Nepaisant dabartinės integracijos į Europos Sąjungą, mūsų valstybės izoliacija praeito šimtmečio antrojoje pusėje suformavo netikslią, kartais net klaidingą visuomenės nuomonę apie viešąsias institucijas ir jų darbuotojus. Dar ir dabar dažnai painiojamos valstybės tarnautojo, pareigūno ir politiko sąvokos. Politika ir administravimas, nors ir būdami glaudžiai susiję, yra skirtingo pobūdžio, turi skirtingą prigimtį, jiems taikomi skirtingi teisės aktai. Politika grindžiama laisvų politinių rinkimų metu išreiškiamu visuomenės pasitikėjimu, o administravimas – valstybės tarnautojų profesionaliais sugebėjimais ar asmeninėmis dalykinėmis savybėmis, kurios įvertinamos stojant į valstybės tarnybą. Tuo tarpu valdininko - hibridinio subjekto su neaiškiu teisiniu statusu, pareigomis, teisėmis ir atsakomybe – iš viso nėra.

Ką veikia valstybės tarnyba?

Didelis visuomenės dėmesys ir reiklumas valstybės tarnautojų veiklai ir griežta valstybės tarnautojų atsakomybė bei hierarchija lemia dažną visuomenės nuomonę, kad visi valstybės tarnautojai yra biurokratai, pernelyg prisilaikantys nustatytų ir teisės aktuose aprašytų procedūrų, jų darbas nesunkus, jie nieko rimto esą neveikia.

Toks stereotipas susiformavo dėl to, kad tarnautojai nesukuria materialinių vertybių, nors ir užtikrina jų gamybos sąlygas. Daugumos valstybės tarnautojų darbo objektas – informacija. Informaciją jie renka, vertina, saugo, kuria. Taip pat valstybės tarnautojas, kaip valdžios atstovas, bendrauja su žmonėmis, vienaip ar kitaip daro jiems įtaką, nustato tam tikrus socialinės raidos ir visuomeninio gyvenimo tikslus, uždavinius bei kryptis. Valstybės tarnautojų veikla turi svarbius teisinius padarinius - ji sukuria, pakeičia ar panaikina teisinius santykius.

Visos valstybės tarnautojų veiklos formos yra būtini valstybės valdymo elementai neatsiejamai susiję su valstybės valdžios įgyvendinimu. Tai ir yra valstybės tarnautojų veiklos naudingumas visuomenei. Ypač akivaizdi savivaldybėse dirbančių valstybės tarnautojų (pvz., seniūno, vaiko teisių apsaugos specialistų) ar mokesčių inspekcijos, „Sodros“ specialistų veiklos nauda.

Kur eina Lietuvos valstybės tarnyba?

Pastaruosius 20 metų valstybės tarnyba Europoje išgyvena reformą. Anksčiau skirstytos į postų ar karjeros sistemas, Europos šalių valstybės tarnybos sistemos vis labiau panašėja. Gerosios patirties sklaida, efektyvumo siekis, Lisabonos strategijos įgyvendinimas lemia tai, kad Europos šalių valstybės tarnybos sistemose mažėja tik vienai ar kitai sistemai priskiriamų bruožų.

2002 metais priėmus naują Valstybės tarnybos įstatymo redakciją ir nuolat tobulinant esamą teisinę bazę, Lietuvoje taip pat siekiama perimti svarbiausius ir geriausius sprendimus, kurie garantuotų efektyvumą ir veiksmingumą.

Valstybės tarnybos įstatymas nuo jo įsigaliojimo 2002 m. buvo keičiamas jau daugiau kaip 20 kartų, tačiau šiandien pastebimas poreikis ne tik tikslinti įstatymo neaiškumus, bet ir daryti esminius valstybės tarnybos teisinio reglamentavimo pakeitimus: tobulinti valstybės tarnautojų atrankos principus ir valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo tvarką, kurti motyvavimo sistemą, nustatyti specialųjį reglamentavimą atrenkant ir vertinant įstaigų vadovus.

Taigi, teigti, kad valstybės tarnybos reforma Lietuvoje yra baigta, negalima. Šiuo metu reforma - tai jau sukurtos sistemos tobulinimo procesas, vykdomas atsižvelgiant į šiandienos poreikius.

„Šaliai, siekiančiai sukurti naują valstybę ir naują demokratiją, reikia stabilių ir profesionalių žmogiškųjų išteklių“,- dar 1997 metais kalbėjo Francisco Cardona, Europos Sąjungos PHARE Viešojo administravimo reformos Lietuvoje programos vadovas. Šiandien Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos veiklos paskirtis ir yra stiprinti valstybės tarnybos žmogiškuosius išteklius - dalyvauti didinant valstybės tarnautojų profesionalumą ir veiksmingumą, kurti valstybės tarnybos sistemą, kuri padėtų atskleisti ir įvertinti kiekvieną profesionalumo siekiantį valstybės tarnautoją.

Osvaldas Šarmavičius