Ar dažnai susimąstote kodėl mes vis ir vis susiduriame su krizėmis? Kodėl vis ir vis tarp mūsų slankioja nedarbo šmėkla? Kodėl? Kodėl būdami iš ties darbščiais žmonėmis vis ir vis girdime, kad dirbame nepakankamai daug, jog per mažai stengiamės? Juk dauguma iš mūsų pluša iki paskutinio prakaito lašo, juk daugeliui vadovauja žmonės, manantys, kad dirbti per dieną 14 valandų yra normų norma. Tad kodėl vis biudžetui trūksta pinigų, nors mokesčius mokame nerealiai didelius. Kažkaip vakar “užsuko” siaubingas nušvitimas. Kiekvienas iš mūsų mokesčių pavidalu atiduoda apytikriai vos ne 70 procentų (!) savo pajamų. Paskaičiuokite: jeigu esi darbuotojas (įskaitant darbdavio mokamus mokesčius) atiduodi 55 proc. savo pajamų mokesčiams, jeigu esi darbdavys 20 proc. pelno mokestis + 26 proc. mokesčiai nuo dividendų. Vėliau mokame PVM (19, o greitai ir 21 proc.), akcizus (alkoholis, tabakas, kuras) ir t.t. ir pan. Taip atsiranda tie 70 procentų.

Vienas protingas žmogus kartą taikliai pažymėjo: “Bičių gyvenimo gerovė visai nepriklauso nuo jų pačių darbo ir pastangų. Prineš 10 kg medaus – bitininkas pasiims 10 kg, 100 kg – pasiims 100 kg. Jų gyvenimo kokybę reguliuoja bitininkas”. Kraupu žinoti, kad mūsų gyvenimo kokybė irgi priklauso nuo “bitininko”. Mums matomas bitininkas – tai valstybė. Ji mokesčių pavidalu pasiima 2/3 mūsų pajamų. Todėl norėdami bent pakenčiamai gyventi turime sunkiai, sunkiai dirbti. Ir nesvarbu ar esate verslininku ar samdomu darbuotoju. Įdomiausia, kad, jeigu norite gyventi lengviau ir geriau, turite išsiveržti iš “bitininko” gniaužtų. Kitaip tariant, turite vengti mokesčių. Skamba kaip pasiūlymas nusikalsti, bet, deja, tai vienintelis kelias, kurį mūsų valstybė yra palikusi žmonėms, kurie nenori būti vergais, apmokančiais kažkieno tai labai gerą ir prabangų gyvenimą.

Objektyvumo dėlei pasakysiu, kad mūsų valstybė, mūsų politikai nėra vien tik negailestingi kraugeriai. Dažnai mūsų politikai turi ir gerų ketinimų, tikro pasiryžimo pagerinti visos valstybės gyvenimą. Tačiau, deja, bet mūsų valstybė tėra tik bitė prieš didesnį “bitininką”. Todėl visų Grybauskaičių ir visų kitų bandymai gerinti mūsų visų gyvenimą tėra tik kovos su vėjo malūnais.

Pasalyje egzistuoja du kraštutiniškumai, kalbant apie skurdą ir turtą. Pastebėsiu iš karto, kad nesvarbu ar tauta yra darbšti ar ne, gyvena pietuose ar šiaurėje, jos gyvenimo lygis nuo to ne itin priklauso. Taigi:

1. Tauta, kuri tik gamina produkciją, užsiima žemdirbyste ir pan., tačiau neturi savo pinigų – VISADA gyvens labai skurdžiai.

2. Tauta, kuri nieko negamina, tačiau spausdina pinigus, kuriuos naudoja kitos tautos, visada gyvens BEPROTIŠKAI turtingai.

Nelabai supratote iš kur tokie teiginiai? Viskas labai paprasta. Šiuolaikiniai pinigai ir juos “pumpuojantis” pirmyn ir atgal po šalių finansines sistemas bankai yra pats tiesiausias ir tikriausias būdas apiplėšinėti kitas tautas. Sakote Lietuva turi savo pinigus, todėl mes turėtume gyventi gerai? Jūs teisūs, taip, Lietuva turi savo pinigus. Tačiau ji neturi laisvės reguliuodama jų kiekio ir kitų jų naudojimo aspektų. Iš tikrųjų pasaulyje tėra tik kelios valstybės (JAV, Japonija, ES (euras), etc.), kurios gali spausdinti tiek pinigų, kiek tik jos nori. Tokios kaip Lietuva, gali spausdinti tik tiek pinigų, kiek turi rezervų (užsienio valiutos, aukso ir pan.). Kitaip tariant, Lietuvos litas tėra tik nacionalinės valiutos širma. Realybėje mes naudojame tuos pačius JAV dolerius, eurus ir pan. Pastebėsiu, kad tik JAV turi absoliučią, nieko nesuvaržytą pinigų spausdinimo teisę. Todėl, jeigu pasižiūrėsite, visos valstybės, kurios turi savo pinigų kontrolės ir leidybos laisvę, gyvena labai gerai. JAV šitaip klesti ne todėl, kad amerikiečiai būtų protingesni, darbštesni, greitesni. Ne… jų turtas atsiranda iš spausdinamų pinigų. Kaip tai vyksta?

Šis procesas ir sudėtingas, ir labai primityvus tuo pačiu metu. Visas mechanizmas yra labai įvairialypis, todėl paimsiu tik pačius paprasčiausius atvejus:

1.  Eskuražas. Neteko tokio žodžio girdėti? Taigi, eskuražas yra skirtumas tarp pvz. banknoto pagaminimo kainos ir banknoto nominalios vertės. Pvz. 100 USD pagaminimo kaina – centai, todėl eskuražas sudarys apie 99 USD. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad JAV išleidžia (pastebėsiu, JAV nėra “bitininkas”, ji irgi – bitė, kuri bitininkui atlieka daug naudingų darbų ir todėl gauna dosnesnį užmokestį, nei tokios visokios Lietuvos)  pvz. 50 centų ir atspausdina 100 USD. Su tais USD kažkokia JAV kompanija atvaro į Lietuvą ir perka, pvz. “Mažeikių naftą”, kuri įsivaizduokime, kad kainuoja 100 USD. Kaip Jums? JAV nusipirko “Mažeikių naftą” už 50 centų.  Kraupoka ar ne?

2. Infliacija. Kaip žinote – tai pinigų vertės mažėjimas, didėjant pinigų masei, esančiai apyvartoje. Dėka infliacijos Jūsų uždirbami ir taupomi pinigai vis nuvertėja ir nuvertėja. Dirbate jūs daug, gaunate irgi nemažai, tačiau nusipirkti galite vis mažiau ir mažiau. Tokiu būdu “bitininkas” labai gražiai diena iš dienos jus apvaginėja. Ir smagiausia, kad Jums net neatrodo, kad jūs esate apvogti. Jums atrodo, kad viskas yra gerai, kad infliacija – tai kažkas normalaus. Iš kur atsiranda infliacija? Ji atsiranda iš nuolat didėjančios pinigų masės, t.y. pilną laisvę spausdinti pinigus turinčios valstybės tą daro nesustodamos. Dėka to, jos už beverčius pinigėlius perka, perka ir perka viską iš eilės, o joms parduodančios savo produktus valstybės kenčia nuo infliacijos, ir skursta. Pasižiūrėkite kokio dydžio JAV skola… Trilijonai! JAV spausdina pinigus ir perką už tuos beverčius popieriukus naftą, dujas, ginkluojasi, skraido į mėnulius ir pan. „Smagiausia“, kad JAV net nesiruošia grąžinti šios skolos. Todėl mūsų visų laukią, geriausiu atveju, visos pasaulio finansų sistemos žlugimas, tikslu padaryti USD beverčiais, t.y. atsikratyti „kabančios“ skolos, o blogiausiu atveju – KARAS. Tai skaitant gal ir panašu į paranojinias rašliavas, bet tokia galimybė egzistuoja ir net ne tas žodis kaip egzistuoja. Ar norite tuo tikėti? Čia jau priklauso nuo Jūsų…

Šia tema galima būtų rašyti labai daug. Tačiau išdava tokios sistemos yra ta, kad mes patys, mūsų politikai ar kažkas kitas nieko negali pakeisti. Mes gyventi niekada negyvensime geriau, kol ta sistema, kurios dalimi mes esame dabar, nebus pakeista kita. Gal geresne, gal dar blogesne. O kol kas, pripažinkime sau sąžiningai, kad ESAME TIK KAŽKIENO VERGAI…  Jeigu tą pripažintume, gal ir galėtume išsivaduoti iš šios vergijos. O kol kas dauguma mano, kad taip kaip yra, taip ir turi būti.