Advokatas Mindaugas Šimkūnas, www.verum.lt

2011 m. gruodžio 01 d. įsigaliojo Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymas (toliau Įstatymas) ir atitinkami Darbo kodekso pakeitimai. Įstatymas reglamentuoja jau anksčiau šalyje susiklosčiusius taip vadinamus „darbuotojų nuomos“ ar „darbo nuomos“ santykius.

Žurnalas "Apskaitos ir mokesčių apžvalga", www.paciolis.lt

Pastaruoju metu ganėtinai retai sulaukiame verslo apskaitos standartų (VAS) pakeitimų bei naujų standartų. Tačiau per ilgesnį laika pasikeitimų susikaupia ne tiek ir mažai. Straipsnyje apžvelgsime verslo apskaitos standartų naujoves, kurios yra svarbios rengiant 2011 m. finansines ataskaitas.

ŽURNALAS "VADOVAS", www.paciolis.lt

Dėl darbuotojo atliekamo darbo įvairumo bei sudėtingumo ne visuomet galima darbo vietoje tiksliai įvertinti darbuotojo atlikto darbo rezultatus, kai apmokėjimas už darbą yra vienetinis. Tokiu atveju tenka taikyti laikinę darbo apmokėjimo sistemą, kai darbuotojo darbo užmokestis tiesiogiai nepriklauso nuo pagamintos produkcijos ar atlikto darbo kiekio, o nustatomas pagal darbo sutarties šalių sutartą tarifinį valandinį (dienos) atlygį ar mėnesinę algą.

ŽURNALAS "JURISTAS", www.paciolis.lt

Įmonių, įstaigų ir organizacijų administracijai dažnai tenka susidurti su darbuotojais, pažeidžiančiais darbo drausmę. Kovojant su darbo drausmės pažeidėjais svarbu teisingai pritaikyti tas teisės normas, kurios reguliuoja darbuotojų drausminės atsakomybės klausimus. Tai sudaro sąlygas palaikyti tinkamą darbinę atmosferą darbuotojų kolektyve, taip pat išvengti klaidų taikant drausmines nuobaudas atskiriems darbuotojams.

PricewaterhouseCoopers, www.pwc.lt

Įmonės vadovybę ir akcininkus šokiruoja žinia, kad įmonėje buvo atliktas auditas, tačiau jis neišaiškino apgaulės. Vis dėlto reikia suvokti, kad auditas siekia nustatyti tik reikšmingus nukrypimus, o ne tokius atvejus, kai, pavyzdžiui, buhalterė, prisitaikiusi prie kontrolės procedūrų, vagia mažomis sumomis. Nuo tokių atvejų turėtų apsaugoti griežtos įmonės vidaus kontrolės procedūros.

PricewaterhouseCoopers, www.pwc.lt

Nuo 2012 metų Lietuvoje įmonės galės sudaryti išankstinius įpareigojančius susitarimus su mokesčių administratoriumi dėl kontroliuojamų sandorių kainodaros. Tai turėtų suteikti aiškumo ir užtikrintumo ypač tarptautinėms įmonėms, planuojančioms vykdyti didelės apimties sandorius su asocijuotomis įmonėmis.

Kadangi sandorių kainodara nesiremia tiksliomis formulėmis, dažnai analizuojant sandorius erdvės lieka ir subjektyvumui. O kadangi kontroliuojamųjų sandorių kainodara tiesiogiai įtakoja įmonių pelno apmokestinimą, vis dažnesni darosi mokesčių administratorių ginčai su mokesčių mokėtojais dėl šių sandorių vertės. Kadangi tokių nesutarimų nagrinėjimas teismuose būtų ilgas ir brangus,  įvedamas instrumentas, skirtas dėl kontroliuojamųjų sandorių apmokestinimo susitarti iš anksto -išankstiniai įpareigojantys sandorių kainodaros susitarimai (angl. Advance Pricing Agreement).

Kainodaros susitarimai Lietuvoje

Kainodaros susitarimas vakarų pasaulyje yra jau ganėtinai paplitęs instrumentas, kai tuo tarpu rytų ir centrinėje Europoje jis laikomas vis dar yra neseniai atsiradusia naujiena (2006 m. kainodaros susitarimai atsirado Lenkijoje ir Čekijoje, 2007 m. – Vengrijoje ir Rumunijoje).

Nuo 2012 m. sausio 1 d. įsigalioja Mokesčių administravimo įstatymo pakeitimas,  įtvirtinantis mokesčių mokėtojų teisę pateikti prašymą ir su mokesčių administratoriumi sudaryti išankstinius įpareigojančius susitarimus dėl sandorių kainodaros. Šiuo metu Lietuvos teisinėje bazėje vis dar trūksta detalių kainodaros susitarimų taisyklių. Jų projektas jau yra parengtas bei svarstomas VMI darbo grupėje, o patvirtinti kainodaros susitarimų taisykles yra žadama vėlyvą 2011 m. rudenį. Taigi, pirmuosius prašymus susitarimams dėl kainodaros bus galima pradėti rengti ir pateikinėti VMI  jau nuo 2012 m. pradžios.

Išankstinių įpareigojančių susitarimų esmė

Išankstinis įpareigojantis kainodaros susitarimas - tai susitarimas tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sandorio kainodaros nustatymo metodikos bei apmokestinimo principų. Prašymas negali būti teikiamas dėl paties mokesčio dydžio nustatymo. Kainodaros susitarimai gali būti naudojami įvairiems tarpgrupiniams sandoriams – nuo prekių pardavimo iki nematerialiojo turto perleidimo. Įpareigojantys susitarimai dėl kainodaros bus išduodami apibrėžtam laikotarpiui, t.y. jie galios einamaisiais ir 5 metus nuo sprendimo priėmimo. Šiam laikotarpiui pasibaigus galima siekti kainodaros susitarimą pratęsti, jei nepakito vykdomo kontroliuojamojo sandorio aplinkybės. Kitaip nei kai kuriose vakarų Europos šalyse, kuriose kainodaros susitarimai yra numatomi ir praeityje įvykusiems sandoriams ir tokiu būdu yra siekiama užsitikrinti mokestinį aiškumą galimų patikrinimų metu, Lietuvoje kainodaros susitarimai bus išduodami tik būsimiesiems sandoriams.

Pasirašytas kainodaros susitarimas mokesčių administratoriui būtų privalomas, tačiau mokesčių mokėtojas gali apsispręsti juo ir nesivadovauti. Visgi mokesčių administratorius turi teisę patikrinimo metu kainodaros susitarimu nesivadovauti,  jeigu faktinės sandorio vykdymo aplinkybės skiriasi nuo mokesčių mokėtojo prašyme nurodytų aplinkybių. Svarbu žinoti, jog kainodaros susitarimai nustoja galioti, jeigu pasikeičia teisės aktai ar paskelbiami nauji Lietuvos ar ES teismų išaiškinimai, įtakojantys sudarytą kainodaros susitarimą.

Pasaulinėje praktikoje susitarimai dėl kainodaros numatomi kelių tipų – vienašaliai (angl. unilateral), dvišaliai (angl. bilateral) bei daugiašaliai (angl. multilateral). EBPO rekomendacijose teigiama, kad naudingiausi yra dvišaliai ir daugiašaliai kainodaros susitarimai, nes jie garantuoja visapusį mokestinį aiškumą, kai tuo tarpu vienašalis kainodaros susitarimas, negavus užsienio mokesčių administratoriaus išankstinio pritarimo, nesumažina sandorio koregavimo rizikos iki minimumo. Lietuviškame įstatyme  numatomi vienašaliai kainodaros susitarimai (t.y. susitarimai tik tarp mokesčių mokėtojo bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie FM, neįtraukiant kitų šalių mokesčių administratorių), tačiau galimybė siekti dvišalio susitarimo yra numatyta pagal procedūrą numatytą dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartyse.

Kainodaros susitarimų privalumai ir trūkumai

Kainodaros susitarimų nauda, kurią gauna mokesčių mokėtojas, yra mokestinės rizikos sumažinimas iki minimumo, užsitikrinant aiškumą kontroliuojamojo sandorio apmokestinimo klausimais ateityje. Kainodaros susitarimai yra ypač vertingi tada, kai sandorių vertė yra didelė ir kai net sąlyginai nedidelis sandorio vertės koregavimas gali nulemti įmonės rezultatus, o tam tikrose situacijose net veiklos tęstinumą. Taisyklių projekte yra numatyta rekomendacija, kad susitarimai būtų sudaromi tik sudėtingiems ir unikaliems sandoriams. Tokiu būdu paliekama teisė mokesčių administratoriui prašymą atmesti kaip nesudėtingą, nors užsienio investuotojui tai ir būtų svarbus sandoris, dėl kurio jis objektyviai ketintų gauti aiškumą mokesčių rizikai sumažinti.

Pasiektas susitarimas dėl sandorių kainodaros mokesčių mokėtojams taip pat reiškia mažesnę kontrolę, nes sudarius tokį susitarimą, sandorių kainodaros kontrolė apsiriboja tikrinimu, ar sandoris yra vykdomas, nepažeidžiant jame nustatytų sąlygų. Dažniausiai pasitaikanti pasaulinė praktika yra, kad mokesčių mokėtojai turi pateikti kasmetinę kainodaros susitarimo dokumentaciją, joje nurodydami faktinę su sandorio vykdymu susijusią informaciją. Lietuviškasis taisyklių projektas tokios išimties nenumato, tačiau praktikoje, kadangi visa išsami dokumentacija jau bus parengta teikiant prašymą dėl kainodaros susitarimo, mokesčių mokėtojui tai turėtų leisti sumažinti su kasmetinės dokumentacijos parengimu susijusias išlaidas.

Kadangi siekiant susitarimo dėl kainodaros mokesčių mokėtojai yra priversti iš anksto suplanuoti sandorio sąlygas, tai turėtų padėti išvengti praktikoje pasitaikančios situacijos, kai sandorių kainodara nėra planuojama, o bandoma pagrįsti retrospektyviai.

Be abejonės kainodaros susitarimo įneštas aiškumas prisideda prie valstybės mokestinio klimato gerinimo bei tokiu būdu leidžia lengviau pritraukti užsienio investuotojus.

Nepaisant svarių privalumų, kainodaros susitarimo instrumentas turi ir trūkumų. Svarbiausias jų yra sudėtinga ir daug atskleidžianti dokumentacija, kurią mokesčių mokėtojas turi parengti, pateikdamas prašymą susitarimui. Be to prašymų dėl kainodaros susitarimų nagrinėjimo procedūra gali būti sudėtinga ir ilga – įstatyme numatomas 60 dienų (o iki 2013 m. liepos 1 d. gautiems pašymams – 90 d.) nagrinėjimo terminas su galimybę jį pratęsti dar 60 dienų.

Jau greitai praktika parodys, kaip išankstinių įpareigojančių susitarimų dėl sandorių kainodaros instrumentas veiks mūsų šalyje. Tikėkimės, jis mūsų verslui duos realios naudos.

Nerijus Nedzinskas
UAB „PricewaterhouseCoopers“
Mokesčių ir teisės skyriaus vyresnysis projektų vadovas

Simona Kulakauskaitė,
UAB „PricewaterhouseCoopers“
Mokesčių ir teisės skyriaus konsultant

Advokato Mindaugo Šimkūno kontora, www.verum.lt

Dinamiškai besivystančios organizacijos dažnai susiduria su situacija, kada dėl įvairialypių priežasčių verslo savininkams tenka spręsti įmonių jungimosi ar skaidymo klausimą. Dažniausiai įmonių jungimąsi sąlygoja naujo verslo įsigijimas ar įmonių susiliejimai. Kelių įmonių jungimas į vieną juridinį asmenį gali padėti išvengti dvigubos valdymo aparato ir atskaitomybės, vidinių sandorių sudarymo kaštų, pagreitinti sprendimų priėmimo procesą bei dėl sinergijos ir masto ekonomijos efekto apskritai lemti sėkmingesnę organizacijos kaip verslo struktūros raidą.

Tuo tarpu įmonės skaidymas gali būti naudingas, siekiant padalinti skirtingų verslų nešamą riziką, atriboti nesusijusias įmonės veiklas, kai manoma, kad kelios mažesnės įmonės galėtų operatyviau priimti sprendimus tik joms būdingoje konkurencinėje aplinkoje. Neretai įmonės atskyrimo poreikį nulemia ir buvusių vienos įmonės savininkų noras veikti savarankiškai.

Jungimas arba skaidymas

Įmonių jungimą ir skaidymą reglamentuoja reorganizavimo institutas, kurio pagrindinės nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso antrojoje knygoje bei Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme. CK 2.95 str. 2 d. nurodo, jog reorganizavimas – tai juridinio asmens pabaiga be likvidavimo procedūros. Reorganizavimo atveju juridinio asmens pabaiga nuo likvidavimo procedūros skiriasi būtent tuo, kad reorganizuojamo juridinio asmens teisės, pareigos ir turtas perduodami kitam juridiniam asmeniui, kuris tęsia reorganizavimo būdu pasibaigusio juridinio asmens veiklą.

CK 2.97 str. numato, jog juridiniai asmenys gali būti reorganizuojami jungimo ir skaidymo būdu. Kiekvienas iš šių būdų yra skirstomi į dar dvi rūšis.

Du jungimo būdai

Galimi juridinio asmens jungimo būdai yra prijungimas ir sujungimas. Reorganizavimas prijungimo būdu apibrėžiamas kaip vieno ar daugiau juridinių asmenų prijungimas prie kito juridinio asmens, kuriam pereina visos reorganizuojamo juridinio asmens teisės ir pareigos. Šiuo atveju prijungiamo asmens veikla pasibaigia ir jo teises ir pareigas perima egzistuojantis juridinis asmuo, prie kurio reorganizuojama įmonė yra prijungiama. Tuo tarpu juridinių asmenų reorganizacija sujungimo būdu yra dviejų ar daugiau juridinių asmenų sujungimas įsteigiant naują juridinį asmenį, kuriam pereina visos reorganizuotų juridinių asmenų teisės ir pareigos, t.y. atliekant reorganizavimą tokiu būdu vietoj dviejų anksčiau egzistavusių juridinių asmenų sukuriamas vienas naujas.

Du skaidymo būdai

Reorganizavimas skaidant įmonę gali būti atliekamas išdalijimo ir padalijimo būdais. Skaidant bendrovę išdalijimo būdu, bendrovė savo veiklą užbaigia savo teises ir pareigos perduodama kitiems jau egzistuojantiems juridiniams asmenims. Tuo tarpu skaidant padalijimo būdu – skaidomos bendrovės teisės ir pareigos padalijamos dviems ar daugiau reorganizavimo metu naujai sukuriamoms bendrovėms, t.y. tokiu atveju padalijimo būdu reorganizuojamos bendrovės pagrindu įsteigiami nauji juridiniai asmenys.

Atskyrimas

Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas taip pat nustato dar vieną bendrovės skaidymo būdą – bendrovės atskyrimą (ABĮ 71 str.). Bendrovės atskyrimas įstatymo apibrėžiamas kaip juridinio asmens, kuris toliau tęs veiklą, dalies atskyrimas ir šiai daliai priskirtų  turto, teisių ir pareigų pagrindu vienos ar kelių naujų bendrovių steigimas. Taigi šiuo atveju reorganizuojama bendrovė (nuo kurios atskiriama dalis turto, įsipareigojimų, teisių bei pareigų, kurių pagrindu kuriama viena ar kelios naujos bendrovės) po reorganizavimo tęsia veiklą, t.y. nepasibaigia. Dėl šios priežasties bendrovės skaidymas atskyrimo būdu neatitinka CK 2.95 str. 2 d. įtvirtintos reorganizavimo sąvokos: „Reorganizavimas yra juridinio asmens pabaiga be likvidavimo procedūros“. Nepaisant to bendrovės atskyrimo procedūroms yra paraleliai taikomos akcinių įstatymo nuostatos, reglamentuojančios reorganizavimą padalijimo būdu, todėl dažnai bendrovės atskyrimas suprantamas kaip dar viena reorganizavimo skaidymo būdu rūšis. Šis būdas gana dažnai taikomas, siekiant atskirti kelias bendrovės vykdomas veiklas, kai dalį verslo norima parduoti ar tiesiog sumažinti skirtingų veiklų nešamą ekonominę riziką (pavyzdžiui neretai šis būdas naudojamas atskiriant bendrovės turtą nuo vykdomos ūkinės veiklos.

Gali perduoti bet kurį turtą ir įsipareigojimus, o taip pat ir teises bei pareigas

Taigi esminis juridinio asmens reorganizavimo instituto požymis - šios procedūros metu tam tikra reorganizuojamo asmens veikla (teisės, pareigos bei turtas) gali būti perduoti kitam naujai steigiamam ar jau egzistuojančiam juridiniam asmeniui. Bendra taisyklė yra ta, kad reorganizuojama bendrovė reorganizavime dalyvaujantiems juridiniams asmenims gali perduoti bet kurį savo turtą ir įsipareigojimus, bei su jais susijusias teises ir pareigas. Pavyzdžiui tarp AB „Lisco Baltic Service“ v Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija kilus ginčui, ar galimas sutartiniu pagrindu priklausančios teisės į nuolaidą uosto rinkliavoms perleidimas reorganizavimo metu įsteigtai naujai įmonei, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė, kad teisė į nuolaidą gali būti perleidžiama kaip ir bet kuri kita turtinė teisė. Atsižvelgiant į tai, teismas pripažino, kad Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija nepagrįstai po AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ reorganizavimo įsteigtai naujai įmonei „Lisco Baltic Service“, perėmusiai ir teisę į krovinių rinkliavos nuolaidą, netaikė iki reorganizavimo AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ galiojusios nuolaidos krovinių rinkliavos tarifui (2005-10-03 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje AB „Lisco Baltic Service“ v Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija c.b. Nr. 3K-3-395/2005).

Tačiau bendra teisių ir pareigų bei turto perdavimo taisyklė ne visada galioja viešosios teisės reglamentuojamoje leidimų ir licencijų išdavimo srityje. Nepaisant to, kad licencija yra ne kas kita, kaip valstybinės institucijos suteikiama teisė verstis tam tikra veikla, tokia teisė ne visada gali būti perduodama, kadangi licencijuojamas veiklas reglamentuojantys teisės aktai dažniausiai nenustato galimybės reorganizavimo metu perleisti teisę užsiimti licencijuojama veikla. Kadangi licencijavimą reguliuoja viešoji teisė, čia galioja bendrasis teisės principas – leidžiama tik tai, kas numatyta teisės aktuose. Todėl modeliuojant reorganizavimo procedūras būtina atkreipti dėmesį į leidimų ir licencijų išdavimo ir galiojimo sąlygas, iš anksto įsitikinti leidimų ir licencijų perdavimo galimybe.

Suinteresuotų asmenų informavimas

Reorganizavimo procedūras detaliai reglamentuoja Akcinių bendrovių įstatymas. Tokio reglamentavimo pagrindinis tikslas yra apsaugoti asmenų grupes, kurios dalyvauja reorganizavimo procese ar kurių teisėms ir teisėtiems interesams atliekamas bendrovių reorganizavimas gali turėti įtakos. Galima išskirti tris pagrindines tokių asmenų grupes - reorganizuojamų ir reorganizavime dalyvaujančių bendrovių smulkieji akcininkai, kreditoriai bei darbuotojai.

Siekiant, kad reorganizavimo metu nebūtų pažeistos nurodytų suinteresuotų asmenų teisės, įstatymas visų pirma reorganizavimą vykdantiems juridiniams asmenims numato pareigą paviešinti informaciją apie vykdomą reorganizavimą. ABĮ 65 str. nustato pareigą apie parengtas reorganizavimo sąlygas paskelbti viešai įstatuose nurodytame šaltinyje (spaudoje ar juridinių asmenų registro elektroniniame leidinyje) tris kartus ne mažesniais kaip 30 dienų intervalais arba vieną kartą paskelbti viešai bei pranešti visiems kreditoriams raštu. Ne vėliau kaip likus 30 dienų iki visuotinio akcininkų susirinkimo, kurio darbotvarkėje numatyta priimti sprendimą dėl bendrovės reorganizavimo, kiekvienam bendrovės akcininkui ir kreditoriui turi būti sudaryta galimybė reorganizuojamos ir reorganizavime dalyvaujančių bendrovių buveinėse susipažinti su: reorganizavimo sąlygomis (1), tęsiančių veiklą bendrovių pakeistais įstatais ar po reorganizavimo sukuriamų naujų bendrovių įstatais (2), reorganizuojamų ir reorganizavime dalyvaujančių bendrovių 3 paskutinių metų metinių finansinių ataskaitų rinkiniais ir metiniais pranešimais (jei reorganizavimo sąlygos sudaromos nuo finansinių metų pabaigos praėjus daugiau nei 6 mėnesiams – taip pat su sudaromu tarpinių finansinių ataskaitų rinkiniu) (3), reorganizavimo sąlygų vertinimo ataskaitomis (4), taip pat reorganizuojamų ir reorganizavime dalyvaujančių bendrovių valdybų (jeigu valdyba nesudaroma – bendrovės vadovo) ataskaitomis apie numatomą reorganizavimą (5).

Kontrolė

Siekiant, kad vykdant reorganizavimą būtų tinkamai užtikrintos reorganizuojamų bendrovių akcininkų teisės, bendrovės akcininkams, kaip vienam iš bendrovės valdymo organų narių, turi būti suteikta teisė kontroliuoti reorganizavimo vykdymo procesą.

Svarbų vaidmenį užtikrinant smulkiųjų akcininkų interesus reorganizavimo procese atlieka įstatyme numatyta pareiga bendrovėms įvertinti reorganizavimo sąlygas nepriklausomoje audito įmonėje (pateikiamos išvados dėl reorganizavimo sąlygose nustatyto akcijų keitimo santykio teisingumo ir pagrįstumo), taip pat valdymo organų (valdybos ar, jei valdyba nesudaroma – vadovo) pareiga apie numatomą reorganizavimą parengti išsamią rašytinę ataskaitą, kurioje nurodomi reorganizavimo tikslai, paaiškinamos reorganizavimo sąlygos, veiklos tęstinumas ir reorganizavimo terminai, teisiniai bei ekonominiai reorganizavimo sąlygų pagrindai, ypač nustatant akcijų keitimo santykį ir akcijų paskirstymo po reorganizavimo veiksiančių bendrovių akcininkams taisykles. 

Atkreiptinas dėmesys, jog už netinkamą pareigų vykdymą reorganizavime dalyvaujančių bendrovių valdymo organų nariams, ruošiantiems ar vykdantiems bendrovių jungimą ar skaidymą, taip pat reorganizavimo sąlygas vertinantiems auditoriams yra numatyta civilinė atsakomybė. Įgyvendinant Europos Tarybos 1978 m. spalio 9 d. trečiąją bendrovių teisės direktyvą Nr. 78/855/EEB bei 1982 m. gruodžio 17 d. šeštąją bendrovių teisės direktyvą Nr. 82/891/EEB Akcinių bendrovių įstatyme buvo įtvirtinta nuostata, jog reorganizuotos ir dalyvavusios reorganizavime bendrovės valdymo organų nariai, rengę ir įgyvendinę reorganizavimo sąlygas, bei pagal bendrovės sutartį su audito įmone reorganizavimo sąlygas vertinę ekspertai įstatymų nustatyta tvarka turi atlyginti dėl jų kaltės padarytą žalą tų bendrovių akcininkams.

Supaprastintų procedūrų taikymas

Kadangi prievolės parengti reorganizavimo sąlygų vertinimo ataskaitą pagrindinė paskirtis yra akcijų keitimo santykio teisingumo ir pagrįstumo įvertinimas, taip siekiant apsaugoti smulkiųjų akcininkų interesus, Akcinių bendrovių įstatymas numato, kad reorganizavimo sąlygų vertinimas neatliekamas ir reorganizavimo sąlygų vertinimo ataskaita nerengiama, jeigu visi kiekvienos reorganizuojamos ir reorganizavime dalyvaujančios bendrovės akcininkai su tuo sutinka. Tokiu būdu, esant reorganizuojamų bendrovių akcininkų sutarimui dėl po reorganizavimo pasibaigsiančios bendrovės akcijų keitimo į tęsiančios veiklą bendrovės akcijas, užtikrinamos paprastesnės ir greitesnės reorganizavimo procedūros, o tuo pačiu ir pats reorganizavimo procesas.

Akcinių bendrovių įstatymas taip pat numato išimtis, kada gali būti nerengiama ir valdymo organo ataskaita apie numatomą reorganizavimą. Skaidant akcinę bendrovę, valdymo organo ataskaita apie numatomą reorganizavimą gali būti nerengiama, jeigu visi kiekvienos skaidymo būdu reorganizuojamos ir reorganizavime dalyvaujančios akcinės bendrovės akcininkai su tuo sutinka. Tuo tarpu reorganizuojant uždarąją akcinę bendrovę bet kuriuo įstatyme numatytu būdu, valdymo organui prievolė rengti ataskaitą apie numatomą reorganizavimą atsiranda tik tuo atveju, jei to pareikalauja akcininkai, turintys ne mažiau kaip 1/10 visų balsų.

Supaprastintos procedūros taip pat taikomos vykdant reorganizavimą prijungimo būdu, kai po reorganizavimo tęsianti veiklą bendrovė yra visų prijungiamos bendrovės akcijų savininkė ar kai po reorganizavimo tęsianti veiklą bendrovė yra ne mažiau kaip 90 proc. prijungiamos bendrovės akcijų savininkė. Abiem atvejais reorganizavimo sąlygų vertinimas bei valdymo organo ataskaitos apie numatomą reorganizavimą rengimas nėra privalomas. Tik antruoju atveju, mažumą prijungiamos bendrovės akcijų turintys akcininkai gali reikalauti prisijungiančios bendrovės jų akcijas išpirkti už vidutinę paskutinių 6 mėnesių iki visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo reorganizuoti bendrovę priėmimo akcijų rinkos kainą.

Kreditorių interesų užtikrinimas

Svarbus bendrovių reorganizavimo etapas yra reorganizuojamos ir reorganizavime dalyvaujančių bendrovių kreditorių interesų užtikrinimas. Reorganizuojamų bendrovių kreditoriai savo teises papildomai gali ginti, reikalaudami iš reorganizuojamos (-ų) ir reorganizavime dalyvaujančios (-ų) bendrovių papildomai užtikrinti jų prievolių įvykdymą. Bendrovės kreditoriai savo reikalavimus gali pateikti nuo reorganizavimo sąlygų paskelbimo dienos iki visuotinio akcininkų susirinkimo, kurio darbotvarkėje numatyta priimti sprendimą dėl bendrovės reorganizavimo. Tačiau reorganizuojamos bendrovės gali atsisakyti suteikti papildomą prievolių kreditoriams užtikrinimą, jei atsižvelgiant į reorganizuojamos ar po reorganizavimo veiksiančios (-ių) bendrovių, kurioms pagal reorganizavimo sąlygas pereina įsipareigojimai, finansinę būklę, negalima daryti išvados, kad prievolės įvykdymas pasunkės. Taip pat bendrovė gali atsisakyti suteikti papildomą kreditoriui priklausančių prievolių įvykdymo užtikrinimą, jei tokių prievolių įvykdymas yra pakankamai užtikrintas įkeitimu, hipoteka, laidavimu ar garantija. Reorganizavimo procese dalyvaujančios įmonėms atsisakant suteikti papildomą prievolių užtikrinimą, kreditorius turi teisę kreiptis į teismą. Pažymėtina, jog po reorganizavimo veiksiančių bendrovių reorganizavimo dokumentai negali būti teikiami Juridinių asmenų registrui, kol teisme nagrinėjamas ginčas dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo. Taigi užsitęsę ginčai dėl papildomo prievolių kreditoriams užtikrinimo gali lemti sunkiai prognozuojamą reorganizavimo proceso trukmę.

Reorganizuojamų ir reorganizavime dalyvaujančių bendrovių valdymo organai rengdami reorganizavimo sąlygas paprastai reorganizuojamų bendrovių teises ir prievoles turėtų paskirstyti atsižvelgiant į tokių teisių ir prievolių pobūdį bei bendrovėms perduodamo turto pobūdį. Tačiau neretai reorganizavimo procedūromis bandoma pasinaudoti norint skirtingiems juridiniams asmenims neproporcingai perskirstyti reorganizuojamos bendrovės turtą bei įsipareigojimus. Siekiant tinkamai apsaugoti reorganizuojamų bendrovių kreditorių interesus, Akcinių bendrovių įstatymas papildomai numato kreditorių interesų apsaugą reorganizuojant bendroves skaidymo būdu. ABĮ 68 str. 3 d. nustato, kad jei bendrovė, kuriai reorganizavimo metu buvo priskirta tam tikra prievolė, tos prievolės ar jos dalies neįvykdo ir Akcinių bendrovių įstatymo nustatyta tvarka nebuvo suteiktos papildomos garantijos to pareikalavusiems kreditoriams, už neįvykdytą prievolę solidariai atsako visos kitos po reorganizavimo veiksiančios bendrovės. Taigi reorganizuojant bendrovę skaidymo ar atskyrimo būdu, jos kreditoriams derėtų aktyviai domėtis po reorganizavimo veiksiančios bendrovės, kuriai priskiriamos prievolės kreditoriui, perimamu turtu, teisėmis ir įsipareigojimais ir kilus bent menkiausiam įtarimui dėl konkrečios bendrovės galimybių ateityje įvykdyti prievolę, reikėtų dar reorganizavimo proceso metu pareikalauti prievolių įvykdymo papildomo užtikrinimo (pvz. kitos po reorganizavimo tęsiančios veiklą bendrovės laidavimo, banko garantijos ar užtikinimo įkeitimu). Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad minėtu atveju po reorganizavimo tęsiančių veiklą bendrovių solidari atsakomybė prieš kreditorių nėra visiška. Kitų po reorganizavimo veiksiančių bendrovių atsakomybė bus ribojama nuosavo kapitalo, paskirto joms pagal reorganizavimo sąlygas, dydžiu. T.y. šiuo atveju galioja principas, kad po reorganizavimo veikianti bendrovė už kitos skaidymo būdu sukurtos bendrovės prievoles atsako ne didesne suma, negu gavo turto vykdant reorganizavimą.

Atsako asmeniškai vadovas

Aptariant kreditorių teisių gynimo būdus, kai dėl nesąžiningai atlikto reorganizavimo bendrovė nebegali įvykdyti turimų įsipareigojimų kreditoriams (tipinis pavyzdys, kai skaidant bendrovę vienai iš tęsiančių veiklą bendrovių perduodamas turtas, o kitai - įsipareigojimai), paminėtina galimybė ginti kreditorių teises, vertinant sprendimus reorganizavimo procedūrose priėmusių bendrovių dalyvių (akcininkų) bei valdymo organų elgesį. CK 2.50 str. 3 d. nustato, jog tuo atveju, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Bendrovės vadovo atsakomybę ir pareigas bendrovės atžvilgiu elgtis sąžiningai ir protingai, tik bendrovės interesais nustato CK 2.87 str. Pavyzdžiui, pagal bankrutavusios UAB "Autojana" bankroto administratoriaus ieškinį atsakovams B.J. ir UAB „Avetra“ 2011-01-21 sprendimu civilinę bylą Nr. 2-311-544/2011 išnagrinėjęs Panevėžio apygardos teismas sprendė, jog UAB "Autojana" bendrovės vadovas kartu būdamas ir vieninteliu bendrovės akcininku, yra asmeniškai atsakingas už nesąžiningai atliktu bendrovės atskyrimu bendrovės kreditoriams padarytą žalą. Teismas nustatė, kad B.J., žinodamas apie sunkią UAB "Autojana" finansinę padėtį, pagal UAB "Autojana" atskyrimo sąlygas naujai sukuriamai UAB „Avetra“ perleisdamas 497.385,00 Lt turtą, tačiau neperduodamas jokių UAB "Autojana" neįvykdytų prievolių ar įsipareigojimų (nors UAB "Autojana" liko 2.610.272,00 Lt vertės neįvykdytų prievolių ir 2.351,357,00 Lt vertės turtas) elgėsi nesąžiningai. B.J. priimdamas sprendimus kaip juridinio asmens dalyvis ir juos įgyvendindamas kaip administracijos vadovas atliko veiksmus, kurie iš esmės pablogino UAB "Autojana" turtinę padėtį, sumažino bendrovės, kaip juridinio asmens, vertę ir padidino nemokumą, įmonė neteko ženklios vertės turto dalies, kurią buvo galima panaudoti kreditorių reikalavimų tenkinimui ar įmonės ūkinei komercinei veiklai. Teismas sprendė, kad tokiais veiksmais (nesąžiningai sumažindamas 497.385,00 Lt vertės UAB "Autojana" turtą) B.J. nurodytoje sumoje padarė UAB "Autojana" ir jos kreditoriams žalą, kurią privalo atlyginti asmeniškai.

Taigi, jei juridinio asmens negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais lemia nesąžiningai (nors ir procedūriškai teisėtai) atliktas bendrovės reorganizavimas (siekiant išvengti prievolių prieš kreditorius vykdymo), kreditoriai bendrovės reorganizavimu jiems padarytos žalos atlyginimo gali reikalauti tiesiogiai iš sprendimus reorganizuoti ir patvirtinti nesąžiningas reorganizavimo sąlygas priėmusių skaidomos bendrovės akcininkų ar sprendimus įgyvendinusių valdymo organų narių.

Darbuotojų perėjimas

Vykdant bendrovės reorganizavimą ir perduodant jos turtą, teises ir prievoles, po reorganizavimo veiksiančioms bendrovėms kartu pereina ir reorganizuojamos bendrovės kaip darbdavio teisės ir pareigos. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 138 str. nustato, kad bendrovės reorganizavimas sujungimo, padalijimo, išdalijimo būdu nėra teisėta priežastis nutraukti darbo sutartį. Detaliau nei darbo kodeksas, nei Akcinių bendrovių įstatymas nereglamentuoja, kaip turėtų būti užtikrinama darbuotojų interesų apsauga, vykdant bendrovių reorganizavimą. Tačiau esant tam tikram vakuumui Lietuvos nacionalinėje teisėje, galima vadovautis pagrindinėmis 2001 m. kovo 12 d. Europos Tarybos direktyvos Nr. 2001/23/EB Dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju suderinimo nuostatomis. 

Direktyva numato reorganizuojamos ir reorganizavime dalyvaujančios bendrovės pareigą informuoti savo darbuotojus apie numatomą vykdyti reorganizavimą, jo priežastis, reorganizuojamos bendrovės iš darbo santykių kylančių teisių ir pareigų perėjimo momentą po reorganizavimo veiksiančiai bendrovei, nurodyti teisines, ekonomines ir socialines pasekmes darbuotojams ir priemones, kurių bus imtasi darbuotojų atžvilgiu, kad būtų tinkamai užtikrinti jų interesai. Po reorganizavimo tęsianti veiklą bendrovė (-ės) ir toliau turi pareigą vykdyti kolektyvinės sutarties nuostatas ir sąlygas iki kolektyvinės sutarties pabaigos ar kitos kolektyvinės sutarties įsigaliojimo ar taikymo.

Direktyva taip pat nustato, jog įmonės verslo arba įmonės ar verslo dalies perdavimas pats savaime nėra pagrindas, kuriuo remdamasis pardavėjas arba perėmėjas gali atleisti iš darbo. Tačiau ši nuostata netrukdo atleisti iš darbo dėl ekonominių, techninių ar organizacinių priežasčių, susijusių su po atlikto reorganizavimo pasikeitusia situacija. Pažymėtina, jog tokiu atveju nutraukiant darbo sutartis su darbuotojais privalu laikytis Darbo kodekso nustatytų reikalavimų: nustatyta tvarka ir terminais įspėti darbuotoją apie darbo sutarties nutraukimą, tinkamai atsiskaityti su darbuotoju.

Advokato padėjėjas Albertas Buta

Valstybinė darbo inspekcija, www.vdi.lt

Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) 115 straipsnis numato, kad nuotolinio darbo sutartyje gali būti nustatyta, kad sutartyje sulygtą darbo funkciją arba dalį sulygtų darbo funkcijų darbuotojas atliks kitose negu darbovietė darbuotojui priimtinose vietose. Nuotolinio darbo sutarties ypatumus nustato Vyriausybė ir kolektyvinės sutartys.

TEISESFORUMAS.LT

Ūkio ministerija, siekdama paskatinti žmones užsiimti smulkiuoju verslu ir sudaryti palankias sąlygas minimaliomis išlaidomis įsitvirtinti, funkcionuoti ir konkuruoti rinkoje, siūlo įteisinti naujos teisinės formos ribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį – mažąją bendriją.

PricewaterhouseCoopers, www.pwc.lt

Praktikoje dažnai pasitaiko situacijų, kai įmonės akcininkais, valdybos ir stebėtojų tarybos nariais tampa užsieniečiai – nenuolatiniai Lietuvos gyventojai, kurie Lietuvoje negyvena, neturi svarių asmeninių, socialinių ar ekonominių interesų, tačiau gauna pajamų iš Lietuvos įmonių. Išmokant tokiems asmenims dividendus ar tantjemas, įmonėms kyla klausimas, kaip teisingai šias išmokas apmokestinti, deklaruoti, kokių dokumentų gali prireikti siekiant pagrįsti apmokestinimą.