatų. Garbė, pripažinimas, lyderystė – visa tai „veža“, tačiau ne visada, ne visus ir ne begalinį laiko tarpą.

Ką labiausiai pjauna piratai?

Kai kurių rūšių intelektinė nuosavybė yra labai nutolusi nuo elektroninės erdvės ir tiesioginės grėsmės intelektinės nuosavybės savininkams elektroninis piratavimas nekelia. Ir tai lemia tik tai, kad nėra būdo, kaip elektroninė originalo kopija patenkintų pirataujančiųjų realybėje išreikštus poreikius. Pavyzdžiui, padirbti prekių ženklų drabužiai tampa grėsme tik kai juos kažkas pasiūva, nukopijuotas naujausių automobilių dizainas tampa grėsme tik fiziškai rinkoje siūlant padirbtas kokybiškas alternatyvas, o daugiamilijoninės investicijos į naujų vaistų tyrimus tampa bevertės tik tada, kai konkurentai spėja įtikinti valstybių įstaigas nukopijuotų vaistų veiksmingumu ir saugumu.

Daugeliui šių situacijų ir skirtos ACTA priemonės – vienais atvejais suteikiant teisių turėtojams galimybę aktyviai gintis nuo pažeidimų (tokia nuostata pirmą kartą įtvirtinta dar TRIPS sutartyje numačius „civil search“ galimybę), kitais atvejais akcentuojant sienos kontrolės procedūras ir t.t.

Tai, kad nemokamų elektroninių alternatyvų egzistavimas kelia grėsmę dešimtmečiais visuomenėje veikiančioms struktūroms, patvirtina Atviros visuomenės instituto 2011 metais paskelbtas Lietuvos situacijos tyrimas „Mapping digital media“. Viena iš išvadų konstatuoja, kad žiniasklaidos skaitmenizacija iš principo teigiamai veikė žinių pliuralizmą ir įvairovę, tačiau, vertinant kartu su 2009-2010 metų krizės poveikiu, skaitmenizacija padarė itin neigiamą poveikį spaudai. Nors didėjo žinių šaltinių skaičius, tačiau skaitmenizacija niekaip nepadėjo gerinti žinių kokybės.

Analogiškos išvados darytos ir 2009-2010 metų analitinėje Žurnalistų etikos inspektoriaus ataskaitoje, kurioje pripažinta, jog dėl naujos mokesčių politikos jau 2009 metų pradžioje buvo stabdoma laikraščių ir žurnalų leidyba, masiškai atleidinėjami žurnalistai (kai kuriais vertinimais – kas penktas neteko darbo), kiti visuomenės informavimo priemonių darbuotojai. Mažėjo prenumeratorių skaičius, išlikę laikraščiai ir žurnalai brango, krito jų pardavimų apimtys. Padaugėjo užsakomosios žiniasklaidos, prastėjo bendra jos kokybė. Nuo neigiamų ekonominių pasekmių neišgelbėjo ir beveik du kartus didesnė valstybės parama kultūrinei ir šviečiamajai žiniasklaidai, skiriama per Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą.

Autorių teisių objektai
Literatūros kūriniai (knygos, straipsniai, kompiuterių programos)
Žodiniai kūriniai (paskaitos, pamokslai)
Mokslo kūriniai (mokslinės paskaitos, studijos, projektinė dokumentacija)
Kūriniai, skirti atlikti scenoje (dramos, spektakliai, scenarijai)
Muzikos kūriniai (su arba be teksto)
Audiovizualiniai kūriniai (filmai, televizijos arba radijo laidos)
Dailės kūriniai (skulptūra, tapyba, scenografija)
Fotografijos kūriniai
Architektūros kūriniai (projektai, eskizai, statiniai)
Taikomosios dailės kūriniai
Iliustracijos, žemėlapiai, eskizai ir trimačiai kūriniai (susiję su geografijos, topografijos ar tiksliųjų mokslų sritimis)
Išvestiniai kūriniai (vertimai, adaptacijos, muzikinės aranžuotės, interneto svetainės)
Kūrinių ar duomenų rinkiniai, duomenų bazės (kai dėl turinio parinkimo ar išdėstymo yra kūrybos rezultatas)
Teisės aktų, oficialių dokumentų neoficialūs vertimai
Gretutinės teisės
Atlikėjų teisės (teisė į vardą, atlikimo vientisumą, teisė viešai skelbti, įrašyti, atgaminti įrašą, padaryti viešai prieinamu, platinti atlikimo įrašą)
Fonogramų gamintojų teisės (atgaminti fonogramą, išleisti, padaryti viešai prieinama, platinti)
Transliuojančiųjų organizacijų teisės (retransliuoti transliacijas, įrašyti, atgaminti jų įrašus, viešai skelbti, padaryti viešai prieinamas, platinti)
Filmo pirmojo įrašo gamintojo teisės (atgaminti, viešai skelbti, platinti, padaryti viešai prieinamą)

Šaltinis: Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas

Kitos artimai su intelektine nuosavybe susijusios sritys
Atviro kodo programinė įranga
Augalų išvedėjų teisė
Augalų įvairovės apsauga
Domenų vardai
Duomenų bazės
Genetikos tyrimai
Mados teisė
Magijos metodai
Organinių vaistų teisė
Papildoma apsauga (pasibaigus patento galiojimui)
Teisė į privatumą/viešumą (asmeninės teisės)
Tradicijos (tradicinės žinios)


Maža rinka kaip kliūtis kokybiškai kūrybai

Kai 2006-aisiais ne tik JAV leidžiamas savaitraštis „Time“ eilinį tinklo vartotoją išrinko metų žmogumi, atrodė, jog Vartotojai sukurs naują geresnį pasaulį. Deja, asmeninės šuns nuotraukos vis dar nelaimi meno konkursų, o paauglių raudos nepatenka į Nobelio literatūros premijų pretendentų sąrašus. Kai kada net akla višta suranda grūdą, o eilinis vartotojas sukuria šedevrą. Deja, 99% likusių atvejų priskirtini kitokiai lemčiai. Ir atrodo, kad daugelis naujųjų lietuviškų kūrėjų žengia būtent tokiu keliu. Lietuviška statistika tą puikiai patvirtina ir realybėje. Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad šalyje 2008 metais buvo 59 tūkst. meno mėgėjų kolektyvų dalyviai. Galima džiaugtis, jog tai net 10 tūkst. piliečių daugiau, nei jų būta 1995-aisiais, tačiau vis tiek tai tesudaro mažiau nei 2% visų gyventojų.

Lietuvoje teturime kokį milijoną reguliariau skaitančiųjų ir jų informacijai skiriamos lėšos nuosekliai mažėja, nors leidinių skaičius ir didėja (pavyzdžiui, 1990 metais Lietuvoje leisti 74 žurnalai ir 324 laikraščiai, kai 2010-aisiais jau atitinkamai 493 ir 297), tačiau nuosekliai mažėja tiek leidinių tiražai, tiek ir pasitikėjimas jais. Kaip skelbiama Statistikos departamento leidinyje „Kultūra, spauda ir sportas 2008“, metinis visų laikraščių tiražas pirmojo dešimtmečio piką pasiekė 2008 metais, kai išleista 290,8 mln. vnt. laikraščių. Tuo tarpu 2010 šis rodiklis tesiekė 188,2 mln. vnt. Palyginimui – 2000-aisiais išleista 196,8 mln. vnt. laikraščių.

Nors kultūros renginių (spektaklių, kino filmų, kt.) lankytojų skaičius pastaraisiais metais augo, tačiau ir čia kultūrai tenkanti suma nėra didelė. Namų ūkių vartojimo išlaidos kultūros paslaugoms išliko itin menkos – 2003-2008 metais šis rodiklis tesiekė apie 1,25 proc. iš visų namų ūkių išlaidų.

Matyt, kokybiškai naujai pradėję dirbti muziejai sugebėjo pasiūlyti naujos kokybės paslaugas – per laikotarpį nuo 1995 iki 2008 metų muziejų lankomumas išaugo du kartus. Statistikos departamento duomenis, 1995-aisisi Lietuvos muziejai sulaukė 1,52 mln. lankytojų, o 2008-aisiais jau 3,13 mln. Deja, nėra aišku, kiek ši veikla buvo efektyvi komerciniu požiūriu – ar į muziejų veiklą ir jų plėtrą investuotos lėšos davė iš tiesų teigiamą rezultatą, ar tai tik pinigų „įsisavinimo“ rezultatas.

Malonia išimtimi iš bendros tendencijos galima būtų laikyti kino teatrų situaciją, kur 2008 metais buvo pasiektas rekordas, į kino filmus pardavus beveik 3,3 mln. bilietų ir surinkus beveik 40 mln. litų pajamų. Apibendrintais Lietuvos kino platintojų asociacijos duomenimis, per 15 metų laikotarpį (1993-2007) Lietuvos kino teatruose rodyti 1404 filmai, kuriuos žiūrėjo 18,7 mln. žiūrovų. Per tą laikotarpį kino teatrų kasose surinkta 176 mln. litų pajamų. Iš šios sumos tik (!) 2,72 mln. litų surinko per tą laiką rodyti 22 lietuviški kino filmai.

Lietuvos kino teatrų žiūrovai ir pajamos

Metai Parduota bilietų, vnt. Pajamos, mln. Lt
1995 0,68 N/D
1996 0,47 N/D
1997 0,57 N/D
1998 1,59 N/D
1999 1,78 N/D
2000 2,10 N/D
2001 2,37 ~10-13
2002 1,92 ~10-13
2003 1,40 ~10-13
2004 1,54 ~10-13
2005 1,30 N/D
2006 2,48 23,97
2007 3,32 35,64
2008 3,38 39,87
2009 2,70 36,64
2010 2,62 35,31
2011 2,97 37,08

Šaltinis: Lietuvos kino platintojų asociacija, Statistikos departamentas.

Vertinant šias pajamas reikia įvertinti ir darytas investicijas. Pavyzdžiui, 2003 metais atidarant rekonstruotą kino centrą „Forum Cinemas Vingis“ skelbta, jog į jo statybą ir įranga „Forum Cinemas“ grupė investavo daugiau nei 40 mln. litų.

Tačiau tai, kad užsienio kino produkcija surenka pajamas, nėra paguodžiantis reiškinys lietuviško kino gamintojams. Bene sėkmingiausias komercinis kino filmas „Tada Blinda. Pradžia“ yra didžiąja dalimi tiesiogiai valstybės lėšomis finansuotas projektas (Kino taryba per tris kartus skyrė 2,75 mln. litų iš bendro 3,5 mln. litų biudžeto, dar 400 tūkst. litų skyrė privatūs rėmėjai, o 700 tūkst. litų investavo patys gamintojai). Tai, jog filmas tapo žiūrimiausiu Lietuvoje (aplenkęs net Džeimso Kamerono „Avatarą“), lėmė daugelis priežasčių, tačiau galima tik spėlioti, kokios tikrosios priežastys lėmė, jog bilietų pardavimai viršijo 3,7 mln. litų (įdomu pastebėti, kad piratinės filmo kopijos internete dar nėra!). Antrasis pagal komercinę sėkmę lietuviškas kino filmas „Zero 2“ kino teatruose yra surinkęs daugiau nei vieną milijoną litų pajamų. Šie pavyzdžiai gali atrodyti užkrečiantys, tačiau su „Zero 2“ „konkuravę“ kiti lietuviški filmai tegavo minimalų dėmesį. Pavyzdžiui, 2010 metais antrąją vietą pagal pajamas užėmę lietuviškas filmas „Atsisveikinimas. Laimingo žmogaus istorija“ „džiaugėsi“ 36,8 tūkst. litų pajamomis…

Šviežias žemyn besiritančio susijusio lietuviško verslo pavyzdys – kino nuoma. Pavasarį Vilniuje baigs veiklą dvi paskutinės kino filmų nuomos paslaugas teikusios bendrovės „Laukimas“ ir „Eliksyras“. Pirmosios vadovas Vytautas Gubinas portalui delfi.lt yra tiesiogiai įvardinęs, jog kelia rankas prieš internetą ir pasiduoda. Jo teigimu, buvo viltis, kad per krizę žmonės iš kino teatrų patrauks žiūrėti filmų namuose, kartu su draugais (bilieto kaina apie 15-18 litų, kai DVD nuoma tekainuoja 5-6 litus). Tačiau kinas ir toliau liko socialinio bendravimo forma, o filmų mylėtojai aktyviai išnaudoja elektroninio piratavimo galimybes.

Viltes teikti pozityvūs Andriaus Mamontovo pasisakymai apie asmeninę patirtį bendraujant su „iTunes Music Store“, tačiau Lietuvoje ši paslauga veikia tik pusmetį ir pasirinkimas kol kas itin mažas – be Andriaus Mamontovo čia galima įsigyti Vidžio su Mario Basanov, Leon Somov su Jazzu, Jurgos, „Skamp“ muzikos. Artimiausiu metu čia turi atsirasti ir „Tadas Blinda. Pradžia“. Nors Andrius Mamontovas džiaugiasi nauju pajamų šaltiniu, tačiau kartu pripažįsta, kad didžioji dalis pajamų – iš užsienio, o ne Lietuvos vartotojų.

Tai, kad situacija vietos garso kūrinių rinkoje liūdna, savo veiksmai patvirtina tie patys lyderiai. Neseniai paskelbta, jog Andrius Mamontovas kartu su bendraminčiais bando burti naują pačių atlikėjų kontroliuojamą grupinio teisių administravimo instituciją „Nata“. Dėl tokios iniciatyvos sėkmės yra įvairių nuomonių, tačiau bet kokiu atveju tai bus tik naujas būdas pjaustyti tą patį pyragą, tikintis, kad pats pjaustymo mechanizmas kainuos mažiau. Pagal 2010 metų ataskaitas, LATGA iš viso surinko 14,1 mln. litų mokesčių, AGATA – 4,9 mln. litų. Šie 19 mln. litų, atskaičius administravimo sąnaudas, ir paskirstyti Lietuvos bei užsienio autorių ir gretutinių teisių turėtojams. Ar veiklos efektyvumas gali būti ženkliai didesnis? Tikėtina, tačiau verta tikėtis pokyčių procentų ar keliolikos ribose. Tai nesudarys sąlygų esminiam pajamų surinkimui. Kaip viešai yra pripažinęs Egidijus Dragūnas, pajamos iš LATGA jam leidžia kas mėnesį aplankyti masažo saloną. Ir tai yra vienas iš populiariausių šalyje muzikos atlikėjų.

Vienas iš elektroninių piratų teiginių, neva tikrieji autoriai skursta dėl vešančių „tarpininkų“, nepatvirtina jokie oficialūs duomenys Lietuvoje. Ant rankos pirštų galima skaičiuoti bent kiek žinomesnius populiariosios muzikos prodiuserius, tačiau bent kiek veiklesnės vietinės profesionalios atsvaros elektroniniams piratams stoka tik patvirtina nepakankamus išteklius tokiai veiklai. Pasaulinių organizacijų veikla patvirtina, jog teisių turėtojų interesų gynybai būtinos sutelktos ir didelės teisininkų, lobistų, komunikacijos ir kitų sričių specialistų pastangos. Piratai tarsi nepastebi, jog tuo metu Lietuvoje praėjusių metų lapkritį paskelbta apie bankroto bylą beveik 20 metų veikusiai muzikos leidybos bendrovei „Bomba“.

Panaši situacija yra tradicinėse žiniasklaidos rinkose. Jau cituotos Žurnalistų etikos inspektoriaus išvados dėl prastos situacijos žiniasklaidoje. Elektroninė erdvė iš esmės naikina tradicinių žiniasklaidos kanalų pajamas, tačiau nepateikia naujos alternatyvos. Iškilę nauji elektroninės žiniasklaidos lyderiai nesugeba sukurti naujo kokybiško turinio, o tradicinės priemonės yra priverstos palaipsniui vis didesnę savo turinio dalį nemokamai platinti internete.

Lietuviški tyrimai – ES uodegoje

Kitose intelektinės nuosavybės kūrimo srityje Lietuva taip pat atsilieka. Pavyzdžiui, 2008 metų „Eurostat“ duomenimis, Lietuva pagal pateiktas paraiškas Europos patentų organizacijai lenkia tik Rumuniją. Lietuvos tyrėjai sugebėjo pateikti vos 10 paraiškų (3,0 vienam mln. gyventojų), kai ES-27 vidurkis sudaro 119,5 paraiškų vienam mln. gyventojui (iš viso 59 tūkst. paraiškų).

Pastaraisiais metais situacija nesikeitė. Pavyzdžiui, 2011 metais Lietuvos patentų biuras išdavė 96 nacionalinius patentus ir sulaukė 108 norinčių gauti patentą paraiškų. Atitinkamai 2010 ir 2009 metais išduota po 84 nacionalinius patentus. Tai nestebina. „Eurostat“ duomenimis , aukštųjų technologijų srityje Lietuvoje dirba vos 2,7 proc. darbuotojų. Pagal šį rodiklį taip pat esame ES uodegoje.

Kalbėti apie sėkmingus pramoninio dizaino, puslaidininkių gaminių topografijų pavyzdžius taip pat galima tik vardinant išimtis, o ne nuoseklią ir pasikartojančią praktiką. Vienintelė su Lietuva susijusi ir jau registruota geografinė nuoroda yra Lenkijos institucijų iniciatyva. Tuo tarpu lietuviškosios paraiškos dar tik paskelbtos (midus „Stakliškės“, lietuviškas varškės sūris, sūris „Liliputas“).

Kiek geresnė padėtis tik prekių ženklų srityje, tačiau tai vėlgi susiję su tuo, jog lietuviški prekių ženklai nėra pripažįstami pasauliniu mastu ir piratavimas (ne tik elektroninėje erdvėje) nėra patrauklus piratavimo veikla užsiimantiems.

Atsakymų nėra

Didelio visuomenės dėmesio susilaukusi ACTA sutartis nėra ir negali būti panacėja visoms piratavimo situacijoms išspręsti. Sutarties kritikai dėmesį sutelkė į sutarties grėsmes saviraiškos laisvei. Tačiau gindami laisvę internete savęs nevaržyti kartu tik toliau mažina motyvaciją mažų rinkų, tokių kaip Lietuva, dalyviams kurti vietinėms rinkoms. Lietuvos kūrėjus tai toliau vers ieškoti didelių rinkų, kur kad ir senomis priemonėmis, tačiau parduodamas 1 mln. vnt. kūrinių, o ne 1 tūkstantis… Tas pats minėtas Egidijus Dragūnas tą ir renkasi. Kaip jau senokai pasirinko daugelis kitų kūrėjų.

Ciniškas požiūris netgi leistų sakyti, jog ginčas dėl ACTA įtvirtinimo Lietuvoje yra betikslis, nes čia jau nelabai ką „lietuviško“ yra ginti, o užsienio intelektinės nuosavybės savininkų interesai ne tokie svarbūs kaip Lietuvos piliečių.

Suprantama, trumpu laikotarpiu mažoje visuomenėje kaip Lietuva piratavimas yra priimtinesnis labai didelei visuomenės daliai. Ir tik ilgalaikių tikslų prioritetas skatina ginti intelektinę nuosavybę orientuojantis į aukštesnio lygio produktų kūrimą. Žemdirbių krašte tikrai daug lengviau būtų legalizuoti piratavimą, tačiau ir jo ignoravimas jau duoda vaisių – pakanka elektroninių piratų paprašyti įvardinti bent keletą pastaraisiais metais iškilusių garsesnių rašytojų, kompozitorių, žurnalistų ar net tokių sričių mokslininkų kaip fizika ar biochemija, kurie džiaugtųsi kurdami Tėvynėje ir nepaliktų kūrybos laisvalaikiui. Tokių vis mažiau.

Redaguotas tekstas paskelbtas 2012 m. kovo mėn. žurnalo „Verslo klasė“ numeryje.

P.S. šiame tekste dar nebuvo spėta tikslingai argumentuotai sureaguoti į Mindaugo Kiškio ir Remigijaus Šimašiaus įrašuose išdėstytas mintis.


Šaltinis: Liutauro komentarai, www.ulevičius.lt